Abrahamas B.Yehoshua „Moteris Jeruzalėje“
Vienas didžiųjų rašytojo talento įrodymų – sugebėjimas paprastoje, vieną sakinį laikraščio puslapyje užimančioje istorijoje, pilkoje mus supančioje kasdienybėje, neįsidėmėtino, regis, žmogaus gyvenime įžvelgti gelmę, būties didybę, išskleisti už mažų dalykų slypinčias tragedijas, komedijas, mus visus siejančius bendrus ryšius. Šiandien pristatysiu du autorius, kurie savaip – vienas prozoje, kitas poezijoje, įžvelgia tą „būties didybę“.
Pradėsiu nuo Izraelio rašytojo Abrahamo B.Yehoshua romano „Moteris Jeruzalėje“ (iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė). Šiuolaikinės žydų literatūros lietuvių skaitytojas beveik nežino ir nepažįsta (maža išimtis – Amosas Ozas), tad kiekviena nauja knyga, o dar versta iš hebrajų (dėkui Dievui, turime vertėjų) laikytina įvykiu.
Yehoshua, kartu su lietuvių skaitytojams jau žinomu Amosu Ozu ir kol kas dar nežinomu Aharonu Appelfeldu, priklauso vadinamajai Izraelio rašytojų „valstybės kartai“, subrendusiai po 1948 metų ir savo kūryboje pabrėžiančiai ryškėjančią trintį tarp humanizmo ir Izraelio nacionalizmo. Pasak jo paties duoto interviu britų dienraščiui „The Guardian“, „mes, skirtingai nei Nepriklausomybės karų karta, labiau pabrėžiame asmens ir antiherojaus, neigiamo personažo svarbą“.
Žydams sefardams priklausantis rašytojas (jo motina kilusi iš Maroko, o tėvo giminė nuo 19 a. gyveno Jeruzalėje) 1977 m., pasirodžius jo pirmajai knygai „Meilužis“, buvo imtas lyginti su Williamu Faulkneriu. A.B.Yehoshua yra vienuolikos romanų autorius, dramaturgas, eseistas. O šis, į lietuvių kalbą išverstas jo romanas pateko į „Man Booker“ tarptautinės premijos trumpąjį sąrašą.
„Moters Jeruzalėje“ siužetas apgaulingai paprastas: maždaug keturiasdešimties metų moteris mirtinai sužeidžiama Jeruzalės turgavietėje per teroristinį išpuolį. Su savimi ji neturi jokio asmens dokumento, tik bevardį didelės kepyklos algalapį. Jos kūnas neatpažintas guli ligoninės lavoninėje. Kai vietinis savaitraštis apkaltina kepyklą sukrečiančiu abejingumu, įmonės savininkas paveda žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjui išsiaiškinti žuvusiosios tapatybę.
Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjas (kuris romane taip ir nepavadinamas nei vardu, nei pavarde – it koks Kafkos personažas) yra nepasitenkinimo kupinas keturiasdešimtmetis, gyvenantis su motina, išsiskyręs su žmona ir kovojantis su ja dėl dukros globos. Iš pradžių jis atrodo sausas it duonos kriaukšlė žmogus, kuriam ne itin rūpi nei gyvieji, nei mirusieji.
Tačiau, ėmęs aiškintis moters tapatybę, jis įsitraukia į jos gyvenimą, leidžiasi į savotišką piligriminę kelionę. Buvusi anonimine žuvusiąja, apmaudžia dokumentų klaida, nematomu žmogiškuoju ištekliu moteris palaipsniui, paradoksaliai, šiam vedėjui tampa gyva ir apčiuopiama – su savo vargais, gimine, tėvyne, vardu ir pavarde – Julija Ragajev.
Noriu savo rašikliu pradurti tą juodą plastiko drobulę, atverti mirtį meilei ir užuojautai, – sako A.B.Yehoshua.
Interviu „The Guardian“ rašytojas teigia sąmoningai romanui pasirinkęs pačią anonimiškiausią žūtį.
Jis sako, kad esame pripratę prie kasdienės kareivių žūties, bet paprasto, kavinėje kavą geriančio žmogaus atsitiktinė mirtis mums atrodo beprasmiška, ir jis, kaip rašytojas, nori suteikti prasmę tokioms žūtims, o ne jas užgniaužti ar nuslėpti. „Noriu savo rašikliu pradurti tą juodą plastiko drobulę, atverti mirtį meilei ir užuojautai“, – sako A.B.Yehoshua.
Taip ir žmogiškųjų išteklių vadovą perkeičia meilė ir užuojauta: jis ima pastebėti žmones, svarstyti ir suvokti jų elgesio motyvus, tampa pastabus, atlaidus ir galiausiai, romano pabaigoje, išsiveržia iš įmonės direktoriaus jam užduoto Julijos Ragajev laidotuvių scenarijaus – ima elgtis taip, kaip jam diktuoja žmogiškumas, o ne valdžia ar dokumentai.
