Tai daugiasluoksnis epas, aprėpiantis ir didesniąją, sovietinę, XX a. pusę, ir dabartį, spalvingas senos Kauno inteligentų šeimos portretas, atviras, nostalgiškas pasakojimas apie „apkarpytų sparnų generaciją“, kartą, kuriai svarbiausia gyvenimo tiesa dažnai buvo saksofonas. Kiekvienas romano epizodas, ar tai būtų meilė jaunutei brazilei repatriantei, ar stovėjimas minioje priešais Maskvos tankus žiemos naktį laikinojoje sostinėje, ar pasirengimas širdies operacijai didžiulėse šių laikų klinikose, kupinas sodrių įtikinamų realistinių detalių, įsimintinų įžvalgų, kurias galima vertinti kaip originalias ištisos Lietuvos epochos refleksijas. Kai pagrindiniam kūrinio herojui atveriama krūtinės ląsta, ant operacinio stalo tarytum atsiduria visas XX šimtmetis.
Nors pasakojimas dvelkia ilgesiu, tačiau autorius nepasiduoda praeities idealizavimo pagundai ir dažnai vaizduoja personažus arba epizodus, kuriuose jie dalyvauja, pašaipiai kilstelėjęs antakį.
Nors pasakojimas dvelkia ilgesiu, tačiau autorius nepasiduoda praeities idealizavimo pagundai ir dažnai vaizduoja personažus arba epizodus, kuriuose jie dalyvauja, pašaipiai kilstelėjęs antakį. Pasak M. Zingerio, šį romaną jis sukūrė todėl, kad troško aprėpti žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties, kaip klasikiniuose XVIII–XIX a. romanuose, ir siekė išreikšti savąją tiesą, kurios nesuvoki, kol savaip nepatiri, kad gyvenimas tėra sapnas, akinanti iliuzija, kuriai niekas nepajėgus atsispirti.
Autorius teigia: „Geresnio ginklo už grožinę literatūrą nepažįstu. Tačiau, kad ir koks aštrus būtų ginklas, geriausia, kas čia gali būti užtikrinta, tai garbingas pralaimėjimas“ – ir prisipažįsta, kad jam norėjosi pažvelgti į lakias gyvenimo akimirkas žmogaus, kuris žino, kad jis laikinas, akimis.
Pagrindinis romano herojus, Lietuvos teatrams skirtų amerikietiškų miuziklų vertėjas Jaša Bliuminas sužino sergąs širdies liga. Prieš operaciją jis mintimis grįžta į savo stulbinančią praeitį. Ir skaitytojas panyra į autentišką, įelektrintą pasakojimo meto atmosferą. Vaikystėje Jaša, gabus berniukas, laimėjęs Maskvoje skaitovų konkursą ir parašęs Stalinui laišką, buvo pasodintas diktatoriui ant kelių ir atsidūrė milžiniškais tiražais leidžiamų vaikų žurnalų viršeliuose, sovietinės tikrovės paženklintoje paauglystėje žaidė futbolą ir liepsnojo meile brazilei, o galiausiai, išgirdęs per radiją netaisyklinga anglų kalba skelbiamą pagalbos šauksmą, su tūkstantine minia lemtingą sausio įvykių naktį stojo ginti Lietuvos.
Rašytojo Marko Zingerio romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos Kultūros taryba ir Lietuvos respublikos Kultūros ministerija. Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis.
