Menininkas skaitė savo poeziją, o susitikimo su skaitytojais pabaigoje visi į savo mobiliuosius telefonus gavome eilėraštį:
Leidykla N.Saulytį susirado pati
Renginį moderavo knygos „Kai aš buvau malalietka“ autorė Virginija Kulvinskaitė. „SMS gėlytės“ pasirodymo laukiau ne vienerius metus, – teigė ji. – Pirmąjį kartą Nojaus kūrybą išgirdau 2014–2015 metais per „Kreivių“ skaitymus, kuomet Vilniaus poezijos slemerių scenoje jis dar buvo nežinomas ir nematomas. Tačiau vėliau pasirodė publikacijos, keli trumpi interviu.“
Tęsdama pristatymą V.Kulvinskaitė sakė, kad šis debiutas neįprastas ir dėl to, jog knygai šansą suteikė leidykla „Kitos knygos“, kurie su lietuvių autoriais dirba retai.
Ji taip pat domėjosi, kodėl rašytojas nesirinko Pirmosios knygos konkurso. „Nors mane nuolatos draugai kvietė [ten dalyvauti], nenorėjau nieko forsuoti. Be to, tuo metu dar nebuvau susidaręs bendro [savo kūrybos] vaizdo. O „Kitos knygos“ mane tiesiog surado ir išreiškė norą išleisti knygą. Tai man buvo lyg susidraugavimas su pasauliu. Labai apsidžiaugiau. Beje, tai buvo prieš trejus metus“, – juokėsi.
A.Kaziliūnaitė N.Saulyčio knygą vertina kaip rizikingą debiutą: „Sutikau būti N.Saulyčio redaktore, nes jo tekstai man patiko ir apie juos žinojau iš žymiai ankstesnių laikų. Mano nuomone, Lietuvoje nekonvencinio kalbėjimo arba tokio, kokio dar nebuvo prieš tai, rasti gana sudėtinga. Nes kai kurie lietuvių poetai renkasi ganėtinai saugų kelią – paauglystėje išsirašysiu, o kai surimtėsiu, tai tapsiu Aidu Marčėnu, Sigitu Parulskiu arba, iš bėdos, Rimvydu Stankevičiumi.“
Koks yra N.Saulytis?
Moderatorė perfrazavo knygos redaktorės, poetės Aušros Kaziliūnaitės mintį teigdama, kad vienas iš N.Saulyčio kūrybos išskirtinumų – „naivumo ir brutalizmo dermė“. Pasak V.Kulvinskaitės, eilėraščiai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti ir juokingi, tačiau kartą pastebėjus gilesnį sluoksnį, negali jo pamiršti.
Remdamasi 2015 metų interviu, V.Kulvinskaitė pasakojo, kad anuomet N.Saulytis teigė rašąs prozos knygą. Be to, nesiekia būti geru poetu bei nori rašyti taip, kaip yra iš tiesų.
Rašau tiesiog tai, kas mane jaudina, ką matau. Tuo ir džiaugiuosi.
Truputį ironizuodamas poetas komentavo: „Po ano interviu pamečiau bent metus rašytą sąsiuvinį. Tai ta proza ten kažkur ir yra... [Šį tekstą] radau gal po dviejų metų. Beje, tą pačią savaitę, kai man parašė „Kitos knygos“. Tai buvo geras sutapimas.“
Kalbėdamas apie tai, kaip per šiuos metus pasikeitė jo požiūris į savo kūrybą, jis atsakė: „Rašau tiesiog tai, kas mane jaudina, ką matau. Tuo ir džiaugiuosi“, – tęsė jis.
Ką slepia knygos pavadinimas „SMS gėlytė“?
V.Kulvinskaitė pažymi, jog skaitydama N.Saulyčio poeziją rado kelias situacijas, kuriose minimos SMS žinutės. „Kai kuriais atvejais siunčiama gėlė arba rašomas SMS'as, nes kitaip pasikalbėti nėra galimybės“, – paaiškino.
Moderatorė klausė, ar tai, kad N.Saulytis metė lietuvių filologijos studijas, o vėliau mokėsi floristikos, turėjo įtakos pavadinimui? „Viename eilėraštyje buvo tam tikros parelelės tarp Kristaus, žuvies bei gėlės įvaizdžių. Gal tai tam tikras sakralumas – gėlytę reikia suvokti ne kaip paprastą ženklą, o simboliką“, – kalbėjo ji.
Komentuodamas V.Kulvinskaitės įžvalgą apie galimą simbolinę reikšmę, poetas teigė, kad tai nutiko netyčia, tad nežinia, ar pavadinime iš tiesų yra sakralumo. Jis paaiškino, jog jam svarbi žodžio „gėlytė“ mažybinė forma, kadangi tai, jo nuomone, skamba „ne taip svarbiai“.
„Iš tiesų pavadinimas kilo netyčia, šiek tiek kvailiojant, – pradėjo N.Saulytis. – Aš labai norėjau, kad pavadinime būtų raidė „x“, pavyzdžiui, „Aš daugiau nebeverxiu“. Tačiau eilėraštyje “(kadangi aš šiandien su baltais conversais)“ siunčiu gėlę kaip dovaną. Knyga taip pat yra savotiška dovana. Galiausiai poezija, lygiai kaip ir SMS, yra trumpasis žanras.“
Kiek tekstai yra autobiografiški?
V.Kulvinskaitė teiravosi, kiek ką tik debiutavusio menininko poezijoje yra asmeninio gyvenimo akcentų: „Savo anotacijoje tu pamini nemažai dalykų, kurie atsiranda ir eilėraščiuose – paauglystė Vilniuje, daugiabučiai, kelionės ir t.t.“
N.Saulytis atsakė, kad galbūt tai yra tam tikra išpažintis. „Kažkas manęs darbe paklausė, ar aš nieko neprigalvojau. Bet žmogui, kuris iš viso neskaito poezijos, atsakyti buvo sunku. Kaip ir minėjau, taip rašyti man visai gražu, o visi pavadinimai man nelabai nerūpi. Tačiau taip, kai kurios patirtys – skausmingos ir šiaip intensyvios – reikalavo buvo užrašytos ir tiek.“
V.Kulvinskaitė klausė, kokių reakcijų autorius sulaukė iš tėvų. Pasak N.Saulyčio, „močiutė pasibaisės“, o kaip reaguos tėvai – atsakyti dar per anksti.
