Vieno žymiausių 18 amžiaus prancūzų tapytojų Antoineʼo Watteau paveikslas „Meilės neįmanomybė“ po šimtmečių atrastas ir parduodamas aukcione – ši sensacija sukrečia meno pasaulį! Jo trokšta visi: šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, pasakiškai turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir kiti. Visi jie siekia garbės tapti šio staiga atgauto šedevro savininkais. Tačiau „Meilės neįmanomybė“ turi savo istoriją.
Paveikslo atradėja – kukli virėja Anė, mėginanti Londone išgydyti sudaužytą savo širdį ir ieškanti laimės. Bet vietoje jos sendaikčių krautuvėlėje ji randa apdulkėjusį paveiksliuką, kuris turėjo tapti dovana draugui. Bandydama išsiaiškinti, kas yra paveikslo autorius, ji negalėjo nė įsivaizduoti, į kokią istoriją ją įvels šis rokoko šedevras, kokia stulbinančiai turtinga jo praeitis ir ko griebsis daugybė žmonių, norėdami šį kūrinį turėti. Jis įvelia Anę į tamsiausių Europos istorijos paslapčių labirintus, tačiau drauge grąžina jai meilės galimybę.
Tai debiutinis H.Rotschild romanas, tačiau autorė puikiai išmano meno pasaulį ir tikrai ne tik iš nuogirdų. Aristokratė, skaičiusi paskaitas apie dailę ir literatūrą Getty institute bei Karališkojoje akademijoje. Dokumentinių filmų kūrėja, scenarijų autorė, Londono Nacionalinės galerijos ir Tate galerijos globėja. 2018 m. ji buvo apdovanota Britų Imperijos Ordinu už nuopelnus menui. Todėl jos pirmajame romane „Meilės neįmanomybė“ gausu ne tik intrigų, sandorių ir aukcionų aprašymų, bet ir ekspertinių žinių apie tapybos istoriją. Tai romanas apie meile nusivylusios merginos ir apie pasaulinio garso paveikslo likimus. Beje, netrukus romano pagrindu turėtų pasirodyti ir miniserialas. Plačiau apie romaną „Meilės neįmanomybė“ pasakoja jo autorė.
– Paveikslas „Meilės neįmanomybė”, apie kurį sukasi romano pasakojimas, nėra realus, tačiau jo tapytojas Jeanas-Antoine'as Watteau – kuo realiausias. Kodėl iš visų dailininkų, kuriuos nagrinėjote per gyvenimą, debiutiniam romanui pasirinkote būtent šį?
– Kai buvau vieniša šešiolikmetė, per moksleivių mainų programą atsidūrusi Paryžiuje, užtikau J.A.Watteau nutapytą klouno Žilio portretą. Nors paveikslas ir jo subjektas buvo keliais šimtais metų vyresni už mane, pajutau empatijos šoką ir paguodą: tai buvo vyras, kuris jautėsi toks pat vienišas ir nesuprastas, kokia jaučiausi aš, tai buvo figūra, kuri mane „atjautė“. Norėjau, kad mano romano herojė Anė, kurią neseniai paliko ilgametis meilužis, pasimetusi ir vieniša Londone, išgyventų tą patį atpažinimo ir empatijos šoką, todėl ir pasirinkau J.A.Watteau, kaip menininką, geriausiai sugebantį sužadinti šiuos jausmus.
– Jūsų romane gausu pasakotojų, prabyla net pats paveikslas, tačiau pasakojimas nėra nei painus, nei chaotiškas. Ar sunku naviguoti tarp nesugretinamų pagrindinių veikėjų ir nė vieno „nenuskriausti“? Kaip kūrėte herojus?
– Bet kuriame pasakojime, kuris vyksta meno pasaulyje, dalyvauja tam tikri „tipažai“: galerininkai, menininkai, restauratoriai, kolekcionieriai ir vagys. Nors nuo pat pradžių žinojau, kokią istoriją pasakosiu ir kokius personažus „įdarbinsiu“, kiekvienam iš jų leidau vystytis organiškai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, rusas kolekcionierius Vladas, iš pradžių buvo antraplaniai, tačiau man buvo taip smagu apie juos rašyti, kad negalėjau atsispirti pagundai suteikti jiems didesnį vaidmenį. Norėjau, kad dailininkas Janacekas taptų pagrindiniu personažu, bet jis retai palieka savo studiją, todėl pasirodo tik vienoje trumpoje scenoje.
– „Meilės neįmanomybė“ leidžia žvilgtelėti į brangių meno sandorių pasaulį, kuris, jei tikėsime jūsų romanu, gali priversti turtinguosius ir įtakinguosius elgtis nelabai gražiai. „Washington Post“ publikuotoje apžvalgoje rašoma, kad: „šį negailestingą žaidimą vargiai pajėgia žaisti vyriausybės ir viešieji muziejai, tad cinikas darytų išvadą, kad nėra tokio dalyko, kaip objektyvi vertė: paveikslas yra vertas tiek, kiek už jį sumokama.“ Kokia yra „suvokiamos vertės“ rizika ir atlygis?
