Meilės romanas „Lik čia“ – daugiau nei dešimtmetį trunkanti romantiška istorija, sujungianti Šiaulius ir Vašingtoną, praeitį ir dabartį. Likimas įtraukia Ievą ir Metju į svaigų aistrų, paslapčių ir nuotykių kupiną gyvenimo sūkurį.
– Kornelija, kaip atrodo disleksiją turinčios rašytojos gyvenimas?
– Nekompleksuoju dėl to, kad darau milijonus klaidų, o mano sakiniai šiek tiek netaisyklingos sandaros, – taip ir gyvenu (šypsosi). Tai nėra retas sutrikimas, tik žmonės per mažai apie jį žino. Daugiau nepatogumų kyla vaikystėje, kai reikia mokytis rašyti ir skaityti. Disleksiją turintiems vaikams tai padaryti labai sunku, nes jų smegenų sandara neleidžia sklandžiai sieti raidžių su garsais, jungti raidžių į žodžius ir taisyklingai juos užrašyti. Disleksija trukdo ne tik rašyti, bet ir balsu sklandžiai perskaityti, kas parašyta. Taip pat mums kyla sunkumų nuosekliai atlikti užduotis. Aišku, man labiausiai patinka faktas, kad disleksiją turintys žmonės pasižymi lakesne vaizduote. Rašytojas be jos nebūtų rašytojas.
– Teko skaityti, kad yra įvairių strategijų, padedančių kompensuoti disleksiją. Ko ėmėtės jūs?
– Mokykloje nebuvau labai uoli, o skaityti man išvis buvo žiauri prievolė. Dabar suprantu, kad ne tiek dėl disleksijos keliamų sunkumų, kiek dėl to, kad privalomieji literatūros kūriniai man buvo tiesiog neįdomūs. Kai perskaičiau pirmą paaugliams skirtą romaną – Hanso-Güntherio ir Irene Zimmermannų „Matematika plius meilės kančios“, viskas apsivertė. Buvo toks wow! Tiesiog išsprogdino smegenis. Paskui, kai jau draugavome su būsimu vyru, buvome susigalvoję tokią jaukią tradiciją vakarais sukristi ant lovos ir skaityti knygas. Kadangi man dėl disleksijos garsiai skaityti sunku, tai darydavo Andrius. Paskui jis man pagelbėdavo ištaisydamas klaidas. Dabar galima pasitelkti šiuolaikines technologijas, ir, aišku, esu labai dėkinga redaktoriams, atliekantiems didelį darbą.
– Būti rašytoja – pašaukimas, kuris atsiskleidė nepaisant kliūčių dėl disleksijos?
– Turbūt taip, nes sąmoningai tikrai nesiekiau tapti rašytoja. Tiesa, mokykloje kūriau dainų tekstus, bet tik todėl, kad norėjosi išlieti paauglystėje tiesiog kunkuliuojančius jausmus. Kai su Andriumi perskaitėme Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčius“, garsiai pasamprotavau, kad ir aš norėčiau rašyti taip, kaip ji. Tik tai nebuvo ta svajonė, kurios pradedi žūtbūt siekti. Atvirkščiai, būčiau pasukiojusi ties smilkiniu pirštą, jei kas būtų pasakęs, kad tapsiu rašytoja. Toks dalykas man atrodė visiškai nerealus. Šiandien suprantu, kad tai, kokį kelią nueisime, priklauso tik nuo mūsų ryžto.
– Vis dėlto šiandien esate net dviejų išleistų knygų autorė. Kaip prasidėjo rašytojos kelias?
– Pradėjau rašyti, kai nebeturėjau ką skaityti (juokiasi). Prieš septynerius su puse metų, gimus pirmai dukrai, stvėriausi knygos, kad neišprotėčiau užsidariusi tarp keturių sienų su mažu vaiku. Per pusmetį perskaičiau apie 200 knygų. Rašytojos Donatos Kontenienės meilės romanas „Septynetas“ įkvėpė patirti, ką reiškia būti rašytoja. Iš Donatos esu gavusi krūvą naudingų patarimų. Artimai bendraujame jau porą metų, nors nesame nė karto susitikusios.
– Pirmasis jūsų meilės romanas „Draudžiu“ iš pradžių pasirodė interneto platformoje ir tik kur kas vėliau buvo išleistas. Kodėl?
– Draugai ragino kreiptis į leidyklą, bet su Andriumi buvome nusprendę, kad dar ne laikas. Padėjau savo romaną į stalčių, turėdama ketinimų dar padirbėti prie rankraščio, bet netikėtai rašytojų mėgėjų klube gautas patarimas pakreipė įvykius kita linkme. Ir stebėjausi, ir džiaugiausi matydama, kad iš stalčiuko ištraukta istorija platformoje „Wattpad“ surinko net 24 tūkstančius peržiūrų.
– Sėkmė suteikė drąsos peržengti leidyklos slenkstį?
