„Mūsų tikslas nėra pasijuokti ar pasityčioti iš knygos. Tai nėra barbarizmo aktas“, – pasakojo D.Preišegalavičius. Pagrindinė performanso idėja yra per metaforą užduoti fundamentalų klausimą – kas yra knyga XXI a., kai jau kelis dešimtmečius vyrauja skaitmeninė medija. O taip pat – atkreipti dėmesį į intelekto ir intelektinių produktų likimą pasaulinių įvykių kontekste.
Konservuojama knyga yra D.Preišegalavičiaus debiutas „Dulkių spalvos žuvelės“, kurio beveik nebeįmanoma įsigyti (prekyboje yra likę vos keli egzemplioriai), o leidykla „Studija be pykčio“, pavadinta pagal Leonido Donskio knygą ir televizijos laidą, nebeegzistuoja.
Virimo procesas yra nesudėtingas – ant kaitlentės užverdamas vanduo, vienas po kito dedami popieriaus lapai, o kai masė ataušta, ji supilama į stiklainėlį. Indas aprišamas dangteliu, taip pat padarytu iš knygos viršelio. „Vis tiek galima perskaityti vieną kitą skiemenį“, – juokavo A.Černiauskas.
„Kodėl negalima pamėginti pagalvoti apie knygą kaip uogienę, saldainius, marinuotos agurkėlius?“
„Manau, kad menas gimsta iš įvairių jausmų. Kartais – iš baimės, pykčio, skausmo. Manau, jog nieko nėra nuostabiau, jeigu menas gimsta tiesiog iš meilės <…>. Ne, mano tikslas nebuvo šokiruoti, kai ryžausi šiam dalykui. Niekaip negalėjau susilaikyti nuo galimybės šiai emocinei patirčiai ir nesudalyvauti šiame menininko atsisveikinimo su savo kūriniu procese, tuo pačiu padovanojant jam naują dalyką“, – pasakojo A.Černiauskas.
D.Preišegalavičiaus pirminės mintys sukosi aplink knygos formos ir turinio permąstymą, o juokaudamas prasitarė, jog tiesiog norėjo išvirti knygą.
„Kodėl negalima pamėginti pagalvoti apie knygą kaip uogienę, saldainius, marinuotos agurkėlius? Pažaisti juslėmis, pasižiūrėti, kaip atrodo užfiksuota tekstūra? Juk perskaičius kūrinį dažnai telieka miglotos nuorodos, nebūtinai turinčios formą. Ar knyga turi likti lentynoje, savo pirminėje formoje? Nebūtinai tuo esu įsitikinęs. Mane ir studijų metu domino tarpdiscipliniškumas, literatūros suartėjimas su daile <…>. Šis simbolinis knygos išvirimo aktas nėra kažkuo išskirtinis, jis nėra mažiau efemeriškas nei teatro pasirodymas“, – sakė autorius.
D.Preišegalavičius taip pat kelia klausimus: ar konservuojama knyga praranda kūrinio koncepciją? Kokios vertingosios literatūros savybės?
„Man atrodo, kad dailininkas suteikęs knygai netradicinį apgalvotą būdą lyg su burtų arba sušių lazdele – padeda skaitytojui labiau įsitraukti į skaitymo procesą“, – mąstė menininkas.
Politiniai ir kultūriniai kontekstai
Paklausus, ar savo performansu menininkai moralizuoja, abu atsako neigiamai. Jų teigimu, jie pasilieka teisę kelti retorinius klausimus.
Žiūrėdamas į Žaliojo tilto, Petro Cvirkos paminklą ar kitą kūrinį matau neišpildytą žaliavą.
A.Černiauską domina tai, kiek iš skirtingų sociokultūrinių situacijų galima išlošti turinio, kurį galima kurti žaidimo principu. Jam taip pat svarbus ir kūrinio permąstymo procesas, susijęs su viešosiomis Vilniaus erdvėmis: „Žiūrėdamas į Žaliojo tilto, Petro Cvirkos paminklą ar kitą kūrinį matau neišpildytą žaliavą. Taip galime pasižiūrėti ir į šią knygą.“
D.Preišegalavičiaus nuomone, A.Černiauskui rūpi meno kūrinio likimas iš platesnės perspektyvos: „Kai vienas asmuo suskaldė lentą, Vrublevskių bibliotekoje susiklostė be galo įdomi situacija. Kodėl jis skaldė? Ar ją reikia pakabinti atgal? Lentoje vaizduojama dviprasmiškai vertinamas asmuo – didvyris ar ne? Mano nuomone, vienintelis teisingas sprendimas būtų buvęs pakabinti suskaldytą lentą atgal, padarant pagarbius atstumus tarp dužusių luitų. Ten būtų matomas pats lūžis ir asmenybės, visuomenės konfliktas būtų išsisaugojęs. Faina, kad permąstymo vėjai laksto.“
„Tikiu, kad visada įmanoma rasti formą, kuri bent šiek tiek patenkintų diskutuojančias puses. Vienus P.Cvirkos paminklas žeidžia, o kitiems tai yra režimo, galios rodymo iš viršaus istorinė detalė. Šį paminklą reikėtų filosofiškiau apžaisti. Pavyzdžiui, man įdomu būtų jį matyti po Žaliuoju tiltu, Neryje, iki kelių, iki pusės. Juk kartu su emocijomis Neries vanduo tai pakyla, tai nuslūgsta… Ir mąsto P.Cvirka apie savo darbelius…“ – samprotavo A.Černiauskas.
