Pagrindinio šio naujojo romano istorijos personažo Jašos Bliumino laukia rimta širdies operacija – moderniose klinikose, kur švysčioja pasikausčiusių daktarų skalpeliai. Tokią lemties valandą dažnas galvoja apie ateitį: ar atsibus, ar gyvens?
Jašai Bliuminui rūpi kitkas: ką pasiimti į gyvenimą po mirties? Ir jis mintimis nuklysta į praeitį, į tuos laikus, kai jo senelis Jokūbas, kaunietis, kino teatro „Triumfas“ ir „Versalio“ viešbučio savininkas, su žmona Ana po karo, išgyvenę visas dizenterijas ir choleras, grįžta iš Kazachstano ir įsikuria name su langais į Laisvės alėją, su fontanu kieme ir geležiniais lauko laiptais, vingiais kylančiais į dangų. Trys Bliuminų šeimos kartos susitinka sovietmečio virtuvėje, Anai triūsiant prie prikaistuvio su žibalu dvokiančia silke, kurią virdavo kruopščiai, atidžiai baksnodama šakute, kaip kad vienas jos senelių kadaise gvildendavo talmudinę teisę.
– Markai, esate kaunietis, į pasakojimą įpynėte daug detalių iš savo aplinkos. Žinoma, būtų smagu išgirsti, kad rašėte sėdėdamas ant tų pačių metalinių laiptų į dangų, bet vargu ar taip buvo. Kokioje aplinkoje brendo šis epinis romanas?
– Rašiau Vilniuje, savo namų palėpėje, stengdamasis atsitverti nuo kasdienio šurmulio, taip pat restoranuose per pietų pertraukas, kartais ant servetėlių, kartais kitose sąskaitų pusėse. Arba pašokęs ketvirtą ryto sapningomis sambrėškio valandomis stengdavausi toms artikuliuotoms vizijoms tušinuku prismeigti uodegą, lyg gaudyčiau lauko pelę, įsigavusią į namus. Rašiau kelerius metus, bręstant mano pasaulėvaizdžiui, kad žmogaus kelią nubrėžia laikas, kuris nėra užrakintas laikrodžiuose, o slypi širdyje ir prisiminimuose – tai širdies laikas ir didžiosios istorijos vingiai, mūsų likimus nulemiantys poslinkiai, apie kuriuos žmogus gali ir nenutuokti. Tačiau jų paveiktas jis priima svarbiausius gyvenimo sprendimus. Aš tai vadinu Aukštesnėmis jėgomis.
Autorius neparašys stambaus prozos veikalo, jei neturi savitos pasaulėžiūros. Ir jei neturi širdies (kuri mano romane yra operuojama).
Supratau, kad svarbiausios prielaidos gimti didesnei prozai – tai ne vien „lyriškos“ impresijos ir jautrumas kalbai, kaip nuolat pabrėžiama lietuvių kultūroje, bet išmąstytas ir išgyventas, natūraliai susiformavęs požiūris į pamatinius egzistencijos dalykus. Autorius neparašys stambaus prozos veikalo, jei neturi savitos pasaulėžiūros. Ir jei neturi širdies (kuri mano romane yra operuojama).
Kasdienis mano darbas kultūros įstaigoje atima daug jėgų. Sutemus, jau namie, kai ranka nebekyla netgi windows’ams įsijungti, užrašydavau tas mintis ir vaizdus, kurie prašydavosi užrašomi. Arba apskritai nerašydavau ilgėliausiais tarpais. Buitis ir tarnyba knygą ištrindavo iš atminties. Bet ji kažkur kaupėsi kaip podirvių vanduo dauboje, parengtoje NT statyboms. Rašydavau klausydamasis romantiško saksofono arba lėktuve, užsikimšęs ausis kaištukais, kurie – komiška – visuomet yra vienas iš daiktų, kurių nusiperku bet kurioje užsienio šalyje, tarsi tai būtų suvenyras ar butelis vietinio vyno. Netgi busdamas po anestezijos ligoninėje – knygos tuo metu nerašiau – kažkaip savaime įsidėmėdavau aplinkos detales, pašnekesius, medikų manieras.
