15min primena, kad 2019-ųjų geriausią knygą rinkusių komisijos narių pateiktas sąrašas nuskambėjo skandalingai, mat į jį nebuvo įtrauktas naujas K.Sabaliauskaitės romanas.
Laimėjo socialinis jautrumas ar literatūra?
M.Gailiaus romanas „Oro“ yra distopija, kurioje iš asmeninės perspektyvos analizuojama klimato kaitos problema. Čia kyla klausimas: ar galėjo knygos sėkmę lemti socialiai jautri tema? Kaip ji dera su autoriaus pozicija nesitaikstyti prie skaitytojo?
M.Gailius sutinka, kad iš principo ekologijos tema šiuo metu ypač populiari, tačiau romane yra keli sluoksniai – gamtinis, politinis, švietėjiškas ir asmeninis.
„Galiausiai, gimęs Palangoje esu nepritapėlis. Būdamas 15-os išsikrausčiau į Šiaulius ir gamtą pakeitė daugiabučių rajonas, kuriame nuolatos tekdavo kapotis su marozais. Vilniuje mane pasitiko ne marozynas, bet kultūrinis šokas. Dėl šių priežasčių nostalgija natūraliai gamtai, kurioje užaugau, ir išliko. Juk dažnas rašytojas pasakytų, jog kūrybiniai impulsai ir kyla iš vaikiškos sąmonės. Su politine romano idėja tai neturi nieko bendro, nes čia perteikiamas mano asmeninis santykis su aplinka“, – pasakojo M.Gailius.
„Besidomintiems fantastika ir vakarietiškomis antiutopijomis kodas yra įveikiamas“
„Oro“ recenzijų pasirodė vos viena kita, o rašytojo nuomone, literatūros profesionalų aplinkoje romanas galimai ir truputį ignoruojamas. Tačiau M.Gailius sako, jog į kritiką reaguoja neutraliai: „Aš žinau, kad tai nėra prastas romanas.“
„Kalbant apie literatūros recepcijos galimybes, su visa pagarba profesionaliems skaitytojams nesu tikras, ar jie turi pakankamai įrankių ir netgi kompetencijų perskaityti šį kūrinį“, – teigė jis, pateikdamas pavyzdį, kai viena literatūros profesorė suabejojo, ar turi įrankių iki galo perskaityti kūrinį.
M.Gailius sutinka, kad „liudyti savo skonį ir kritikuoti raišką“ galima. Tačiau jis teigia, jog yra ne vienas ne tik knygą perskaitęs, bet ir ja susižavėjęs literatūros profesionalas.
Anot jo, buvo ir kritikavusių, ir gerų dalykų įžvelgusių, ir turinčių įrankių profesionalų, pavyzdžiui, neseniai anapilin iškeliavusi „Metų knygos“ komisijos narė Neringa Dangvydė. M.Gailius sako: „Besidomintiems fantastika ir vakarietiškomis antiutopijomis kodas yra įveikiamas.“
Bandė išsiaiškinti santykį su gamta
M.Gailius sako, kad ant titulo „joti“ nežada. Visgi, jis tiki, jog atsivėrė nebloga galimybė kalbėti apie klimato kaitos problemas, santykį su moksline medžiaga ir gamta. „Norėčiau sukurti egzistencinį, asmeninį santykį su gamta“, – sakė jis.
Prasidėjus kalbai apie gamtą, kilo klausimas, kaip M.Gailius save mato lietuvių literatūros tradicijoje. Juk garsieji literatūros klasikai – nuo Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko iki Maironio – su gamta kuria išskirtinį santykį.
„Lietuviškos literatūros tradicijos visiškai nesikratau. Prisipažinsiu, kad esu iš jos išaugęs arba bandantis gydytis. Antiutopijos žanras, vakarietiškos formos paieškos ir buvo šioks toks bandymas tai įveikti. Gamta kaip objektas yra viena, o forma, raiška, stilius – kita ir gal net neverta to lyginti“, – sakė jis.
Vėliau rašytojas pripažino, kad lietuvių literatūros tradicijos neišsižada: „Man A.Baranauskas skamba automatiškai ir santykis ligi šiol gyvas.“
Anot rašytojo, žmogaus santykis su gamta jo romane „Oro“ yra deromantizuotas, mokslinę informaciją jis stengėsi beletrizuoti. O pakeisti literatūros tradicijos įskiepyto santykio su gamta M.Gailius nesiekė: „Tai nebuvo savaiminis tikslas, tačiau žinojau, kad man pačiam reikia išsiaiškinti santykį su šia tema. Dėl šios priežasties ir ieškojau kitokios formos.“
Konkurso prestižo klausimas
Kaip po nuvilnijusio skandalo „Metų knygos rinkimų“ prestižą vertina konkurso laureatas?
M.Gailiaus nuomone „su skandalu, ar be jo“ „Metų knygos rinkimų“ prestižas yra abejotinas, mat „aplink jį yra susidariusi kažkokia aura“. Tačiau jis teigė, kad prestižą diktuoja patys organizatoriai bei pasirinktas komunikacijos kelias, kuris yra truputį atgyvenęs. „Tokių, kaip puikiai bendraujanti Virginija Cibarauskė, yra mažoka“, – sakė jis.
Jis pasakojo, kad klaidos matosi akivaizdžiai ir tikisi, jog iš jų bus pasimokyta: „Jeigu komunikacija yra archajiška, konkurso prestižas ir negali pakilti.“
Ar „Metų knygos“ sąrašas logiškas?
„Turbūt logiškas, nes komisijos nariai vadovavosi argumentais, bet, tikiuosi, ne absurdiškais“, – sakė M.Gailius. Tačiau, jo manymu, būtent K.Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ nepatekimas į sąrašą ir yra absurdas.
„Bet aš puikiai suprantu, kad ne tik man, kaip laimėtojui, bet ir kitiems rašytojams atsivėrė langas, galbūt vienintelis kartas gyvenime, nes komisijos nariai kažkokiu mistišku būdu neįtraukė „Petro imperatorės“. Juk sąraše 3 itin jauni autoriai!“ – sakė jis.
Rašytojas pasakojo, kad „Petro imperatorę“ vertina labai pozityviai, mano, jog knyga tikrai įtraukianti, nors pasakotojos poziciją kritikuoti galima.
Kas turėjo laimėti?
Anot jo, pagal balsų skaičių socialiniame tinkle „Goodreads“ laimėti turėjo Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Tačiau M.Gailius tvirtino, kad „ne viskas, kas vyksta instagrame, feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose atitinka nematomą, pilkąją masę.“
Vis dėlto, už knygą „Kai aš buvau malalietka“ rašytojas savo balso neatidavė. Jis mano, kad tai pakankamai vidutiniška ir laikina knyga.
„Metų knygos konkurse“ M.Gailius palaikė Jurgos Tumasonytės knygą „Undinės“, nes ji, pasak pašnekovo, neužsiima manierizmu, ir yra gabi autorė. Jis taip pat balsavo ir už save. „Tą darė ir mano giminaičiai“, – juokavo rašytojas.
Galiausiai M.Gailius sakė: „Pagal tai, kiek yra įdėta darbo „Petro imperatorė“ nuneša visus tris jaunus autorius vienu atodūsiu.“