Jaudina ir branduolinio ginklo esamybė, ir dirbtinio intelekto keliamas pavojus, krentantys Boeingo lėktuvai, svyruojantys politikų pažadai ir net „Tesla“ akcijų kurso kilimas.
Paprašius atskleisti išsamesnį performanso bei aktualijų konteksto ryšį, D.Preišegalavičius teigė, kad juos jaudina ir „branduolinio ginklo esamybė, ir dirbtinio intelekto keliamas pavojus, krentantys Boeingo lėktuvai, svyruojantys politikų pažadai ir net „Tesla“ akcijų kurso kilimas.“
Pasak jo, knygos išvirimas (angl. „to cook a book“) yra finansų sektoriuje vartojama sąvoka, žyminti suprastėjusius kompanijos rezultatus.
„Savo vyksmu norime pasakyti, kad visi tam tikra prasme apsimetinėjame dėl savo rūpesčio planetai, perdedame bei iki galo negalime įsisąmoninti nei savo susirūpinimo, nei suvokti problemos mastelio. Tai nėra vien tik bergždžias moralizavimas, o veikiau, na – vadinkime tai tikruoju vardu – knygos išvirimas“, – pasakojo jis.
Kodėl „Dulkių spalvos žuvelės?“
Performanso metu D.Preišegalavičius išryškino tai, jog išvirta masė panaši į žuvienę. Vienas klausimų, kilusių menininkui – kokią juslinę patirtį atskiram individui šis vaizdas suteikia? Ar fizinis vienos detalės panašumas yra pagrindinė jungtis tarp knygos, performanso ir autorių?
A.Černiauskas sako, kad „turinys – laisvas skristi“. „O iš tiesų, aš visiškai nesuprantu apie ką knyga ir man tai labai patinka“, – pripažino jis.
D.Preišegalavičius teigė, kad jį domina tam tikra formų kaita: „Dulkių spalvos žuvelės“ yra lengva aliuzija į tam tikrą efemeriškumą. Mes nesame įpratę apskritai galvoti apie dulkes, nepaisant jų kaip biblinio motyvo. <...> O apie knygos turinį, ko gero, būtų klausimas ne man. Aš asmeniškai galvoju apie norą užfiksuoti širdies tuksėjimą, meilę, politiką.“
Paskutinis „konservas“ – aukcionui
Anot menininkų, visi komplektai išskyrus paskutinį, atsidūrė fizinių asmenų, investuojančių į meną, kelių poetų ir privačių kolekcionierių rinkiniuose. Dėl paskutinio komplekto aukcionui šiuo metu yra bendraujama su aukcionų namais, o jo metu gautas pelnas bus skirtas pasirinktai gamtosauginei organizacijai.
„Darydami konceptualaus kūrinio permąstymo aktą mes išleidome 10 vnt. stiklainėlių tiražą, 10 paveikslų, kas turėjo simbolinę 30 eurų kainą. Į komplektą įeina originali knyga, mano autorinis piešinys ant išplėšto knygos puslapio, taip pat pridedamas nupjautas knygos kamputis su leidyklos pavadinimu. Na, ir stiklainiukas. O viskas, išskyrus permatomą konservacinį indą, padaryta iš pačios knygos. Net dangtelis, kuris yra užtrauktas knygos viršelis. Stiklainėliai „konservai“ taip pat ir sunumeruoti“, – performanso „produkto“ komplektą pristatė A.Černiauskas.
Norėtų atkreipti dėmesį
Menininkai atsiuntė prierašą, į ką norėjo išties atkreipti dėmesį. Anot jų, į nereikšmingas smulkmenas:
„Norėtųsi atkreipti dėmesį į nepakankamai kvalifikuotas muzikos pamokas mokyklose, į tai, kad Petro Cvirkos skulptūra nuolat žiūri į tą patį tašką, į alkoholio pramonės lobistus ir kuklius pavienius buitinius vartotojus, į šiaurės kraštų katinus ir to paties pavadinimo skiltį „Šiaurės Atėnuose“, pačius klausimus iš jų esmės ir kilmės bei etimologijos pusių, į atominę bombą – kaip nevartotiną produktą, į tai, kad europiečių tyrinėtojai Australiją pradėjo tyrinėti tik 17 amžiuje, į daug metų nesikeičiančią stačiakampę esmės knygos formą, į Dostojevskį, į kanarėlių geltonį, į Madagaskaro išskirtinę fauną ir florą, lietuviškus balandžius, nepakankamai išraiškingą tualetinį popierių, į pastozinę tapyba. Taip pat, be abejo, ir į kūno kultūros mokytojus, apie kuriuos juk retai kas galvoja. Ir dar daugelį aspektų, apie kuriuos pagalvosite netrukus perskaitę šį tekstą.
Su pagarba ir taika kišenėse: A.Černiauskas ir D.Preišegalavičius“
