Pas M.Starkų namuose – kelių šimtų knygų asmeninė biblioteka. Knygos jį lydi nuo vaikystės, o kitaip ir būti negalėjo. Kaip pasakojo žinomas žurnalistas, į knygų pasaulį jį atvedė aplinka, kurioje teko augti.
O kokias knygas dabar mėgsta M.Starkus? Jis prisipažįsta esąs didelis detektyvų mėgėjas. „Esu dėl jų pamišęs“, – sako jis.
M.Starkus teigia, kad įžengus į knygų pasaulį iš jo pabėgti sudėtinga. Reikia tik pabandyti skaityti. O ar yra tokių knygų, kurių negalėtų skaityti žinomas žurnalistas ir keliautojas? Kokie autoriai ir knygos yra jo mėgstamiausi? Galbūt penkių knygų autorius savo gerbėjus netrukus nudžiugins dar viena knyga?
Jūsų dėmesiui – „15min knygos“ ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis su M.Starkumi.
– Kas jus supažindino su knygomis? Kaip jos atkeliavo į jūsų pasaulį?
– Aš turbūt neįvardinsiu nei pirmos knygos, nei dienos, nei kada aš pradėjau skaityti ar kiek man tuo metu buvo metų. Tačiau tiksliai žinau, kad aš kitaip elgtis negalėjau, nes man įtaką darė aplinka. Aš augau inteligentų šeimoje – tiek mano tėvas, tiek mano seneliai, tetos buvo dėstytojai. Ir tuo metu buvo normalus dalykas, kad namuose mažiausiai vienas kambarys yra užgrūstas knygomis – nuo specialiosios literatūros iki romanų ir detektyvų.
Man tiesiog natūraliai atėjo skaitymo alkis, labai įnikdavau į knygų pasaulį, skaitydavau ir iki šiol skaitau labai daug – man tai labai patinka, tai yra vienas malonumų.
– O pamenate įsimintiną knygą iš to laikmečio, kai dar buvote toks mažas skaitytojas?
– Aš pradėjau nuo pasakų, kas yra natūralu. Ir tos pasakos man labai patinka iki šiol. Pavyzdžiui, aš iki šiol galiu pasakyti, kad man patinka Wilhelmo Hauffo pasakos. Vaikystėje jos paliko labai didelį įspūdį. Galbūt ne tiek savo siužetais, kurie, savaime aišku, yra unikalūs, bet iliustracijomis. Tame senoviškame leidinyje, kurį aš turėjau, jos buvo labai gražios, šiek tiek kraupokos, kokios ir turi būti pasakos, ir tai man buvo labai įspūdinga.
Kita knyga, kuri žingsnis po žingsnio mane vedė link paauglystės, tai Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, ją skaičiau kelis kartus.
Žiūriu, kad ir mano dukrai, kuri ką tik pradėjo skaityti, taip pat labai patinka kas šiek tiek baugu, šiurpu.
– Jūs esate žinomas kaip keliautojas. Kiek knygos jus formavo kaip būsimą keliautoją?
– Mūsų keliavimas gimęs spontaniškai, gal jis kur nors buvo užkoduotas genetiškai.
Mano seneliai turėjo pirmuosius Mato Šalčiaus (keliautojo ir žurnalisto, – aut. past.) knygų leidimus, ir aš juos skaičiau, ne visus, tiesa. Skaičiau, ir atsimenu siužetus, tuos pasakojimus. Buvo įdomu, žinoma, ir paslaptinga. Bet tai nebuvo kažkas, ko aš daugiau nebeskaityčiau.
Tokia logika sekant aš labiau turėjau būti lakūnas, nes buvau pamišęs dėl Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – man atrodė, kad tai yra kažkas tokio! Aš skaičiau viską, kas tuo metu sovietiniais laikais buvo prieinama apie šiuos lakūnus, apie jų žygdarbį. Lakūnu nepatapau, o keliauti tenka.
– O ką skaitote dabar – kokias knygas mėgstate?
– Aš skaitau daug ir galvojau, ką ateidamas pas jus sakyti. Pasakysiu taip: kurį laiką tu gyvenime skaitai tai, kas tau patinka. Paskui ateina mokymosi laikas, kai tu skaitai tai, kas rekomenduotina, reikalinga, ką turėtum perskaityti. O mano amžiuje, artėjant prie penkiasdešimties, galų gale ateina laikas, kai tu skaitai tai, ką nori ir kas tau patinka – aš grįžau prie to, kas, turbūt, man mokyklos laikais ypatingai patikdavo. Tai yra detektyvai – aš esu pamišęs dėl jų. Pradėjau nuo Arthuro Conano Doyle'o ir Agathos Christie ir iki šios dienos atrandu ką nors įdomaus.
