Apie abejingų nepaliekantį „Šaltinį“, Ayn Rand idėjas ir naujas prasmes, kurias romanas ir jo veikėjai įgauna šiandienos įvykių kontekstuose, leidyklos „Lapas“ atstovė Jonė Šulcaitė-Brollo kalbasi su „Šaltinio“ vertėju, poetu Mariumi Buroku.
– Kas paskatino imtis versti šią knygą?
– Keista priežastis, nes apie Ayn Rand girdėjau daug visokių dalykų, daugiausia neigiamų, ir buvau jos neskaitęs. Ketinau skaityti jos romaną Atlas Shrugged [liet. k. „Atlantas atsitiesė“] arba kurią kitą iš jos knygų, bet taip ir neprisiruošiau. Paskui man pasiūlė versti ir sutikau iš dalies dėl chuliganizmo. Įsivaizdavau kai kurių pažįstamų reakcijas sužinojus, kad versiu Ayn Rand, jų laikomą siaubinga autore. Man buvo įdomu, koks tai romanas, aš jį perskaičiau, man jis patiko. Jo minusai: schematiškas, juodai baltas, bet tai ir jo pliusai, nes tai – idėjų romanas. Dalis personažų, jų gyvenimų peripetijos, tam tikri svarstymai apie architektūrą, politiką yra įdomūs ir netgi aktualūs šiandien.
– Kokios reakcijos tikėjotės iš Lietuvos auditorijos ir ar ji nustebino?
– Nuomonių buvo visokių. Tai – poliarizuojanti knyga, nemanau, kad gali būti nuomonių per vidurį: arba knyga patinka labai, arba ją meta į šalį. Tie, kurie skaitė, didžiajai daliai patiko.
– Knygą išvertėte prieš dvejus metus. Per šį laiką įvyko daug lūžių: pirmiausia pandemija, tada karas, ekonominiai iššūkiai. Kaip pasikeitė jūsų santykis su tekstu per šiuos metus nuo pirmojo leidimo pasirodymo?
– Požiūris į architektūrą ir į aukštinamus pastatus yra pasikeitęs, Ayn Rand šlovinami dangoraižiai tikrai nebėra architektūros mados klyksmas. Bet tam tikri principai, kaip kūrybos kančia ir svaigulys, savižudiškas, sekinantis pašaukimas, yra, manau, amžini.
Bendrame įvykių fone, šliaužiančios propagandos paveikslas yra labai geras ir išlieka aktualus iki šiol, nors priemonės ir metodai pasikeitę. Tačiau visa tai romane, sakyčiau, vaikų žaidimai palyginti su tuo, kas vyksta dabar tikrovėje. Socialinės medijos ir komunikacijos kanalų kryptis, informacijos laukas yra daug intensyvesnis. Sakyčiau, realybėje Tuhiui nebūtų prireikę šitiek daug laiko tokiam sąmokslui, kurį jis sumanęs romane. Tikrovėje jam turbūt užtektų metų.
ai – poliarizuojanti knyga, nemanau, kad gali būti nuomonių per vidurį: arba knyga patinka labai, arba ją meta į šalį.
– Ayn Rand yra sakiusi, kad ją „ugdė geriausi propagandininkai“. Ar sakytumėte, kad žiniasklaidos narayvas „Šaltinyje“ koreliuoja su šiandiena?
– Ayn Rand gyvenimas labai įdomus, apskritai reikėtų apie ją kokio nors teksto. „Šaltinis“ buvo labai savalaikė knyga, pagavo daugumą tikrovės dalykų, kurie tuo metu gal nebuvo tokie akivaizdūs. Meno pokyčių, politinių poslinkių ir apskritai poveikio žmogaus sąmonei. Vis dėlto romaną rašė tokių dalykų specialistė. Ji buvo iš tų žmogaus sąmonę veikusių autorių, dar ir dabar tebeveikiančių, nes iki šiol yra nemažai jos adeptų, kurie laikosi visų jos deklaruotų filosofinių, politinių ir netgi etinių principų.
– Idealus žmogus, jo paveikslas – galima sakyti, toks Ayn Rand užsibrėžtas romano tikslas. Ideologinės, vertybinės gijos romane ryškios: štai Donaldas Trumpas tapatinasi su pagrindiniu personažu Hovardu Rorku. Ar „Šaltinyje“ galima įžvelgti moralinį kompasą, antikompasą?
– Galima. Visgi tai – kraštutinumų, kraštutinio individualizmo ir kraštutinio kolektyvizmo, romanas. Nei vienas, nei kitas kraštutinumas nėra geras. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Hovardas Rorkas – kraštutinis individualistas: nors už jį ir sergi, jis nėra idealas, jį matai lyg seriale, nes tokių žmonių realybėje nebūna. Jis, kaip ir visi kiti knygos veikėjai, yra schematinis personažas. O Trumpas nepadėjo šiai knygai, nors jis jos, manau, tikrai neskaitė. Gal nebent Reader's Digest santrauką perskaitė.