Svarbiausia knygos „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ atsiradimo aplinkybė buvo ta, kad klinikose turėjau pasimatymą su mirtimi, ir tai nušvietė gyvenimo spektaklį, vykstantį už palatos langų, prasmingesne šviesa. Prisidėjo ir mano nuolatiniai, man įprastiniai apmąstymai apie Istoriją ir žmogaus likimą. Neminėsiu, kiek esu pametęs telefonų, lietsargių, banko kortelių. Tuo metu būdavau užsisklendęs ir, ko gero, savo šeimai sunkiai pakenčiamas. Šitie individualizmo ir egocentrizmo priepuoliai tęsėsi gal šešetą metų. Jeigu mano žmona per tą laiką būtų susiradusi meilužį, psichologiškai ją pateisinčiau.
– Romane nemažai šmaikštaus sovietmečio žargono, atspindinčio to meto realijas, ir spalvingų anuometinių personažų.
– Būtina pabrėžti, kad visas epinis pasakojimas rutuliojasi jau žiūrint iš dabarties. Pasakotojas – šių laikų žmogus. Ponas Bliuminas, miuziklų vertėjas, bunda po operacijos didžiulėse šiuolaikinėse klinikose, kuriose aplink pluša chirurgai, stažuotojai, seselės ir sanitarės – jos pasirodo podraug su praeities personažais. Praeitis papasakota kaip kalendorius – skyriai vadinami metais, tarkime, „1952“ arba „1991“, arba „2015“.
Anuomet valgyklos, kartais ir viešbučiai, būdavo sunumeruoti, tarkime kokia nors „valgykla Nr. 137“. Stilizuodamas šį epochos bruožą aš sunumeravau savuosius „nukrypimus“, jie yra eseistiniai intarpai, siekiant suvokti pasakotojo tėvuko pasaulėvaizdį: „Nukrypimas Nr...“ ir t. t.
Pasakotojo vaikystės miestas, tai, ką jūs pavadinote „sovietmečiu“, buvo tarsi aptrauktas kojine. Kiekvieną drastiškesnę spalvą, ryškesnį asmenį, viešai išreikštą judesį ištrindavo režimo klapčiukai. (Taip jie realybėje Kaune XX a. septintajame dešimtmetyje „ištrynė“ Modrio Tenisono pantomimą.) Knygoje lemtingą vaidmenį suvaidina toks draugas Šikšnius iš buvusios laikinosios. Apgailėtina figūra, tačiau per jį pasakotojas, būdamas vaikas, atsidūrė Kremliuje ir šnekėjosi su Josifu Stalinu, sedėdamas diktatoriui ant kelių. (Diktatoriai mėgsta fotografuotis arba būti vaizduojami su vaikais.) Telefonai anuomet būdavo juodi, tokie pat nepatogūs, sunkūs, juodi ir lakuoti būdavo ir mokyklų suolai – sėdėti tokiuose įsigrūdus su portfeliu tai tas pats, kas atsidurti ant kelių Generalisimui. Mokytojai – Triūsikas, Šnicelis, Tyčeris, Čingačgukas, lietuvių literatūros mokytoja Papečkienė, berniukui padiktavusi laišką Kremliui, ir kiti – veidmainiai. Išskyrus anatomijos mokytoją Pautienių (riboto protelio, bet geraširdį) ir fizinio lavinimo mokytoją Gelžinį – nuožmų, bet nuoširdų, sugebantį džiaugtis mokinių sportiniais pasiekimais. Lygiai taip pat kaip ir mokytojams, kraipytis pagal tikrovę tenka ir Pasakotojo tėvukui, kilusiam iš liberalios buržuazinės šeimos, gyvenusios prieškario Lietuvos sostinėje.
