Iki šio interviu buvome bendravę vos kelis kartus, nors jaučiausi žinanti nemažai asmeninių detalių iš jo gyvenimo – turėjau iš anksto susikūrusi numanomą portretą, kuris mums kalbantis pasirodė visiškai kitoks. Taigi susipažinome iš naujo ir greitai panirome į intymias, sudėtingas temas.
– Kokiam rajone augai?
– Prie Kalvarijų turgaus; ten prabėgo įdomi vaikystė. Tuo metu, kai ten augau, Turgaus gatvėje kildavo muštynių. Taip pat ten veikė načnykai, kazino ir daug lombardų. Eidamas iš mokyklos matydavau sumuštus žmones. Aplink gyveno daug rusų, lenkų, romų. Kieme su broliu kaip lietuviai buvom mažuma.
– Prisimeni, kada pradėjai rašyti?
– Taip rimtai, žanriškai – meilės laiškus paauglystėje. Dar anksčiau turėjau užrašų knygutę su vėžliuku, ją diedukas padovanojo, visokias nesąmones ten rašiau – kompiuterinių žaidimų kodus ir automobilių numerius, į kurių išmetamuosius vamzdžius įkišdavom bulvę.
– Aplink tave buvo su literatūra susijusių žmonių?
– Gal tik mama, nes skaitė knygas. Ji – lituanistė, vertėja, redaktorė.
– Ar norėjosi įsitraukti į rašančių žmonių bendruomenę?
– Studijuodamas aktorystę, supratau, kad teatras yra kolektyvinis menas, bet rašymas… Pats rimčiausias etapas buvo nelaiminga, neatsakyta meilė, todėl labai daug rašiau. Jeigu būtų buvusi atsakyta, būčiau greitai nustojęs.
Aktorius turi jungti savyje dramaturgo, režisieriaus, šviesų dailininko, net kostiumų dailininko viziją. Gal mano ego per didelis, bet turiu dar ir savo viziją, noriu ją pats įgyvendinti. Neseniai baigiau rašyti pjesę Klaipėdos dramos teatrui ir žinau, kad mano indėlis čia baigiasi, o kas su ja bus, jau priklauso nuo kitų. Kai studijavau aktorystę, žmonės klausė, ar nenoriu į režisūrą. Man tiesiog nepatinka kitiems aiškinti, ką turi daryti, nes vis tiek nepadarys taip, kaip noriu – geriausia viską daryti pačiam.
– Bet tu dar iki aktorystės studijavai kitus dalykus?
– Taip, filosofiją ir vertimą.
– Ar anos studijos davė to, ko ieškojai?
– Dar gimnazijoj buvo nuostabių filosofijos pamokų, todėl sugalvojau stoti ten. Sveikindamas pirmakursius Arvydas Šliogeris pasakė, kad filosofais niekada nebūsime – geriausiu atveju filosofijos kritikais, o ką veikia tokiose studijose merginos, jis išvis nesuprato. „Oi!“ – pagalvojau. Truputį pastudijavau, tada nuėjau pas dekaną ir pasakiau, kad noriu akademinių atostogų, o paskui turbūt nutraukti studijas. Jis pasiteiravo, ar išsigandau. Atsakiau, kad būčiau išsigandęs, jei būčiau likęs. Klausė, kur kitur įrodinėsiu savo drąsą. Atsakiau, kad gyvensiu su vienuoliais.
– Kiek laiko pragyvenai vienuolyne?
– Metus. Mes ir Italijoj buvome, gyvenau Belgijoje, dalį laiko – Lietuvoje.
– Kaip atrodė jūsų įprasta diena?
– Regula buvo tokia, kad keldavomės prieš šešias rytinei maldai. Per dieną melsdavomės gal šešis kartus. Vienuolyne gyveno pranciškoniškojo dvasingumo broliai, veikė Tiberiados bendruomenė – tuomet stipriai pajutau, kad ten žmonės gyvena viena ideologija. Vienuoliai turėjo daržą, sodą, kirtavietę miške, lentpjūvę, dirbtuves, malūnėlį, duonos kepimo krosnį. Jie visada dirbdavo ir matydavai, kad visas gyvenimas sukonstruotas jų pačių rankomis – tampi toks įsižeminęs, viskas tikra, nes kasdien glostai tą tikrovę ir žinai iš, kur ji atėjo. Kad stalas yra padirbintas iš medžių, kuriuos jūs kirtot, pjaustėt, obliavot. Kaip ir namai, kuriuose gyvenate, kaip ir duona, pienas, sūris, padėti ant stalo.