Šią permainą atspindi ir trečiasis knygos skyrius „Kelionė“. Į tolimą Rytų Europos šalį išgabenęs moters palaikus žmogiškųjų išteklių vadovas imamas vadinti pasiuntiniu. Tik kieno – mirties ar Dievo, ar paprasto žmogiškumo, skaitytojas tesprendžia pats.
Knygoje svarstoma ir žiniasklaidos įtaka žmogaus gyvenimui, jos galia. Juk visą romane vykstantį veiksmą užsuko bulvarinio leidinio žurnalistas – taip pat, beje, anonimiškas –žmogiškųjų išteklių vadovo lūpomis dažniausiai apibūdinamas kaip „tas žaltys“.
Žurnalistas teisinasi dirbantis naudingą darbą – išryškinantis „negeroves“, o romane autorius svarsto, ar etiška apskritai kištis į žmogaus gyvenimą ir kur yra ta plona riba tarp žiniasklaidos smalsumo ir pareigos informuoti, noro pasikapstyti po purvinus baltinius.
Barokinį šių laikų romano pasakojimą, daugiaplaniškumą ir spalvingumą pamėgusius skaitytojus „Moteris Jeruzalėje“ gali trupučiuką išmušti iš vėžių, nes abstraktokas Yehoshua pasakojimo tonas, nuasmeninta, tikslių konkrečių orientyrų neretai neturinti aplinka, keliamos moralinės problemos šiek tiek primena Johno Maxwello Coetzee kūrybą.
Veiksmas vystomas neskubriai, bet nuosekliai, didžioji įvykių dalis pateikiama žmogiškųjų išteklių vadovo akimis, tik retkarčiais teksto tėkmę pertraukia savotiški intarpai: kepyklos darbininkų, gimtojo Julijos kaimo gyventojų, kariškių balsų choras. Tie balsai tarsi atlieka antikinio choro vaidmenį, pagilina perspektyvą, apibendrina.
Yehoshua savo romane gvildena pamatinius – tapatybės, savasties, priklausomybės vienai ar kitai vietai klausimus, šiais laikais aktualius visiems. Iš paprasto, niūraus įvykio jis surezga tikrą žmogiškąją tragikomediją, kurios herojų moralinius virsmus ir mąstymo pokyčius stebėti tikrai įdomu. „Moteris Jeruzalėje“ – meistriškas pasakojimas apie tai, kaip pro skaičius ir dokumentus pamatyti žmogų, kaip atsiverti kitų gyvenimams, kaip užjausti ir mylėti.
Tomas Transtromeris „Per svyruojantį pasaulį“
Yra užsienio poetų, kurių buvimas savos, nacionalinės poezijos lauke juntamas nuolat: jų kūryba pastoviai minima, pasirodo vertimai, poetai skolinasi jo eilutes dedikacijoms, jų tekstai yra padarę įtaką ne vieno vietinio autoriaus eilėms.
Tokiu poetu galime drąsiai laikyti ir 2011 m. Nobelio literatūros premijos laureatą Tomą Transtromerį. Jis taip pat yra vienas iš retų pasaulinio garso rašytojų, viešėjusių Lietuvoje – T.Transtromeris buvo 1997 m. „Poezijos pavasario“ festivalio svečias, tuo pat metu išėjo ir jo eilėraščių knygą „Prisiminimai regi mane“, kurią kartu su poetu Marcelijumi Martinaičiu išvertė nuolatinė T.Transtromerio vertėja, jo kūrybos „ambasadorė“ Zita Mažeikaitė. Ši knyga susilaukė didžiulio susidomėjimo, buvo perkama, užėmė garbingą vietą poezijos mėgėjų lentynose.
Šiemet, po ilgokos pauzės (beveik dvidešimties metų), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido naują T.Transtromerio poezijos rinktinę „Per svyruojantį pasaulį“ – didesnę, solidesnę, aprėpiančią beveik visą poeto palikimą (iš daugybės rinkinių vertėja Zita Mažeikaitė išvertė bent po kelis eilėraščius). Rinktinę papildo ir nebaigti rašyti poeto prisiminimai.
Kur slypi T.Transtromerio tekstų patrauklumas? Kuo jis artimas mūsų skaitytojams? Jo poezija nėra itin daininga ar, kita vertus, labai eksperimentinė. Jis nestulbina pritrenkiančiomis metaforomis, nešokiruoja, tai kūryba be fejerverkų ir triukšmo. Dažniausi jam priskiriami epitetai –„poetas-mistikas“, „būties, gamtos poetas“. Bet šie apibrėžimai, šios etiketės tinka bet kuriam tikrai geram poetui, siekiančiam žvelgti už kasdienybės ar įžvelgti toje kasdienybėje gilesnę prasmę.
