Šių metų „Paviljono“ knygų savaitgalyje dalyvavo britų poezijos ir performanso menininkas, kuratorius, lektorius Stevenas J. Fowleris, kuris interviu 15min metu nepagailėjo sunkiai išverčiamų, riebių britiškų keiksmažodžių įprastiems poezijos skaitymų renginiams bei kenčiančio poeto figūrai. Anglijoje žinomas menininkas taip pat pasakojo apie jo paties kuruojamus poetinius performansus, kuriuose jis spėjo suporuoti daugiau nei 1000 poetų iš įvairių pasaulio šalių.
– Peržvelgus jūsų portfolio atrodo, kad esate įvairiapusiškas menininkas, kuriam svarbus kontaktas su literatūros vartotoju. Kaip gebėjimas rašyti padeda kurti filmus, garsus, instaliacijas, spektaklius?
– Pradėjęs rašyti supratau, kad neįtikėtinai mažai mano sutiktų žmonių suvokia, kas yra ir kuo poezija galėtų būti. Nenoriu skambėti techniškai, bet tai menas, kuris per kalbą padeda išreikšti daugiau nei informaciją. Jokia kita meno sritis to nedaro. Grožinė literatūra iš esmės remiasi apimtimi ir, todėl naratyvu, skulptūra – fizine materija, muzika – garsais.
Prieš tai poezijos neskaičiau ir tik 24 metų atradęs ją pagalvojau – „Dieve mano! Tai lyg stebuklas mano smegenyse!“ Mokėdamas daug ir greitai kalbėti, jaučiausi nuolat meluojantis, nes negalėjau iki galo išsakyti savo jausmų. Poezija tapo būdu sakyti tiesą, deja, niekas to nesuprato. Todėl naudodamas ją kaip pagrindą įsivaizdavau, kad ši tiesos idėja gali egzistuoti įvairesnėmis formomis. Pavyzdžiui, poetinė tiesa gali būti realizuojama per filmo gramatiką – montažą, garsą, apšvietimą. Vėliau ėmiau mąstyti apie poezijos skaitymus ir pagalvojau – kodėl turėčiau tai tiesiog įgarsinti? Juk perskaityti tekstą kiekvienas gali ir savo miegamajame… Įprastuose skaitymuose jau po 2 minučių klausytojai ima galvoti apie savo pirkinių sąrašus arba nerimaudami laukia savo eilės skaityti eilėraščio. Kodėl gi nesurengus poezijos skaitymų, į kuriuos atėjęs žiūrovas pagalvotų – „Šūdas, tai juk gyva!“
Juk gavęs šansą gyvuoti poezijoje, galiu tai panaudoti kūrybai ir pažintims su naujais žmonėmis. Daugelis žmonių bando tą daryti pataikaudami klausytojams. Tačiau man nusišvilpt, kaip žmonės jaučiasi klausydamiesi mano kūrybos. Noriu, kad jiems šiaip būtų malonu su manimi bendrauti <…>. Mums turėtų rūpėti kitų žmonių nuomonė apie mus kaip asmenybes, bet ne apie mūsų kūrybą. Nes esame žmonės ir norime vieni kitais pasitikėti, dalintis meile ir rūpesčiu. Ko gero, ant mano kapo bus užrašyta – „blogas poetas“ (juokiasi).
– Iš pradžių galvojau, kad esate puikus verslininkas ir norite kurti poezijos klipus, kaip tą daro populiariosios muzikos dainininkai.
– Kokia miela idėja (juokiasi). Aš esu laisvas būti profesionalu, nes nesijaudinu dėl priežasčių, kodėl aš kuriu. Nesistengiu siekti sėkmės, įkvėpti, pademonstruoti emocinę įžvalgą <…>. Būtent tai mane išlaisvina iš kenčiančio, palėpėje užsidariusio poeto mito. Taip, jie įdomūs, bet yra paskutiniai šūdžiai. Juk įmanoma būti ir įdomiam, ir nesielgti kaip subingalviui. Išsilaisvinęs galiu sistemingai darbuotis, rengti bendrus projektus <...>. Jeigu pavadinsite verslininką poetu – jis bus laimingas, jei poetą verslininku – jis taip pat bus laimingas. Ar bent turėtų (juokiasi).
– Kodėl žmonės galvoja, jog tai, kas yra eksperimentiška, fragmentiška, padrika, būtinai yra ir futuristiška bei novatoriška?
– Sutinku su tavimi. Avangardo struktūra atsirado prieš daug metų. Bet problema yra specifinė. Pavyzdžiui, sonetas buvo išrastas dėl labai specifinių socialinių priežasčių – prašmatnūs vyrukai Europoje norėjo palyginti savo technikas. O kodėl atsirado dadaizmas? Tikrai ne dėl žmonių noro, bet dėl Pirmojo pasaulinio karo – jeigu vieni kitų žudymas tapo norma, vadinasi, chaosas yra atsakymas.