Saugumo karininkai, tarkim, Kapitonovas („gudrūs durniai“), kaip ir partija, kuriai jie tarnavo nuoširdžiai tikėdami, kad sovietinis žmogus visą gyvenimą turi vaikščioti trumpomis kelnaitėmis – visi jie geriau už visus žinojo, kam dera kaip gyventi, nes jie neva atstovavo „pažangiausiai pasaulio ideologijai“.
Režimas apgauna ir lotynų amerikiečių šeimą, pavaizduotą knygoje. Sovietai šeštąjį dešimtmetį sugebėjo atvilioti į tarybų Lietuvą daug repatriantų iš Argentinos ir Brazilijos. Vienai tokiai šeimai, vėliau dramatiškai jūra grįžtančiai į Braziliją, knygoje skiriu daug vietos. Meilės jų dukrai Vivai, pramintai Viva Rio, linija, knygoje, tiek pat svarbi kiek ir Stalino linija.
Režimo, kurio aplinkybėmis auga ir bręsta personažai, uždarumas, paveikė ir romano komponavimą. Žmonėms, gyvenantiems izoliuotai nuo pasaulio, verkiant reikėjo egzotikos ir kažkokio gilesnio savos padėties pateisinimo. Tai supratau galvodamas apie kalinius – jų rankdarbius, jų skaitomas knygas. Iš čia knygoje ir braziliška papūga, šaukianti portugališkai „Socializmas per amžius!“, ir maišto, netgi riaušių paauglystėje pateisinimas ir atogražų įlankos paveikslas, sudėtas iš Amazonės peteliškių sparnelių. Pasakotojas, pasitelkęs smūgį kakta – gatvių muštynių būdą, išmoktą iš Vivos brolio Tonio, nokautuoja net saugumietį, kavinėje be ceremonijų ištraukusį paaugliams iš rankų poeto emigranto knygą, ir netgi savo tėvuką (dėl ko suaugęs graužiasi). Personažo tėtis, per visą tą rusiškojo socializmo laikotarpį slapta klausęsis Londono radijo, miršta dėl Černobylio pasekmių.
Visai kas kita lietuviškoji revoliucija paskutiniuose knygos puslapiuose. Atsidūręs minios, pasiryžusios ginti „paskutinę laisvą Lietuvos radijo stotį“ – radijo redakciją priešais buvusį Pasakotojo senelio viešbutį – priešakinėje eilėje Jaša Bliuminas pirmąsyk mintyse ištaria žodį „mes“.
– Rašot: „Užkampių užkampis ta laikinoji, ale pilna šikna fanaberijos, kaip pasakytų tarnaitė Onutė iš Bliuminų apartamentų Laisvės alėjoje.“ Kokį Jūs prisimenat Kauną?
– Kartą mano bendrasuolis, elgdamasis pagal visas konspiracijos taisykles, man pakišo Vinco Pietario istorinį romaną „Algimantas“ nuplyšusiais viršeliais. Parsinešęs knygą „prarijau“ vienu ypu ir paskui kažkur nukišau. Dėl to man buvo labai nejauku ir nemalonu, ir, manau, mano bičiulis gavo paragauti beržinės košės, nes jo tėtis draudė jam išnešti knygą iš namų. Bjaurokai pasijuntu, kai šitai prisimenu, net ir pusei amžiaus praėjus.
Taigi kauniečiai ir jų kiemai bei namai tarybmečiu. Kunigaikščių kultas. Smetonlaikio ir net praėjusių amžių variokai bei sidabriniai Laisvės alėjos sandėliukuose. Tomis monetomis žaisdavome kiemo žaidimus – kerti moneta per monetą, gulinčią ant cemento, jeigu apsiverčia, ji tavo. Taip pat kažkur aplinkui, apleistuose sandėliukuose, palėpėse, griuvėsiuose arba supuvusių malkų rietuvėse mėtydavosi ir surūdiję pistoletai, juos vadindavome brauninkais arba parabeliais.