– Svarstei tapti vienu jų?
– Pradžioje planavau likti tik savaitgalį, atsitraukti nuo visko, bet per nesusipratimą likau metams. O kai metai ėjo į pabaigą, pasakiau, kad norėčiau pabandyti į noviciatą, bet man pasiūlė eiti į pasaulį ir pasižiūrėti, ar toks noras išlieka. Taigi aš – vis dar pasaulyje, stebiu, ar toks noras tebėra.
– Ar santykis su religija nuo to laiko pasikeitė?
– Vienas dalykas – su religija, kitas – su Dievu. Man palengvėjo, kai prieš pusmetį supratau, kad žmogus nesirenka, ką tikėti. Nesvarbu, ar mokslą, politiką, religiją. Žmonės, tikintys, kad Rolandas Paksas turėjo išganyti ir išgelbėti Lietuvą, tiki ne todėl, kad trūksta įrodymų, jie tiesiog tiki. Tikėjimas – tai vidinis judesys, kurio krypties negali pasirinkti.
– Bet įsiteigti tikėjimą gali?
– Gali, taip veikia kultai, bet dar yra skirtis tarp ezoterikos ir religijos. Ir kai supratau, kad tikėjimo nepasirinksiu ir nieko su tuo nepadarysiu, pasidarė taip gera. Stovėjau „Lidlo“ kepinių skyriuje, žiūrėjau į batoną ir pradėjo riedėti ašaros, profaniška patirtis, nors kontekstas visai be patoso. Su Dievu savo santykio nebebandau ir niekam nemėginu nieko įrodyti. Tikėjimas labai intymus ir fundamentalus, kaip ir kiti didingi, labai gąsdinantys dalykai – meilė, mirtis.
– Ir meilė?
– Taip, meilint daug rizikos, jeigu jos nėra, tai nėra meilė. Meilė pavojinga; neseniai antrą kartą pasipiršau ir man buvo labai baisu, nes žinojau, kad tai didelė rizika patirti skausmą ir netektį. Juk ir Persėjas nukovė Medūzą, žiūrėdamas ne tiesiai į ją, bet į jos atspindį vario skyde. Jis atskyrė tai, kas atrodo pavojinga, nuo to, kas yra pavojinga. Meilė pavojinga, bet tikrasis pavojus yra gyvenimas be jos. Tuomet pasidaro truputį drąsiau, nes alternatyva baisesnė. Religija taip pat baisi.
– Kodėl? Man, alergizuojančiai religinėms institucijoms, tikėjimas atrodo pavydėtinas dalykas, nes nėra taip lengva jį tiesiog įgyti.
– Man irgi nelabai patinka institucionalizuoti religiją. Kiek skaičiau šventraščius, vedas, Koraną, koanus, suprantu, kad iš esmės esti dvasingumas, tikėjimas ir religija. Nenoriu pasiduoti sinkretizmo bangai, kai paimamos visos vyšnaitės nuo visų religijų. Tai idealizuotas, suabsoliutintas žmogaus ego. Susidedi Kristų, amuletus, astrologiją ir turi savo ego gumuliuką, susidievini. Dabartinėje institucionalizuotoje religijoje, atrodo, kažkas turi tau pasakyti, kaip turi mylėti. Tikiu, kad visi turi savo mylėsenas ir tikėsenas. Apskritai religija yra struktūra, visi kalba apie tą patį skirtinguose kraštuose. Kaip mes turime skirtingas pasakas, kurios iš esmės moko to paties: nevok, nežudyk, būk dosnus, neapgaudinėk. Su bičiuliu diskutavome apie Alaną Wattsą, kalbėdamas Vakarų žmonėms, jis remdavosi graikų mitais, krikščionybe, o Azijai kalbėdavo apie budizmą, šintoizmą. Skirtingoms auditorijoms bylodavo skirtingomis pasakomis apie tą patį.