Šiuo metu man patinka skandinaviški trileriai, kurių yra labai daug, tas pats Jo Nesbø ar kiti autoriai. Iš tikrųjų yra didelė pasiūla. Ir, žinoma, darau pertrauką ir skaitau istorines knygas. Man patinka knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, kas susiję su karais, su ne tokia sena istorija. Tuo labiau, kad turime didelę pasiūlą ir tereikia tik atsirinkti.
– Jei reikėtų išskirti penkias geriausias skaitytas knygas, kokios jos būtų?
– Labai būtų malonu, jei mes kalbėtume apie knygas, pavyzdžiui, kur nors bibliotekoje – kaip seras su seru susitinka, po vakarienės surūko cigarą ir eina žiūrėti knygų: štai čia tas leidimas, tokia knyga, o štai čia, pasižiūrėkite... ir nupūti dulkes (šypsosi).
Aš turbūt nepasakysiu penkių knygų. Jūs nesprauskit manęs į kampą, nes man būtų sunku. Aš gal pasakyčiau labiau pagal autorius.
Ernestas Hemingway'us, Erichas Maria Remarque'as man buvo tie autoriai, kurių visas įmanomas knygas perskaičiau. O E.Hemingway'ų aš perku iki šiol, net nežinau kodėl, bet būnant svečiose šalyse pamatau kažkokį anglišką ar net ispanišką kokios nors gerai pažįstamos jo knygos leidimą – ir nusiperku. Aš nežinau kodėl, bet man E.Hemingway'us yra tas, kuris paliko didžiausią įspūdį.
Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ – klasika, kurią mano kartos berniukai perskaitė daugybę kartu. Atsimenu, kai mes su Aidu Puklevičiumi prieš kokį ketvirtį amžiaus pradėjome dirbti radijo stotyje M-1, žaidėme tokį žaidimą – kažkas atvertęs šios knygos puslapį pradėdavo skaityti, o kitas turėdavo pratęsti.
Toliau Ilja Ilfas. Tiek „Aukso veršis“, tiek „Dvylika kėdžių“ – tuo laikotarpiu buvo geros ironijos, gero humoro kupinos knygos. Henry Milleris, Kurtas Vonnegutas – mes graibstėme, kas tuo metu buvo jų kūrybos išleista. Tai neypatingai lengva literatūra, tačiau ji labai svarbi. Ir aš skaičiau ją būdamas tinkamo amžiaus – buvau dvidešimt kelių metų. Galbūt mokykliniame amžiuje man jos gal nebūtų buvę tokios lengvai suprantamos, bet aš perskaičiau jas tinkamu metu.
Dar Jerome'as K.Jerome'as arba tas pats mano vaikystėje perskaitytas ir tik dabar pamačius naują leidimą prisimintas – Williamo Goldingo „Musių valdovas“, kuris tuo metu mus labai „vežė“.
Daug knygų, dėl to man labai sunku ką nors išskirti, pasakyti tai, ko niekas nebūtų pasakęs, nes mano kartos žmonės skaitė panašias knygas. Jau nekalbant apie „Drąsiųjų kelių seriją“, Jamesą Fenimore'ą Cooperį ir visus indėniškus nuotykius, kokie tik buvo pasiekiami.
Labai būtų malonu, jei mes kalbėtume apie knygas, pavyzdžiui, kur nors bibliotekoje – kaip seras su seru susitinka, po vakarienės surūko cigarą ir eina žiūrėti knygų: štai čia tas leidimas, tokia knyga, o štai čia, pasižiūrėkite... ir nupūti dulkes.
– O ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Šventvagiška būtų burnoti prieš knygas – „negaliu skaityti“ prilygtų knygų deginimui (šypsosi). Bet, be abejo, yra knygų, kurių aš negaliu skaityti, ir tai yra labai natūralu ir normalu. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau skaityti daug meilės romanų serijos knygų, jų yra labai daug išleistų. Bet aš taip kalbu nemenkindamas jų, nes yra didelė juos mėgstanti auditorija. Aš iš principo esu už tai, kad žmonės skaitytų, ir man labai džiugu kada aš matau, kai tas knygas skaito damos, merginos, mamos. Mane tai žavi, tačiau kiekvienam savo. Aš bandžiau juos skaityti, bet neatrandu motyvacijos žengti toliau. Pavyzdžiui, aš neskaičiau E.L.James „50 pilkų atspalvių“, nežinau kodėl, gal aš daug ką prarandu. Bet kažkada Colleen McCullough „Erškėčių paukščius“ skaičiau su beprotišku užsidegimu ir slapčia.