Būdamas kokių dešimties žinojau kelias revolverių rūšis – štai kokia buvom ta penktojo dešimtmečio karta. Tarp radinių būdavo ir belgiškų buldogų, ir vokiškų valterių, ir mažų elegantiškų moteriškų pistoletų kaulinėm rankenom, ir didelių mauzerių arba sovietų milicijos makarovų. Rasdavome ir šovinių, užkurdavome laužą ir mėtydavom juos į ugnį, o kai imdavo pokšėti ir zvimbti kulkos, išsilakstydavom į šalis. Rimtų mūšių Kauno centre lyg ir nevyko, bet sienos buvo raupsuotos nuo kulkų, matyt, kažkas įbėgęs pro bromą, tai yra pro tarpuvartę, šaudė į fasadus iš automato.
Svarbiausias autentiškų kauniečių mentaliteto bruožas, mano galva, tai ne tiek klaidžiojimai sapnuose, kiek nenumaldomas modernybės troškimas.
Jei sustabdytume bėgantį laiką, Kaunas – tai raudonos carlaikių plytos, pilvoti „smetoniški“ balkonai, Laisvės alėja, kuria penktąjį dešimtmetį bėgiodavome basi, nes mašinų būdavo reta. Kino teatrai su „sidabrinio ekrano“ epochos arba pokario holivudiniais filmais, arba sovietiniais muzikiniais filmais ir komedijomis.
Tai savotiška šnekta: „Poniečka, po kam cibulis?“ ir visokie žodelyčiai (bromos), ir kurhauzas (kavinė miesto sode), ir savitas kaunietiškas dabitiškumas – dendizmas, kuriuo pasižymėjo mano tėvukas. Viena buvusi Kauno laikraščio žurnalistė man priminė jo bajeriukus: „Kas yra vyras? Tai žilas plaukas, ugnis širdy ir plienas kelnėse.“ Tai kupletai, išgėrus kartojami tos amžių nugyvenusios išlikusios bohemos geležiniais dantimis: „Tra ta ta, tra ta ta, Metropolis – arbata“ arba „Ei, Stambulas – Konstantinopolis! O mes iš Tulpės į Metropolį.“
Kauniečiai integruodavo į lietuvių kalbą tarptautinį žodyną, ją šitaip plėtodami. Jeigu pasitelktume Jurgį Savickį, rašytoją ir diplomatą, tai vienas jo apsakymų pradedamas labai kaunietiškai fraze: „Tai buvo gražiai konservuotas džentelmenas“. Šokių salė miesto sode vadinosi božegraika. Išversk, kad gudrus. Labai kaunietiška savoka buvo toks anglicizmas faifokliokas – kavagėris penktą popiet „Konrado cukrainėje“. Beje, tokia „Konrado kavinė“, esanti, regis, Leipcige, yra ir vokiečių romantiko E.T.Hofmano pasakose.
Svarbiausias autentiškų kauniečių mentaliteto bruožas, mano galva, tai ne tiek klaidžiojimai sapnuose, kiek nenumaldomas modernybės troškimas. Tai konfliktas su tarybmečio sąstingiu ir žmonių, prispaustų nomenklatūrinio valdžiažmogio, mažakraujyste, infantilizmu.
Kartais tai, kas susikaupė, prasiverždavo riaušėmis. Nebūtinai Kalantos atveju. Panašių dalykų, kai užsiliepsnodavo milicijos gaziukai, būta ir daug anksčiau, pokariu. Taip pat įsimintina publikos reakcija į garsųjį Šociko nokautą, kai įveikė iš Maskvos atvykusį SSRS sunkiasvorį čempioną, regis, Koroliovą. Tas epizodas pateko į mano ankstesnę knygą „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“. Beje, tais laikais boksas ir futbolas buvo populiaresni už krepšinį. Dėl to ir mano romane – futbolas. Čia klasę veda ir toli nuveda brazilas, pasaulinio futbolo karaliaus Pelės mokintinis Tonis, Vivos brolis, kurio šeima nostalgijos ir propagandos yra atviliota į Lietuvą.