Dažniausi jam priskiriami epitetai –„poetas-mistikas“, „būties, gamtos poetas“.
Pasvarstykime paprasčiau: ką galbūt mato ir jaučia skaitytojas, atsivertęs T. Transtromerio poeziją pirmą kartą? Jis mato kasdienius, paprastus dalykus: žolę, autobusą, saulėlydį, vakaro miško tylą.
Skaitytojui pateikiamas labai atpažįstamas, apčiuopiamas vaizdinys, bet metaforos tokios įsimenančios, originalios ir tuo pat metu ne rėkiančios ir ne demonstratyvios, prislopintos: „sunkvežimis (...) kaip laumžirgio lerva / ropojanti dumblėto ežero dugnu“, „miško prieangy numestas tuščias butelis“, traukinys, kuris „sustoja kiekvienoj stoty/ir deda kiaušinius“.
Paaiškėja, kad T. Transtromeris yra poetas vienytojas, sujungėjas, ribas tarp pasaulių nutrinantis autorius. Gamtos vaizdiniai perteikiami per kultūros simbolius ir atvirkščiai, mikropasaulis (žiogai, žolės stiebeliai) atspindi makropasaulį (vandenynus, žvaigždėtą dangų, Visatą) ir vice versa, vidiniai išgyvenimai perteikiami išorės peizažais, o peizažai ir gamta tampa vidine būsena. Bet ir tai nėra nei nauja, nei neregėta poezijoje.
Autorius mėgsta pasitelkti kontrastus – tamsą ir šviesą, erelį ir kurmį, miegą ir būdravimą. Mėgsta vandens platybės, jūros, kelionės įvaizdžius.
T.Transtromerio raiškos diapazonas platus – nuo lakoniškų, beveik haiku primenančių tekstų, iki kiek ilgesnių, iš taupių vaizdinių suvertų eilėraščių, nuo ilgų, banguojančių vitmeniškų eilučių ir kadencijų iki švelniai siurrealistinės poezijos proza. Bet visą šį margumyną sieja viena: skaitant šios rinktinės eilėraščius, įsiskaitant į eilutes, neapleidžia tylaus intensyvumo pajauta, nujaučiamas, už kiekvieno daikto, gyvūno ar žmogaus slypintis jo tikrosios būties šešėlis. Neapleidžia ir stebuklo pajauta. T.Transtromeris tarsi teigia, kad svarbiausia, kas vyksta gyvenime – ne perversmai, gamtos katastrofos, politika, o tylus, nematomas darbas: nepastebimi smulkiausi virsmai, transformacijos, augimas, vytimas, raibuliavimas.
„Būti apkerėtam – tai labai paprasta“, rašo poetas eilėraštyje „Žibuoklės“, „Tai ekstazė, bet kokia kukli“. Taip, tai paprasta ir lengva, bet perteikti šį pojūtį popieriuje – nežmoniškai sunku. Būtent šis susižavėjimo, buvimo apkerėtam, kai matai kūrinijos visumą, jausmas tikriausiai ir yra T. Transtromerio poezijos esmė. Būtent šis sunkiai apčiuopiamas, vos šmėstelintis pojūtis suteikia eilėraščiams gyvybę, verčia juos blausiai švytėti it tą viename eilėraštyje į Atlanto gelmę nugrimzdusį stalo sidabrą.
Jam perteikti poetas ir ieško „kalbos be žodžių“, vaizdinių ir vizijų, kurie kalbėtų patys už save. Tylių, kartais net rūsčių vaizdinių ir vizijų. Knygos pabaigoje pateikiamos lakoniškos T.Transtromerio prisiminimų vinjetės (kartais skambančios kaip poezija proza) – puiki papildoma, kontekstinė medžiaga eilėraščiams. Jos atskleidžia, kas poetą formavo, kas jam rūpėjo vaikystėje, ką jis skaitė, ko bijojo, apie ką svajojo. Gaila, kad šie prisiminimai taip ir liko nebaigti. O gal kaip tik gerai, nes palikus nebaigtą, daugtaškiu virstančią prozą yra lengviau vėl sugrįžti prie eilėraščių.
Todėl vietoj pabaigos, išvadų ar kitų nereikšmingų dalykų tiesiog perskaitysiu vieną Tomo Transtromerio eilėraštį – mano mėgstamiausią šioje rinktinėje:
LAPAS IŠ NAKTIES KNYGOS
Į krantą išlipau gegužės naktį
šalta mėnesiena
žolė ir gėlės pilkos
bet kvapas jų žalias.
Slidailiojau skardžiu
naktis nebeskiria spalvų
balti akmenys siunčia
mėnuliui signalą.
Laiko erdvė
kelių minučių ilgio
ir penkiasdešimt aštuonerių metų pločio.
Man už nugaros
anapus blizgančio švininio vandens –
kita pakrantė
ir tie, kurie ten valdo.
Žmonės su ateitim
veidų vietoj.
