Kai kurie tyrėjai visą gyvenimą stengėsi iššifruoti vadinamąjį Voiničiaus rankraštį, o kai kurie įsitikinę, kad ši knyga, parašyta grakščiais rašmenimis, su keistus augalus ir nuogas moteris vaizduojančiomis iliustracijomis, pasižymi stebuklingomis galiomis.
Dabar ši laiko paženklinta knyga laikoma Jeilio universiteto Beinecke bibliotekos saugykloje, tik retkarčiais ištraukiama į dienos šviesą.
Vis dėlto šiaurės Ispanijoje įsikūrusi mažytė specializuota leidykla „Siloe“ po dešimtmetį trukusių pastangų užsitikrino teisę sukurti rankraščio kopijų – dideliam jos direktoriaus džiaugsmui.
„Prisiliesti prie Voiničiaus rankraščio – nepaprasta patirtis“, – sakė „Siloe“ vadovas Juanas Jose Garcia, sėdėdamas Burgoso miesto centre veikiančio knygų muziejaus viršutiniame aukšte, kur įsikūręs „Siloe“ biuras. Leidykla yra tik už kelių akmenimis grįstų gatvelių nuo garsiosios gotikinės Burgoso katedros.
„Ši knyga pasižymi tokia mįslingumo aura, kad pirmąkart ją pamačius ... užplūsta jausmai, kuriuos labai sunku nupasakoti“, – pridūrė jis.
Neperprantamas veikalas
„Siloe“ specializuojasi leisti senų rankraščių faksimiles ir įgijo teisę pagaminti 898 tikslias Voiničiaus rankraščio kopijas. Leidėjai atkurs originalą visiškai tiksliai – kiekvieną jo dėmelę arba užsiūtą pergamento įplyšimą.
Ši bendrovė visada išleidžia 898 kiekvieno savo kopijuojamo veikalo kopijas. Šis skaičius yra palindromas – vienodai skaitomas tiek iš kairės į dešinę, tiek iš dešinės į kairę. Tokia idėja leidyklai kilo, kai buvo išleista pirmoji „Silao“ faksimilinė knyga, kurios buvo išspausdintos 696 kopijos.
Leidykla planuoja, kad Voiničiaus rankraščio kopijos kainuos po 7-8 tūkst. eurų. Bendrovė jau sulaukė užsakymų parduoti beveik 300 egzempliorių.
Beinecke bibliotekos kuratorius Raymondas Clemensas sakė, kad Jeilio universitetas nusprendė išleisti Voinovičiaus rankraščio faksimiles, nes labai daug žmonių nori tyrinėti trapų originalą.
„Pagalvojome, kad faksimilinė knyga besidomintiems suteiks originalo išvaizdą ir pojūtį, – aiškino jis. – Be to, ji sudaro galimybę bibliotekoms ir muziejams turėti kopiją mokymo tikslams, o mes patys naudosime faksimilę, kai rodysime rankraštį už bibliotekos ribų studentams ir kitiems susidomėjusiems.“
Rankraščio pavadinimas susijęs su antikvaru Michaelu Wilfridu Voynichiumi (Mykolu Vilfridu Voiničiumi), gimusiu Telšiuose senoje lenkų-lietuvių bajorų šeimoje. Šis knygų kolekcininkas ir revoliucionierius maždaug 1912 metais rankraštį įsigijo iš knygų kolekcijos, priklausiusios Italijos jėzuitams. W.Voynichiaus dėka šis rankraštis sudomino plačiąją visuomenę.
Sukurta daugybė teorijų apie šios knygos autorių ir prasmę.
Ilgą laiką manyta, kad rankraštis priklauso XIII amžiaus anglų pranciškono Rogerio Bacono plunksnai. Šis vienuolis filosofas dėl savo domėjimosi alchemija ir magija netgi buvo pakliuvęs į kalėjimą.
Vis dėlto ši teorija buvo paneigta, kai rankraščio datavimas radioaktyviosios anglies metodu parodė, kad jos popierius pagamintas maždaug 1404-1438 metais.
Kita teorija skelbia, kad knygą jaunystėje parašė renesanso milžinas Leonardo da Vinci, kai kada užšifruodavęs savo tekstus, kad išvengtų inkvizicijos persekiojimo. Kai kurie tikina, kad rankraštis tėra gudrus pokštas, o kiti netgi spėlioja, kad ją paliko koks nors ateivis, prieš išskrisdamas iš Žemės.
Galbūt knygos tekste glūdi amžinos jaunystės raktas? Ar ji tėra vaistažolių aprašymų ir vaistų receptų rinkinys?
Knygos turinio mįslė atrodo dar gilesnė.
Beveik jokių joje pavaizduotų augalų nepavyko atpažinti, astronomijos brėžiniai nedaug teatskleidžia – kaip ir moterų atvaizdai.
Galbūt knygos tekste glūdi amžinos jaunystės raktas? Ar ji tėra vaistažolių aprašymų ir vaistų receptų rinkinys?
Voiničiaus rankraštį mėgino iššifruoti daugybė žinovų, tarp jų ir iškilių kriptografų, tokių kaip Williamas Friedmanas, padėjęs įveikti per Antrąjį pasaulinį karą japonų naudotą „purpurinį“ kodą.
Vis dėlto vienintelis žmogus, kuriam pavyko pasiekti šiokią tokią pažangą – išgalvotas personažas Indiana Džounsas. Viename romane apie šio archeologo nuotykius vaizduojama, kaip jis iššifruoja mįslingąją knygą.
Kad ir kaip būtų, Beinecke biblioteka kiekvieną mėnesį gauna tūkstančius elektroninių laiškų iš žmonių, teigiančių, kad jiems pavyko iššifruoti Voiničiaus rankraštį, sakė kosminių technologijų inžinierius Rene Zandbergenas (Renė Zandbergenas), vadovaujantis pripažinimą pelniusiam tinklaraščiui apie šį veikalą.
„Daugiau negu 90 proc. visų prisijungimų prie jų skaitmeninės bibliotekos atliekami tik dėl Voiničiaus rankraščio“, – pridūrė jis.
Kopijavimo menas
Rankraštį, šiek tiek didesnį už įprasto formato knygą minkštais viršeliais, sudaro per 200 puslapių, įskaitant kelias dideles išsilankstančias įklijas.
Pirmąją faksimilinę kopiją sukurti „Siloe“ užtruks apie pusantrų metų. Šis kruopštus procesas prasidėjo balandį, kai fotografas padarė Jeilyje saugomo originalo didelės raiškos nuotraukas.
Leidyklos darbuotojai šiuo metu kuria natūralaus dydžio klišes, ruošdamiesi išspausdinti knygos puslapius, kad tekstai ir piešiniai nė kiek nesiskirtų nuo originalo.
„Siloe“ naudoja popierių, pagamintą iš masės, kurios receptą sukūrė pati bendrovė. Popierius specialiai apdorojamas, kad taptų stangrus kaip pergamentas, ant kurio parašytas Voiničiaus veikalas.
Kai bus išspausdinti, puslapiai bus susiūti ir specialiai pasendinti.
Visi originalo defektai bus atkurti naudojant ypatingus įrankius ir metodus, J.J.Garcios laikomus paslaptyje. Leidyklos vadovas laisvalaikiu taip pat mėgsta užsiimti kriptologija.
„Vadiname tai Voiničiaus iššūkiu, – aiškino jis. – Mano verslo partneris ... sako, kad Voiničiaus (rankraščio) autorius taip pat galėjo būti sadistas, nes jis mus visus suvystė šia paslaptimi.“