Jauni Kauno žydai buvo vieni iš pirmųjų, Maskvoje rengusių piketus dėl teisės laisvai emigruoti. Jų bičiuliai etniniai lietuviai (mano biografijoje kompanijos būdavo ir mišrios, ir paskiros, bet kūrybinio jaunimo sambūrių, tokių kaip latvio Modrio Tenisono pantomima, vėliau uždrausta, atvejais – visados mišrios) taip pat buvo maištingi ir novatoriški, bet labiau kultūroje.
Mano laikais Kaune dar tebegyveno egzotiškų ir daug patyrusių žydų, matomų tuometinėje viešumoje: pašto ženkliukų pardavėjas, senas sinagogos sargas, rašalinių parkerių meistras. Ką nors gerklodami jie gestikuliuodavo, išpūsdavo akis, šnekėdavo neįtikėtinai vaizdingai. Visados pasakydavo ką nors įsimintina. Tokie personažai, manau, patiktų Grigorijui Kanovičiui. Man jie prozoje reikalingi tiek, kiek pipiriukai kulinarijai – saikingai.
– Literatūrinio personažo Mendelio namuose „viešpatavo Kauno amatininkų jidiš... Atrodė, net užuolaidos šnabždėjosi jidiš kalba, net ir puodai virtuvėje barškėjo žydiškai: Kum-kum, esn-esn, dos yz nyt a cholem! (Ateik ateik, valgyt valgyt, tai ne sapnas.)“ Jūsų personažai prabyla netgi portugališkai. Ar tai reiškia, kad esat daugiakalbio pasaulio pilietis?
– Mano tėvukas mėgo bendrauti, jo aplinka buvo kosmopolitinė: scenografai (pavyzdžiui, Liudas Truikys), kažkoks prieškario žilaūsis ulonas, pašnekėdavęs prancūziškai, tuometiniame Kauno hipodrome pasodinęs mane ant arklio, dailininkai, filologai, knygiai, vienas autentiškas britas, pabėgęs iš Anglijos, gal netgi buvęs šnipas, kurį ten demaskavo.
Kaip malonu būdavo išgirsti londonietišką tartį mūsų bute! Kai buvau paauglys, mano tėvukas, prisiminęs kažin kokius auklėjimo principus – laikinojoje turėjo guvernantę airę, močiutės išsirašytą per britų ambasadą Kaune, – su manimi kartais bandydavo šnekėtis tik angliškai. Tuometinėje uždaroje aplinkoje tai turėjo atrodyti ir skambėti keistokai. Apskritai žodis užsienietis tuomet reiškė visai ką kita negu dabar – žvelgiant to meto akimis, kiekviename užsienietyje turėjo slėptis Merė Popins su stebuklingomis dovanomis.
Mano namuose Laisvės alėjoje kalbėdavomės bent jau keturiomis kalbomis tai tikrai. Tėvų kalba buvo lietuvių, seneliai tarpusavyje kalbėdavosi jidiš ir kartais rusiškai (nes buvo baigę visokius carinės Rusijos institutus ir gimnazijas), tėvas su manimi – lietuviškai ir kartais angliškai, be to, jis kasryt deklamuodavo angliškai („gerklei pravalyti“) ilgėliausias klasikines britų poemas, taip pat ir amerikiečio Edgaro Po „Eldoradą“.
Buvo dar viena nuslėpta kalba – vokiečių, ta kalba turėjome krūvą knygų, nes ir tėvas prieškariu mokėsi Kauno vokiečių gimnazijoje, ir močiutė skaitydavo vokiškai, mat, viena vertus, ta kalba artima jidiš kalbai, kita vertus, XX a. pradžioje Lietuvoje prancūzų – kaip pasaulinės „kultūros kalbos“ – įtaka vis dar grūmėsi su vokiečių. IV vidurinėje, kur mokėsi mano mana, prieškariu vokiečių kalbą dėstė jos mylimas mokytojas Navardaitis. Jai dabar devyniasdešimt penkeri ir ji ligi šiol Heinės „Lorelei“ deklamuoja atmintinai. Ir paskutinis egzaminas, prieš pat nacių invaziją, buvo vokiečių. Ką gi, tos kalbos motinai vėliau tikrai prireikė...