Manau, iš esmės žmogus yra tikintis, nesvarbu, ar religija, ar mokslas. Pagal fizikinį pasaulio modelį egzistuoja tik tai, kas turi masę ir energiją, bet mokslo dėsniai neturi nei masės, nei energijos. Kvantinės mechanikos dėstytojas užbaigdavo paskaitą teiginiu: neįmanoma, jog objektas egzistuotų, bet egzistuoja, ir niekas negali įrodyti – kodėl. Tarkim, kvarkai, kurių, kaip elementariųjų detalių, negalime įrodyti, egzistuoja, nes be jų nevyktų tam tikri procesai, vadinasi, kvarkai turi tikimybinį pavidalą. Man tai yra poezija.
– Kalbant apie poeziją, pirmiausia išgarsėjai kaip slemeris. Primink, kada atėjai į slemą?
– Pamėginau prieš vienuolyną, bet rimčiau pradėjau iš ten grįžęs.
– Paskui atsirado ir tavo pirma knyga, staiga tapai populiarus ir žinomas. Nevengi viešumoje apie save pasakoti intymių dalykų. Ar turi tabu? Klausiu, kadangi pačiai apie dvasines traumas ar negatyvias patirtis pasakoti būtų labai sunku, turbūt nedrįsčiau..
– Taip, man irgi sunku, gėda, toks atsivėrimas, truputį susijęs su savęs niekinimu, tačiau save diskredituoti ir kompromituoti stengiuosi sąmoningai, kad niekas kitas to nebegalėtų padaryti. Tarkim, Rasputinas kasdien gėrė po mažą dozę nuodų, todėl jo nepavyko nunuodyti, taip ir tu pats save skaudini, engi, tarsi mėgindamas apsidrausti nuo didesnio skausmo. Supratau, jog nėra gerai, kai pagalvojau: nenorėčiau, kad tą patį darytų ir mano vaikai.
Prisimenu savo pirmąjį spektaklį Menų spaustuvėje pagal Saros Kane pjesę „Apvalytieji“. Robinas – mano pirmas vaidmuo pirmame kurse, dar tebebuvau nesusitupėjęs pacukas. Reikėjo visiškai apsinuoginti prieš 300 žmonių. Bijojau tol, kol nukrito paskutinis drabužis. Tada tapau toks pažeidžiamas, kad net nesužeidžiamas. Tas pat yra ne tik su fiziniu nuogumu.
– Aš kartais pagalvoju: nenorėčiau, kad po keliasdešimt metų mano vaikai išleistų memuarus apie nelaimingą savo vaikystę ir dar kaip nors nesimpatiškai mane pavaizduotų. Pati taip su savo artimaisiais nesielgiu ir turbūt nesielgsiu, nes žinau, kad tai labai įskaudintų. O kaip tau sekasi dėl to sutarti su saviškiais?
– Mano mama turi gerą humoro jausmą. Kai išleidau knygą, ji paprašė egzemplioriaus, o dedikacijoje užrašyti: „Mama, atsiprašau.“ Taip ir padariau. Kai sudeginau mūsų butą ir nusikabarojau balkonu žemyn, nusvilo plaukai, ant rankų buvo nusilupusi oda. Kieme pamačiau stovinčią basą, paklaikusią mamą. Pasakiau jai: „Mama, viskas gerai, mes gyvi, daugiau taip nedarysiu. O dabar bėgu ieškot paramedikų, nes man labai skauda.“ Ir nubėgau. Vėliau ligoninėje ji sakė, kad jeigu dar kartą taip padarysiu, gausiu lupti.
– Ar skaitai apie save komentarus, kritiką?
– Nebent tada, kai noriu pasijuokti arba klijuoju naują juokelių gabaliuką komedijos programoje. Iš tiesų tavęs niekada nekoneveiks gyvenimu patenkintas ir ko nors siekiantis žmogus. Kartais paskaitau bjaurius komentarus apie save ir su piktdžiuga pagalvoju: „Tavęs net nepažįstu, bet jaučiu, kokiam pragare gyveni.“
– Su tavimi vienu metu stojome į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kokia tau atrodo rašytojų bendruomenė, ar joje tau būti malonu?
