Šį kartą tai dviejų šiuolaikinio meno kūrėjų – Lauros Garbštienės ir Mildos Laužikaitės – autorinės vaizdų ir tekstų dėlionės. Ne atsitiktinumas, jog drauge pasirodo būtent šių autorių knygelės. Jas sieja tiek gyvenamos vietos, tiek idėjinė kaimynystė. Abi kūrėjos gyvena per keletą kilometrų nutolusiuose Dzūkijos kaimeliuose, gamtos apsuptyje, bendradarbiaudamos vystant įvairaus formato kūrybines ir bendruomenines iniciatyvas.
Anot vienos iš serijos „Viena idėja“ sumanytojų, menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, idėjinės kaimynystės aspektas nuo pat pradžių buvo svarbus, „poruojant“ serijos knygeles. Kadangi Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga numato per metus išleisti dvi knygeles ir jos visuomet išeis kartu, man įdomu ieškoti ryšių tarp skirtingomis temomis, skirtingomis medijomis dirbančių autorių, atrasti, kas juos sujungia. Lauros Garbštienės ir Mildos Laužikaitės atvejis unikalus tuo, kad šie ryšiai yra labai gilūs, simbiotiški ir kūrybiškai produktyvūs abiems kūrėjoms. O drauge ir visam Varėnos rajonui, kuris, ryšiams plečiantis ir stiprėjant, tapo unikaliu kultūros mazgu, reikalingu tiek to krašto gamtai, tiek aplinkinių kaimelių gyventojams, tiek visam Lietuvos meno laukui, kuris įgijo naujų impulsų ir savirefleksijos.
Lauros Garbštienės knygelė „Aš kirvarpa“ atspindi naujausias kūrėjos vystomas temas, pristatytas šiais metais Margionių traukinių stotyje surengtoje personalinėje parodoje tokiu pačiu pavadinimu. Knygelės puslapiuose dėliojami vaizdų ir dienoraščio tekstų fragmentai perteikia ciklišką gamtos kaitos tėkmę ir liudija tarprūšinio solidarumo bei bendradarbiavimo galimybę.
Mildos Laužikaitės knygelėje „Plevenimai“ nugulę vaizdai ir mintys autorei pasirodė per sapnus ir svajas. Lengvi tarsi oras vaizdiniai – juos menininkė neįpareigotai pasižymėdavo tarp užrašų – šiuose puslapiuose susipina į įsivaizduojamą scenarijų filmui, kuriame pagrindinį vaidmenį atliktų augalai. Augalų gyvenimo, šnaresingų pokalbių fragmentai, autorės dėliojami ardant klasikinę scenarijaus struktūrą ir ją iš esmės keičiant pagal augalo „suvokimą“, taip pat savitai atliepia empatiškus žmonių ir ne žmonių ryšius.
Priešingai negu serijai pradžią davę menotyrininko, eseisto Ernesto Parulskio ir menininko, scenografo Gintaro Makarevičiaus leidiniai, šiemet išleidžiami Lauros Garbštienės ir Mildos Laužikaitės sąsiuviniai yra grįsti vaizdiniu naratyvu, beveik be teksto, tačiau taip pat kupini vidinės savirefleksijos, kuri yra fundamentali visos serijos jungiamoji ašis.
Pagrindinė serijos „Viena idėja“ mintis ir principas – vienas sąsiuvinis, vienas menininkas, viena idėja, kuri gali reikštis kaskart skirtingais pavidalais – kaip idėjų užrašai, minčių nuotrupos, įvairaus plauko savirefleksija, traukiama iš seniai užmirštų stalčių, kompiuterio kietųjų diskų, o kartais – paskatinant išlipti iš galvos. Kai sakome: „Turiu vieną idėją“, iškart suvokiame, kad visai nebūtinai ji bus geniali ar kam nors reikalinga. Ir kas nusprendė, kad visos idėjos privalo būti naudingos, pritaikomos, įkūnytos? Anot serijos sudarytojos, Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, šią pavienių menininkų idėjų seriją norėjosi matyti kaip nesuinteresuotą, asmenišką ir autentišką nelabai svarbių, nebūtinų idėjų rinkinį, kurių sankaupa, metams bėgant, įtraukiant vis daugiau menininkų, taptų vis įdomesne.