Ayn Rand nėra patogi autorė, kurios knygos galėtų patekti į populiariausiųjų topus. Šiandien šią knygą skaityčiau kaip svarbų XX a. romaną, išryškinusį tam tikrus to amžiaus dalykus, persikėlusius ir į mūsų amžių, tik jau kita forma. Ši knyga, manau, patenka į XX a. svarbių klasikinių knygų sąrašą. Nors dažnai svarbiausiu Ayn Rand kūriniu laikomas Atlas Shrugged [liet. k. „Atlantas atsitiesė“], aš manau, kad „Šaltinis“ yra geresnė knyga, nes ji arčiau grožinės literatūros ir toliau nuo politinių temų. „Šaltinyje“ jos ryškios, bet geriau užmaskuotos.
– Ar verta skaityti knygą, jeigu skaitytojo(s) pažiūros nesutampa su autorės ideologinėmis pažiūromis?
Verta pirmiausia dėl to, kad, nesutinkant su pažiūromis, galima su jomis ginčytis. Perskaičius Ayn Rand biografiją, apžvalginius kritikų straipsnius ir apskritai atsiliepimus, bet neskaičius paties „Šaltinio“ (geras kalambūras), yra keista kūrinį smerkti.
Šiandienos įvykių kontekste „Šaltinį“ skaityti verta jau vien dėl propagandos mechanizmo, dėl demoniškų charakterių, nes jie visi demoniški. Yra gerieji ir blogieji, bet visi velniai, nėra žmogaus, primenančio žmogų, arba jis toks antraeilis, kad greitai prapuola fone.
Architektūros aspektas – tai dar vienas dalykas, dėl ko verta skaityti šią knygą.
– Architektūra – ne pagrindinis, bet svarbus romano veikėjas. Esate sakęs, kad „architektūra romane pasirinkta kaip pastebimiausias ir visiems prieinamiausias visuomenės pokyčių vaizdinys“. Ar šis romanas gali pakeisti žvilgsnį į mus supančią architektūrą?
– Taip ir yra, nes architektūra – turbūt vienintelė meno rūšis, kuri paveikia visus, net ir tuos, kurie nenori jos matyti, nes jiems tenka joje gyventi. Todėl suprantama, kodėl Ayn Rand pasirinko architektūrą. Čia galima pademonstruoti gigantomaniją, akivaizdesnius pasaulėžiūros susidūrimus, nes jie išreiškiami pastatais. Pastatas – tai ne paveikslas, kuriame vyktų abstrakcionizmo ir realizmo kova, jis vienareikšmiškesnis paprasto žmogaus akyse.
Šiame romane skaitytoja(s) gali pasisemti literatūriškai pristatomos architektūros, architekto kasdienybės, iš arčiau pažvelgti į architektų darbo procesus (rangovai, biuras ir t. t.). Romanų apie architektūrą, kuriuose nuodugniai parodomas procesas, nėra daug, ir jau vien tuo „Šaltinis“ yra vertingas. Apibūdinčiau jį kaip gamybinį romaną, jei naudotume socrealizmo terminą, – tik tiek, kad jis būtų kapitalistinis gamybinis romanas, net jei tai skamba paradoksaliai. Visgi jį nenuobodu skaityti, nes romane daug intrigos, užmegzta detektyvinė linija, veikėjai nuolat talžomi likimo, labai įdomus miksas. Ir romane, skirtingai nei daugelyje socrealistinių gamybinių romanų, nerodoma gero ir geresnio kova – „Šaltinyje“ personažai aiškiai sudėlioti į gėrio ir blogio lentynėles.
Visgi tai – kraštutinumų, kraštutinio individualizmo ir kraštutinio kolektyvizmo, romanas.
– Ar galėtų toks romanas būti parašytas šiandien? Kokias naujas prasmes kūrinys, jo veikėjai įgauna šių dienų šviesoje?
– Kažin. Toks schematiškas romanas galėtų būti parašytas tiek apie kapitalizmo ir individualizmo privalumus, tiek apie klimato kaitą ir šiuolaikines socialines ir lyties problemas. Tos idėjos dažnai būna per didelės, kad lengvai sutilptų į romaną, arba norimos itin deklaratyviai išreikšti, todėl tekstas gali tapti labai plakatiškas. Reikia itin didelio talento, kad romanu būtų galima adekvačiai tas idėjas išreikšti. O Ayn Rand toli gražu nėra Thomas Mannas ar George’as Eliotas.