– Nepasakyčiau, kad būčiau patyręs bendruomeniškumą. Bendruomenė man labai svarbus, esminis elementas, nes daug įvairių jų esu patyręs. Daug artimų draugų praradau dėl narkotikų. Kai kurie mirė arba pasiekė tokius taškus, kai buvo arba hospitalizuoti, arba pateko į įkalinimo įstaigas.
– Iš kurių bendruomenių?
– Turbūt iš meninių kontekstų, nes dauguma menininkų yra iš neurodivergentinės aplinkos. Kažkas žmogui turi būti negerai, jeigu nori įsiprasminti lipdamas ant scenos. Supratau, kad vienišumas priveda prie kardinalių situacijų. Tiems, kurie turėjo adaptacinių, švelniai pasakius, sunkumų vaikystėj, patyrė rimtas traumas, sunku rasti bendraminčių. Turintiems psichikos sutrikimų apskritai sunkiau įsilieti į bet kokią bendruomenę. Nors žmogus iš esmės gentinė būtybė.
Menininkų bendruomenės skirsto į „mus“ ir „juos“, atsiranda tokie savičiulpos rateliai, nes mes – išrinktieji, menininkai (neišskiriant rašytojų ar aktorių). Menininkai iš tiesų susireikšminę ir turi tokie būti, nes šitas menas niekam nereikalingas – ribinėse situacijose, užėjus karui, marui, badui, niekam nereikės tavo eilėraščių. Bent jau pats turi tikėti, kad tavo poezijos reikia ir tai yra gražu.
– Karas Ukrainoje pakeitė tavo požiūrį į kasdienybę, meną ir – gyvenimą?
– Kažin kas klausė, kaip galima rašyti poeziją po Aušvico. Bet kaip galima nerašyti? Yra žmonės, kurie kariauja, gydo, projektuoja namus. Pats tikiu meile vien todėl, kad tikėjau pasakomis apie meilę ir gėrį. Jeigu pasakų nebūtų buvę, būtų daug sunkiau patikėti meile, taigi man reikia apie ją rašančio žmogaus. Nesusireikšminu, kad jeigu apie tai rašysiu, kažkas pasikeis.
Jau nebesu jauniausia karta, pastebiu, kad jaunesni turi daug nihilizmo, ironijos pertekliaus, išankstinio skepsio kaip apsidraudimo nuo skausmo – kam daryti ką nors, jei nepasiseks? Net jeigu esu klaidatikis, tikiu gėriu ir meile net tomis dienomis, kai netikiu, ieškau troškimo tuo tikėti. Gal pusmetį prašiau visų, kad nekalbėtų apie tai, kas pasirodo antraštėse. Galbūt esu idiotas, bet žinau, ką kasdien galiu padaryti savo mylimiems žmonėms ir tiems, kuriuos sutinku troleibusuose. Žmonės, esantys arti politikos, ekonomikos ar net mados, yra tam tikri vaiduokliai – jie labai toli ir užima mūsų sąmonę, nes dauguma seka naujienas ir madas, visą savo emocinį kapitalą išnaudoja baisėdamiesi ar bjaurėdamiesi, patirdami stresą, siaubą. Man atrodo, kiekvieno iš jų gyvenime yra problemų, kurioms reikia emocinės energijos, bet jie atsisako jas spręsti ir nukreipia jėgas į išorę. Liūdesys, skausmas, pyktis, kaip ir gėris, džiaugsmas, ramybė, yra pasakos, tik mes jų nebesiklausom. Jaučiuosi sveikiau, kai klausausi savo vidinių pasakų ir žinau, ką dėl to galiu padaryti.
Kartą plaudamas indus pasakiau mylimajai, kad reikėtų išnešti šiukšles, ji atsakė išnešianti vėliau, o aš leptelėjau: „Yra tik dabar.“ Ir iš tikrųjų yra tik dabar. Bičiulis pasakojo apie vieną koaną: imperatorius sužinojo, kad vienas jo patarėjų gavo labai galingą mantrą, ir paliepė ištarti tą mantrą, bet patarėjas atsisakė. Imperatorius pakvietė sargybinius ir liepė įmesti patarėją į kalėjimą. Tada patarėjas sargybiniams liepė įmesti karalių į kalėjimą, vis dėlto jie paliepimo nepaisė. Patarėjas imperatoriui atskleidė: abu pasakė tą patį dalyką, tačiau jo poveikis skyrėsi. Kaip ir mantra, pažymėdavusi kokį nors įvykį. Gali 10 metų laužyti bambukus ir tada ateis suvokimas, o tam suvokimui pažymėti buvo gaunama mantra. Tie patys žodžiai žmogui, nelaužusiam 10 metų bambukų, nieko nereikštų.