– Taip, bet esu gavusi ir neigiamą leidėjų atsakymą. Tada vėl rašiau „į stalčiuką“ ir tik po kelerių metų išlindau iš rūsio. Turiu stiprybės įveikti sunkumus. Ne veltui esu gimusi po Liūto ženklu.
– Liūto simbolis toks artimas, kad pasirinkote kurti slapyvardžiu K. B. M. Lion?
– Man patinka idėja, kad mielas ir švelnus kačiukas gali išaugti ir tapti didingu, gracingu plėšrūnu. Mielas sutapimas, kad kurti savo istorijas pradėjau sąsiuvinyje, kurio viršelyje buvo pavaizduotas liūtukas – baikštus, sutrikęs. Būtent tokia buvau pradėdama rašyti. Augau su kiekvienu žodžiu, drąsėjau su kiekviena eilute. Jeigu pavyks išleisti trečią knyga, turėčiau sudrebinti lietuviškų meilės romanų rinką mums dar nelabai įprasta drąsia istorija.
Jeigu pavyks išleisti trečią knyga, turėčiau sudrebinti lietuviškų meilės romanų rinką mums dar nelabai įprasta drąsia istorija.
– Rašymas jau yra jums tapęs darbu?
– O ne, tai malonumą teikiantis pomėgis! Pagal specialybę esu siuvėja, dirbu baldų gamykloje kokybės kontroliere. Rašydama pirmąjį romaną pajutau, kuo gali virsti gyvenimas, kai rašymas tampa darbu. Ačiū, to tikrai nenoriu. Buvau nusistačiusi, kad privalau per dieną parašyti ne mažiau nei tūkstantį žodžių.
Jei neparašydavau, kitą dieną bausdavau save dar didesnės apimties tekstu. Aišku, dirbdama tokiu tempu, parašiau tą knygą per maždaug du mėnesius, bet tai kančia. Dabar taip nebedarau. Net rašyti anksti ryte negaliu, nes tai primena kėlimąsi ir ėjimą į darbą. Turiu ramiai pavalgyti, apeiti namus, pažiūrėti mėgstamas televizijos laidas, tik tada atsiverčiu nešiojamąjį kompiuterį. Prie stalo nesėdu, o jaukiai įsitaisau ant sofos, pasileidžiu muziką ir mėgaujuosi procesu. Rašydama atitrūkstu nuo kasdienybės.
– Kai namuose yra mažų vaikų, turėtų būti nelengva susikaupti.
– Daugiau galimybių turėjau, kai dukros buvo visai mažos, o aš nedirbau. Dabar esu dirbanti, išsiskyrusi mama. Laimei, gyvenimas susiklostė taip, kad radau savo gyvenimo meilę. Mūsų namuose vyrauja kūrybai palanki šilta atmosfera.
– Nors rašote meilės romanus, naujausioje jūsų knygoje „Lik čia“ yra daug realistiškai papasakotų karo epizodų. Domitės karyba?
– Man norėjosi atkreipti dėmesį ne tiek į patį karą, kiek į potrauminio streso sindromą, kurį patiria dauguma kariškių, todėl susiradau konsultantą. Darijus Brizgis – profesionalus kariškis. Jis man padėjo išsiaiškinti terminus, bet svarbiausia – padėjo suprasti išgyvenimus kare. Konsultavausi ir su psichotropinių medžiagų žinove, nes pagrindinis romano herojus turi didelių problemų dėl priklausomybės. Dar pasitariu su pažįstama medike Juste Latauskiene.
– Rašydama meilės romanus nevengiate paliesti psichologinių problemų.
– Nors atrodo, kad meilės romanų žanras saldus, pastaruoju metu daugelis rašytojų nevengia skaudesnių temų. Tarkime, garsieji romanai „50 pilkų atspalvių“ suteikia nemažai žinių apie psichologines traumas, porų žaidimus. Pirmame romane nagrinėjau vaikystės traumos įtaką moters prieraišumo formavimuisi, antrajame paliečiau potrauminio streso sindromą ir priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų. Norėčiau, kad skaitydami mano romanus žmonės panagrinėtų personažų psichologinius portretus, pamėgintų išsiaiškinti, kokią įtaką gyvenimo įvykiai daro jų vidinei būsenai, kokie sprendimai lėmė tam tikrus įvykius. Bent jau man skaitant knygas būna įdomiausia, kai kyla klausimų, kodėl herojus elgiasi vienaip ar kitaip.
– Nebaisu apsunkinti laisvalaikio skaitinių žanro?
– Nerti į gylį tikrai nebijau. Nevengiu aštresnių kampų, nenoriu užsimerkti ir vaizduoti, kad viso to nėra. Dažno žmogaus gyvenime pasitaiko lūžių ir skaudžių vidinių išgyvenimų, niekas neapsaugotas ir nuo rimtesnių ligų, tokių kaip depresija, priklausomybė. Meilė ne visada yra saldi ir minkšta kaip zefyrai.