Kai žmonės sako, kad padrika, fragmentiška, avangardinė poezija yra mėšlas, aš turiu sutikti. Bet ir turiu pripažinti, kad tokio tipo menas daug naudingesnis nei sonetai. Nes žmonėms reikia chaoso. Jeigu valandą skaitysiu sonetą – niekas nepasikeis, o jeigu truputį pažaisiu žmonių mintimis, jų galvose kažkas įvyks. Maždaug – „šūdas, pajutau kažką blogo!“ Dauguma žmonių net nesistengia pamąstyti apie ateities poeziją, todėl paieškos savaime yra labiau futuristiškos ir novatoriškos nei saugus sonetų rašymas dar kelis šimtus metų.
– Kaip atrodo klasikiniai poezijos skaitymai Anglijoje?
– Turbūt lygiai kaip ir čia (juokiasi). Lankiausi įvairių pasaulio šalių klasikiniuose poezijos skaitymuose, kuriuose valandų valandas poetai kalbėjo, bet nei kas nors klausėsi, nei suvokė, kokiame kontekste atsidūrė. Susirinkę žmonės įsitaiso kėdėse ir įsipatogina, nes žino, kas jų laukia. Tada skaitovas, pasitelkęs savo poezijos balsą, ima deklamuoti (imituoja skaitymą).
Žmonės turi pagaliau pripažinti, kad poezijos skaitymai kilo iš XVII a. Prancūzijos salonų, kuriuose žmonės susirinkdavo pabūti protingais, paflirtuoti ir socializuotis. Todėl neapsimeskime, kad susirinkome dėl sušiktos poezijos. Iš tikrųjų, poezijos skaitymai – tai jaudinanti patirtis. Kodėl kiekvienoje šalyje, į kurią atvažiuoju, žmonės daro tą patį šūdą? Anksčiau tai buvo seni dėdės, o dabar tai daro net ir moterys…
– Jūsų darbai buvo užsakyti „Tate Modern“, „BBC Radio 3“, „Whitechapel Gallery“, „Tate Britain“, „The London Sinfonietta“, „Wellcome Collection“ ir „Liverpool Biennial“. Kaip atrodo jūsų pasirodymai?
– Visada prisitaikau prie situacijos. Prieš pasirodydamas „Paviljono“ knygų savaitgalyje, paklausiau Aušros Kaziliūnaitės [poetės ir renginio organizatorės – aut. past.], kiek laiko ir kokioje erdvėje reikės atlikti performansą. Šiuo atveju reikėtų improvizuoti valandą ir, jei nepavyks, kam tai rūpi?
BBC paprašė sukurti kažką radijui, vadinasi, man reikės žaisti garsais ir balsu, „Tate Modern“ greičiausiai reikėtų kurti instaliaciją.
Dėl šių priežasčių nesu labai populiarus, nes žmonės nori, kad menininkas transliuotų vieną aiškią idėją. Nes taip lengviau jį atsiminti. Jeigu žmonės pagalvoja apie Vladimirą Nabokovą, pirmiausia į galvą šauna „Lolita“.
– Kuo poezijos performansas skiriasi nuo „stand up'o“?
– Manau, kad šiai problemai reikalingas žodis „intencija“. Koks skirtumas tarp garsinės poezijos (angl. k. „sound poetry“) ir dainos, vizualinės poezijos ir tapybos? Pagrindinis „stand up” komedijos tikslas – prajuokinti žmones, linksmų skaitymų intencija yra skaityti. Skaitant eilėraščius ant scenos, intencija yra literatūrinėje idėjoje. Man nesvarbu, ar mano performanso metu žmonės juoksis. Tačiau kartais dėl šios priežasties jie gali juoktis net ir stipriau. Na, o jeigu „stand up'o“ komikas neprajuokina auditorijos, jam nepasisekė.
– Organizuojate „Comarade“ projektą. „Paviljono“ metu Vilniuje žmonės taip pat galėjo susiburti į poetines bendrijas.
– Londone pradėjau projektą, per kurį pavykdavo pasikviesti poetus iš įvairių šalių. Paskelbus, kad renginyje dalyvaus, pavyzdžiui, poetas iš Lietuvos – niekas neateidavo. Todėl nusprendžiau suporuoti juos su britų poetais ir žmonės pradėjo lankytis, nes jie norėjo išgirsti jau mėgstamus britų poetus. Tai nauja idėja, kuri kilo prieš 8 m. Iki šiol pavyko suorganizuoti apie 600–700 renginių bei suporuoti daugiau nei 1000 poetų iš viso pasaulio <…>.
Poetams neįprasta kurti kažką naujo, nes jie turi tuos, jų manymu, gerus ir ypatingus eilėraščius. Bet paprastai nauja kūryba, užrašyta „Comarade“ projekto metu – geresnė. Pats mėgstu bendrus skaitymus ir dažnai juose dalyvauju, tačiau tai – ne visiems.
Galiausiai tai puikus gyvenimo būdas, nes nemėgstu vartoti alkoholio, kas nėra įprasta britui. Nemėgstu leisti laiko baruose ir klubuose. Velniop tai! Užaugus saloje pasaulis atrodo toks mažas, o dėl šio projekto turiu draugų visame pasaulyje.