– Koks tavo santykis su buitimi?
– Buitis reikalauja daug energijos ir vargina, bet man labai patinka plauti indus, vienintelis namuose juos plaunu. Tvarkymasis yra harmonizacija, vis dėlto galėčiau būti tvarkingesnis. Man patinka tvarka ir tvarkymasis, bet tą darau retai – svarbu pasirinkti savo apmaudus. Jeigu yra sportas, kūryba, darbas, vaikai, šeima, romantiniai santykiai, reikia išsirinkti skaudžiausius apmaudus ir tuos darbus, kurių nepadarius būti lengviausia gyventi. Kai galvoju apie ateities laimę, suprantu, kad tvarka nėra mano prioritetas, žinoma, visada pasirūpinsiu, kad mano vaikai būtų nuprasti, pavalgydinti ir su jais būtų pažaista, bet tvarka dėl to gali nukentėti.
– Kaip tave pakeitė tėvystė?
– Tapęs tėvu nustojau būti sūnumi. Seniau nuolat ieškojau tėviško autoriteto, bet dabar žinau, kad tie du padarėliai to vaidmens ieško manyje.
– Ar tėvystė atskleidė netikėtų dalykų?
– Mano statusas visada keitėsi, galėjau juos keisti – tiek darbą, tiek buvimą poroje. O dabar ne; neduok Dieve, jei vaikas mirtų, vis tiek būtum mirusio vaiko tėvas. Nuo to nėra atostogų, kad ir kaip stipriai sirgčiau, negaliu sirgti taip, kad jais nepasirūpinčiau. Niekada neturėjau tėviško pavyzdžio, galvojau, kad nežinau, kaip būti tėčiu, bet sūnūs mane moko. Tai didelė užduotis, ir jie puikiai susitvarko. Pažadino manyje tėvo pavidalą stipriausiai ir jis nubunda ne tik jiems, bet ir aplinkiniams, taip pat sau. Aplink juk tiek daug neaugintų ir neužaugusių vaikų, mes visi vienas kitą auginam. Pasaulis didelis, baisus, gąsdina ir traumuoja, mes pavirstam mažyčiais žmogučiais, kuriems reikia kitų žmogučių, galinčių paguosti ir pabūti kartu. Ir bendruomenės reikia, tik nesuprantu, kur ji.
– Apie rašytojus ko nors konkretaus taip ir nepasakei…
– Sakiau, kad apskritai menininkų bendruomenėse atsiranda savičiulpos rateliai, bet pats darau tą patį.
– Skiriasi aktorių ir rašytojų rateliai?
– Aktoriai daug žavingesni. Net kai restoranuose dirbdavau, iškart suprasdavai, kai aktoriai atsisėsdavo prie staliuko. Gal dėl išraiškingos scenos kalbos.
– Ar žodis bohema dabar išvis tinkamas vartoti?
– Ne.
– Kas tuomet vyksta vietoje jos?
– Gal atskiros mažytės komunos rateliai? Pastebėjau, kad visi bandome gelbėtis nuo realybės, nežinau – kodėl, pats irgi turėjau daug problemų dėl narkotikų. Vyresnė karta labiau linkusi į alkoholį, jaunesnė – į narkotikus. Tiems, kas nevartoja nei vieno, nei kito, prasideda antidepresantai, benzodiazepinai, sukuriantys tokią pačią stiprią priklausomybę, kaip ir opiatai. Juk žmonės, priklausomi nuo benzodiazepinų, tiesiog galėtų pakeisti gyvenimo būdą. Bet mes gyvename tokiu laiku, kai paprasčiau ieškoti ne problemų sprendimo, o išgerti tinkamą tabletę, nuo kurios nesijausi gyvenantis netinkamą gyvenimą. Būti čia ir dabar yra ganėtinai sunku, tai kartais glumina ir gąsdina kaip ir mirtis.
