„Tai ko ji neišeina, jei vyras muša?“; „Ko tik dabar pasakė, jei išprievartavo ją prieš 15 metų?“. Nesakau, kad tai, ką girdėjome vaikystėje, ir tai, ką leidžiame su savimi daryti šiandien, o gal ir ką toleruojame kitų elgesyje, visuomet būtinai susiję. Bet kaip dažnai iš tiesų blogą, o kartais ir siaubingą elgesį toleruojame ne tik kasdienybėje, bet ir vartojamose medijose – filmuose, serialuose, knygose?
O gal ne tik toleruojame, bet ir romantizuojame, leisdami tariamą meilę išreikšti per smurtą, visai kaip sakydami, kad tave pastūmęs iš tiesų yra tave įsižiūrėjęs? Ir kaip tai susiję?