Kosmopolitas man, beje, teigiamas žodis. Šitaip jį vartodavo ir Goethe, ir senovės graikai, nukalę šią sąvoką. Totalitariniams režimams, valdžiusiems Lietuvą, taip pat nacionalistams ir mūsų laikraščiui „Respublika“, taip pat ir dabartinės Rusijos valdžiai tai neigiama sąvoka.
– Jūsų romane, pasakojančiame apie kelias vienos šeimos kartas, yra nemažai tragizmo gaidų, bet netrūksta ir ironijos, tarkim, kai dėduko Jakos sumanymas nepatekti valdžiai į nagus baigiasi tuo, kad jo anūkas Maskvoje pasodinamas ūsuotam diktatoriui ant kelių. Kiek saviironija ir humoras svarbūs kūryboje ir gyvenime?
– Žmogus, kurį prigimtis ar ugdymas paliko be juoko gyslos, man regisi lyg intelektualiai neįgalus. Lyg būtų gimęs su skrandžio opa. Gyvenime pasitaiko situacijų, kai padėtis, atrodo, be išeities. Ir tuomet gelbsti kartuvių, arba juodasis, humoras. Mano visi bičiuliai – žydai, rusai, amerikiečiai – būdavo tokie. Iš etninių lietuvių toks būdavo vyresnės kartos kaunietis literatas Vaclovas Šiugždinis, šnekėdavęs prancūziškai, vertęs Oskarą Milošą.
Kauno geto kaliniai kai kurias labai rimtas ir iškilmingas lietuvių dainas perkūrė pašaipiai. Dėl to buvo kilęs kone nacionalinis ginčas „Lietuvos ryte“ prieš kokias dvi dešimtis metų. Nemažai labai rimtų žmonių viešai įsižeidė. Mano galva, tie įsižeidinėtojai buvo intelektualiai neįgalūs.
Be to, kai žydai juokauja, jie juokiasi pirmiausia iš savęs. Jie žino, kad turėti vienokių ar kitokių trūkumų – bendražmogiška. Humoras ir sarkazmas – beginklių ginklas.
Praėjusiojo amžiaus devintąjį dešimtmetį „The Times“ buvęs korespondentas Lietuvoje Anatolis Lievenas parašė stambią knygą, vadinasi „Baltijos revoliucija“, už kurią gavo Pulitzerio premiją. Joje yra puslapis pasakojimo apie tai, kaip jis lankosi M.K.Čiurlionio muziejuje. Ten jis aptiko eksponuojamų lietuvių veikėjų portretų, atliktų dailininko Adomo Varno, visų jų veidai nepaprastai rimti ir rūstūs. Tai jį nustebino. Jis netgi pareiškė, kad lietuviai baidosi ironijos kaip vampyras česnako.
Intelektas, nuoširdus ir atviras, lankstus ir plačių akiračių, visad sugeba pažvelgti į save iš šalies. O šitaip į save pažvelgus, visados gali pamatyti, kad, tarkim, kad ir kaip esi išsidabinęs, ponuli miels, antuke tamstai trūksta sagos. Ir žmonės tai supras. Ir skaniai nusijuoks. Ir tu jiems tapsi dar artimesnis, nes žmonės mėgsta humorą, kai per kitų trūkumus gali pažinti savąsias silpnybes. Tai vadinama komedija.
Žmogus, viešai sugebantis save pašiepti, tarytum sako: esu tik žmogus ir niekuo kitu neapsimetu, tai, kas žmogiška, man nesvetima. Jeigu jis kūrėjas, jis tarsi susigiminiuoja su auditorija. Antra vertus, jis ir labai stiprus, turintis daug vidinės erdvės ir laisvės. Taip atsiverti reikėtų ir mūsų politikams, net aukščiausiojo ešelono (prezidentas Obama nesibaidė saviironijos). Gal tuomet būtų mažiau įžeidūs, nenirštų vienas ant kito. Deja, tai reikalauja didesnės vidinės kultūros ir vidinės laisvės, negu kad matome Lietuvoje.