– Gimus vaikams, mano pačios mirties faktas pasirodė labai baisus, nes nenorėčiau mirti ne tik dėl savęs, bet labiausiai dėl jų.
– Kai mąstau apie savo vaikus, gal tai skamba ir liūdniau, bet mano santykis su mirtimi buvo kitoks.
– Taip, tu esi patyręs daug ribinių situacijų ir komų. Matei nepažįstamųjų mirtį iš arti?
– Taip, kai atsibusdavau reanimacijoje po komos, po gaisro terminių traumų skyriuje ar akių ligų klinikoje. Žmonės mirdavo patirdami siaubingą skausmą.
– Sunku tokius žmones matyti?
– Pripratau, nors iš pradžių buvo baisu.
– Tai pakeitė tavo požiūrį į mirtį?
– Ilgai galvojau, kad čia vienintelis tikras dalykas gyvenime ir man jo labai reikėjo, nes nepatyriau jokio saugumo ir stabilumo šeimoje. Nežinojau, kuo galima kliautis, kadangi atsibusdavau ligoninėse, o skausmas ir mirtis buvo labai tikri, neabejotini. Kai tau skauda, tuo nesuabejosi, kai kas nors miršta irgi nesuabejosi.
– Tau buvo svarbu, kas yra po mirties?
– Savotiškai taip, o tada dalyvavau gimdyme ir supratau, kad gyvybė toks pats stiprus dalykas, tik turime mažai progų jį patirti.
Kai mėginau nusižudyti, sąmonė jau geso, bet prieš jos netekdamas dar pagalvojau, kad galėjau pakeisti viską savo gyvenime, išskyrus tai, ką dabar padariau. Nepaisant to, koks ciniškas būtum, susidūrus su mirtimi pabunda kažin kas gyvuliška ir dieviška, įvyksta branduolinis sprogimas. Visa tavo gyvastis priešinasi mirčiai, ir tai labai galinga. Esu dėkingas už šį potyrį. Žinau, kad mylėdamas galiu iškęsti bet kokį skausmą. Mylinčiam mirtis nėra tokia baisi, meilė yra tikresnė už mirtį ir skausmą. Nors ir kalbu apie mirtį, ji netampa mažiau baisi, pažįstu jos alsavimą į sprandą.
– Man labai keista ir savotiškai koktu įsivaizduoti savo negyvą, yrantį kūną.
– Netikiu, kad egzistuoja atskiras aš. Iš esmės mūsų nėra, bet mes ir neišnyksim, dėl energijos tvermės dėsnio tos molekulės po milijono metų pasidarys į šį tą naujo, tačiau reikia, kad jos iš pradžių suirtų.
– Kaip atrodo tavo įprasta diena, mėgsti struktūrą, muštrą, o gal tau patinka tekstus rašyti lovoje ir įsivaizduoti, kad tai nėra darbas?
– Tai yra darbas, netikiu įkvėpimo mistifikacija. Įkvėpimas egzistuoja, bet kai jis ateina, turi rasti tave prie darbo stalo. Kartais suvokimas ateina darant ką nors visiškai kito nei rašymas. Man patinka chaosas, sužinojau, kad du žmonės – Mike’as Tysonas ir vienas budizmo mokytojų – pasakė tą pačią frazę: „Chaosas yra narkotikas.“ Tas verpetas iš tiesų toks svaiginantis, bet stengiuosi palaikyti ne itin destruktyvų jo kiekį gyvenime.
– Kodėl dabar pasukai į humorą?
– Prieš aštuonerius metus, dar prieš aktorinį, parašiau Pauliui Ambrazevičiui iš „Humoro klubo“, bandydamas užsiregistruoti, bet išsigandau ir neatėjau. Visi mano etiudai akademijoje buvo komediniai, dėstytojai klausdavo, kodėl negaliu ko nors rimto padaryti. Mąstydavau, kad galiu, bet nenoriu, nes juokas yra labai rimtas dalykas. Ir tą daryti nėra lengva.
– Kodėl nori gyventi taip sudėtingai?
– Nematau kito kelio, tikiu, kad geriausia, ką galiu padaryti kitam žmogui, tai jį prajuokinti ir apkabinti. Visi išsiilgę prisilietimo. Mano vaikai dar nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, bet jau žinojo, kad apkabinimas labai ramina.