– Meno kūrinio kainą diktuoja troškimas, tai yra, kiek kažkas pasiryžęs už jį sumokėti, tačiau jo vertę lemia skirtingi veiksniai: kilmė, retumas, grožis, madingumas, toteminė prigimtis, istorija. Su kiekviena karta „suvokiama vertė“ keičiasi. Dailininkų išsikovotos kainos smarkiai svyruoja: kadaise Caravaggio buvo neperkamas, o dabar jis – vienas geidžiamiausių menininkų.
Meno kūriniai – rizikinga investicija. Geriausia visiškai ignoruoti rinką ir pirkti tai, kas jums patinka. Kūrinio vertė gali svyruoti, bet asmeninės priežastys, dėl kurių jį įsigijote – niekada.
– Perskaičius jūsų knygą, susidaro įspūdis, kad menas turi galios praturtinti mūsų emocinį gyvenimą. Vakarų pasaulyje daug diskutuojama apie menų ir humanitarinių mokslų programų vertę. Kodėl svarbu finansuoti meną, jeigu nėra jokių išmatuojamų rezultatų, kurie pagrįstų investicijas?
– Yra tokia Antrojo pasaulinio karo laikų istorija, kurios tikrumu kartais abejojama. Kažkas Winstonui Churchilliui pasiūlė apkarpyti kultūros biudžetą ir perskirstyti jį karo reikmėms. Galima, atsakė Churchillis, bet už ką tuomet mes kovosime? (yra nustatyta, kad ši istorija yra išgalvota, – red. past.)
Sveika, produktyvi, išsivysčiusi visuomenė savo piliečiams turi pasiūlyti skirtingų patirčių. Ji turi gerbti praeitį ir dabartį. Ji turi užtikrinti saugų prieglobstį kontempliacijai ir nusiraminimui. Muziejai ir reikšmingi meno kūriniai kaip tik tai ir siūlo. Ne kiekvienas nuspręs perskaityti knygą, pažiūrėti spektaklį, pasiklausyti muzikos ar apsilankyti muziejuje, bet dėkui Dievui, kad šie šlovingi atokvėpiai nuo kasdienybės egzistuoja.
Meno kūriniai – rizikinga investicija. Geriausia visiškai ignoruoti rinką ir pirkti tai, kas jums patinka. Kūrinio vertė gali svyruoti, bet asmeninės priežastys, dėl kurių jį įsigijote – niekada.
– Pagrindinė knygos veikėja Anė Makdy irgi menininkė, tačiau jos medija – maistas. Smagu skaityti apie Anės ruošiamas ekstravagantiškas vakarienes. Tai tikra puota juslėms. Ar knygoje aprašyti patiekalai rėmėsi jūsų pačios patirtimi? Ar yra virėjų, kurie iš tiesų kuria tokius šedevrus?
– Daugelis puikių menininkų yra ir puikūs virėjai. Man pasisekė paragauti slankos, kurią iškepė didysis Lucianas Freudas, ir dalyvauti dailininko Marco Quinno surengtoje padėkos vakarienėje. Girdėjau, kad Francis Fordas Coppola yra puikus virėjas. Norėčiau su juo susipažinti ir paragauti jo paruošto maisto.
– Romanas kalba apie Holokaustą, korupciją šiuolaikinėje Rusijoje, socialinias kopėčias, tačiau pagrindinės jo temos yra menas, meilė ir maistas. Kaip šie trys prioritetai rikiuojasi jūsų pačios gyvenime?
– Esu gana beviltiška virėja, užtat godi valgytoja. Didelę gyvenimo dalį skyriau meno studijoms, bet negaliu nupiešti obuolio. Aistringai tikiu meile ir vis dar ieškau to vienintelio.
– Kokios knygos iš vaikystės formavo jūsų asmenybę?
– Visada buvau skaitytoja maniakė. Pirmosios mano perskaitytos knygos, kurias mama nesėkmingai bandė uždrausti, buvo Enid Blyton nuotykių romanai. Netrukus skaičiau viską, ką tik galėjau rasti: nuo pigių detektyvų iki Turgenevo, nuo meilės romanų iki Charleso Dickenso. Dabar, gal todėl, kad turiu mažiau laiko, nepajėgiu suvirškinti blogai parašytos knygos, tačiau anuomet rijau visa, kas pakliuvo.
– Kokie būsimi jūsų projektai laukia skaitytojų?
– Rašau romaną apie šeimą ir paveldą, o „Meilės neįmanomybė“ pasieks televizijos ekranus miniserialo pavidalu.
Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.
Pagal https://blog.basbleu.com/ parengė Emilija Ferdmanaitė