– Bene kiekvienas skaitytojas turi savo skaitymo įpročius ar ritualus, susijusius su knyga. O kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Jei mes kalbėtume apie laiką ir aplinką, tai aš visuomet skaitau lėktuvuose. Ir netgi dabar, kai tenka daug laiko praleisti transatlantiniuose skrydžiuose. Nors jie trunka po keliolika valandų ir galima patogiai žiūrėti filmus, man labiau patinka skaityti. Ir aš skaitau vakare, kai vaikai užmiega, namuose būna visiškai tylu, ramu. Mėgstu nors šiek tiek paskaityti prieš miegą.
– Kalbėjote apie didelį knygų pasirinkimą. Išties išleidžiama daug knygų, knygynų lentynose jų yra begalė. Kaip renkatės, ką skaityti?
– Kalbant apie muziką, kažkada mes su draugais kalbėjome, kad mūsų laikais mes labai ieškojome muzikos leidinių, informacijos apie muziką – jos nebuvo. Ateina laikas, kai tos informacijos būna perteklius ir nežinai, kada būna lengviau – ar kada tu tiksliai žinai, ko nori, ir to ieškai, ar kai pasiūla yra didelė ir tau reikia atsirinkti. Turbūt taip yra ir su knygomis. Kai jų neturi daug, imi vos ne pirmą pasitaikiusią, skaitai ir džiaugiesi, o kai yra daug – reikia atsirinkti.
Aš pasikliaunu patirtimi, nes jau tas amžius, kai gali pajusti, kas tau įdomu, kas ne. Tai nėra sunku. Tuo labiau, mano domėjimosi sritis yra pakankamai aiški man pačiam.
– Ar namuose turite didelę biblioteką?
– Namuose turiu tarp šimto ir kelių šimtų knygų. Tai nėra labai daug, tuo labiau, kad kartas nuo karto darau tą apsivalymą – knygas išnešu, kam nors atiduodu.
Ne su visom knygom, bet įveikiau savyje tą knygų skaitytojo ir laikytojo godumą: pinigų paskolinsiu, bet knygos – ne. Visi gal tai praeiname, bet aš įveikiau savyje tai supratęs, kad knyga yra daiktas, kuris neturi dulkėti lentynoje, o turi keliauti iš rankų į rankas ir tokiu būdu tapti naudingu. Tad dabar, kai susikaupia daugiau knygų, aš jas atiduodu, išdalinu.
– Sakote, kad knygos turi keliauti iš rankų į rankas. Tuo tarpu kalbama, kad knygų skaitytojų gretos mažėja. Pastebite tai?
– Internetas visgi yra konkurentas. Bet ko vertas tas knygų skaitytojas, jei jis staiga nebetapo knygų skaitytoju? Tokia jo ir vertė. Bet tie, kas skaitė, tie ir skaitys.
Labai sunku jaunąją kartą pripratinti skaityti. Aš pats žiūriu pagal savo vaikus. Jiems reikia tam tikros motyvacijos, ir supranti, kad laisvalaikio pasirinkimas yra didelis, jiems gal knygų skaitymas atrodo archajiškas dalykas, bet kada jie „pagauna kampą“, randa motyvaciją, kada įeina į tą pasaulį, tu supranti, kad gali ramiai palikti, nes iš jo išeiti sudėtinga. Svarbiausia – pradėti skaityti.
– Jūs pats esate kelių knygų autorius. Kaip jums patinka ši rašytojo kėdė?
– Knygų autoriumi tapau niekada to neplanavęs. Tai turbūt natūralu – parašai vieną knygą, žiūri, ar, visų pirma, pats esi tuo patenkintas. Knygas rašai ne sau, rašai žmonėms ir jeigu matai, kad jos įdomios kažkam, kad jos perkamos – išleidžiamas vienas, antras ar trečias tiražas – rašai antrą knygą. Taip įsitrauki.
Esu parašęs net penkias knygas – daugoka (juokiasi). Arba tai visai niekinis skaičius.
– Galbūt greitu metu išvysime dar vieną jūsų knygą?
– Aš esu apsisprendimo kryžkelėje. Rašyti man patinka. Aš jaučiu malonumą. Praeini daug įvairiausių jausmų, kaip su žmogumi bendrauji su ta rašoma knyga.
Rašymo nenorėčiau užleisti ar mesti. Tik turiu planų rašyti ne vien tik tai, ką iki šiol, tai buvo kelionių knygos. Turiu planų kitoje srityje, tačiau pažiūrėsime, tai dar tik planuose.
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Beata Tiškevič: apie savipagalbos skaitinius, dėmesio vertus kūrinius ir šiais metais pasirodysiančią knygą
