Šiemet knygų penketukai išrinkti visose keturiose kategorijose: suaugusiųjų, poezijos, vaikų ir paauglių. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., rašoma pranešime žiniasklaidai.
Vaikų ir paauglių knygų penketukus šiemet atrinko: Lina Buividavičiūtė (poetė, literatūros kritikė), Diana Gancevskaitė (vertėja, teatro aktorė), Danguolė Šakavičiūtė (literatūros kritikė), Kęstutis Urba (vertėjas, vaikų literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Loreta Udrienė (literatūros kritikė).
Suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė: Marius Burokas (poetas, vertėjas, literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Neringa Mikalauskienė (literatūros kritikė, rašytoja), Donata Mitaitė (literatūros kritikė), Jurgita Žana Raškevičiūtė-Andriukonienė (literatūros kritikė), Laimantas Jonušys (literatūros kritikas, eseistas, vertėjas).
Akciją „Metų knygos rinkimai“ inicijuoja Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija ir Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.
Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti iki 2018 m. vasario 18 d. interneto svetainėje metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius.
Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2018 metų vasario mėnesį.
Knygos suaugusiesiems
Daiva Čepauskaitė, „Aš tave užmiršau“, pjesės (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Daivos Čepauskaitės knygoje „Aš tave užmiršau“ skelbiamos trys 2002–2011 metais sukurtos pjesės. Sėkmingai gyvavusios teatrų scenose, jos dabar sugulė į knygą, savitai pasakojančią apie skirtingus egzistencinius žmonių pasirinkimus. Nesvarbu, ar pjesėje gvildenama dviejų gyvenimą kartu nugyvenusių žmonių istorija, skurstančiojo įžūlumas ir pasiturinčiojo romumas, ar Holokausto patirties paveldėjimas ir apmąstymas – draminis kiekvieno kūrinio centras yra susitikimas su kitu asmeniu, su kitu kaip skaudančia gyvybe, atmintimi, sąžine, meile. Stipriausia Čepauskaitės pjesių savybė yra ta, kad jos draminis dialogas, nors sutelktas į dabarties situaciją, papasakoja žmogaus gyvenimo istoriją. (J.Ž.Raškevičiūtė-Andriukonienė)
Rimantas Kmita, „Pietinia kronikas“, romanas (Tyto alba, 2016)
Rimanto Kmitos romanas žvaliu, energingu, linksmu pasakojimu išarė naują vagą lietuvių literatūroje – čia kalbama šiaulietiška tarme, kupina žargono, būdingo tam laukiniam laikotarpiui, kai atsivėrusi laisvė ir užgriuvęs kapitalizmas daugelį vertybių chaotiškai vertė aukštyn kojom. Jaunuolio brandos kelias šiomis aplinkybėmis kupinas komplikacijų, kuriozų, keistų nuotykių, ieškojimų, klaidų ir atradimų. Čia matome ne tik tų laikų materialinę aplinką ir prisitaikymo būdus, bet ir naujus kultūros daigus – tai pagavi Šiaulių Pietinio rajono, o kartu ir to meto Lietuvos kronika. (L.Jonušys)
Mindaugas Kvietkauskas, „Uosto fuga“, esė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Esė rinkinyje „Uosto fuga“ Mindaugas Kvietkauskas intriguoja skaitytoją netikėtais siužetais, suinteresuotai ir kompetentingai pasakodamas apie daugiasluoksnę ir įvairiatautę Vilniaus kultūrą, kuriai jaučiasi įsipareigojęs. Knyga ir teikia estetinį skaitymo malonumą, ir plečia skaitytojo akiratį, supažindindama su Vilnių kūrusių ir jame gyvenusių žmonių likimais, skatindama pažinti miestą kaip turiningą, įtraukiantį tekstą. (D.Mitaitė)
Undinė Radzevičiūtė, „Kraujas mėlynas“, romanas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Istorinis romanas su gera doze humoro, tad turėtų patikti ne vien tik istorinių romanų gerbėjams. Tai pasakojimas apie ambicingos viduramžiais gyvenusios Borchų giminės atstovus, jų bandymus siekti valdžios, intrigas, suplanuotas vedybas iš išskaičiavimo, nutylėtas meiles ir išdavystes. Autorė teigia, kad rašydama šį romaną rėmėsi Livonijos kronikomis, Ordino įstatais, tą laikotarpį tyrinėjusių istorikų darbais, tačiau pasakojimui daugiausia gyvybės suteikia detaliai įsivaizduota ir aprašyta tų laikų aplinka, jos spalvos, garsai ir netgi kvapai, ryškūs veikėjų charakteriai, šmaikštūs dialogai. Esamasis laikas jungia „tada“ ir dabar, todėl atrodo, kad pats šiek tiek esi tos keistos didikų istorijos dalyvis. (N.Mikalauskienė)
Knygos recenziją skaitykite čia.
Tomas Vaiseta, „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, romanas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Tai yra kitoks kūrinys negu daugelis šiuolaikinių romanų – tikrai ne tiems, kas ieško lengvo pasiskaitymo. Pasakotojo santykiai su moterimis ir aplinkiniu pasauliu persmelkti neišsipildymo, susvetimėjimo, liūdesio. Skaitytojas čia kviečiamas pasukti į šalį iš sparčios savo rutinos tėkmės ir susimąstyti apie tamsiąją gyvenimo pusę. Lėtas veiksmas rutuliojasi šių laikų kasdienybėje, tačiau su stingdančia gelme. Jauno istoriko T.Vaisetos apsakymų knyga „Paukščių miegas“ į penketuką buvo įtraukta 2015 metais. (L.Jonušys)
Knygos recenziją skaitykite čia.
Poezijos knygos
Gytis Norvilas, „Grimzdimas“, eilėraščiai ir vizuali grafika (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Gytis Norvilas yra poezijos sodininkas, dabartinis „žemininkas“; jam svarbi konkreti tikrovė, konkreti vietovė, donelaitiška tradicija. Jo poezija yra „išnyranti“, „iškasama“ – iš vandens, iš žemės gelmės. Chtoniškas, požemio, povandeninis pasaulis, šaknys, syvai, visa tai, kas slypi, nematoma, bet maitina ir stumia į viršų, tai, kas įtvirtina, padeda išsilaikyti, o kartu ir paslepia, padeda užsimiršti, nuskęsti, nugrimzti, sugrįžti į kaitos ratą, išsiskaidyti – tokia būtų rinkinio „Grimzdimas“ dualybė ir realybė. (M.Burokas)
Rimvydas Stankevičius, „Šermuonėlių mantija“, poezija (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)
Nuo pirmojo Rimvydo Stankevičiaus knygos „Šermuonėlių mantija“ eilėraščio skaitytojas patenka į savitą poetinį pasaulį. Eilėraštis po eilėraščio šis pasaulis įtraukia ir nepaleidžia, bet būti jame nėra komfortabilu, greičiau skaudu ir graudu, kartais – baisu. Gal todėl, kad tai savotiškas paribių pasaulis, įvesdinantis skaitytoją ten, kur dažniausiai stengiamasi nė vaizduotėje nepakliūti, ten, kur kultūros istorija įkurdino tokius personažus kaip Charonas. Šiame pasaulyje siaučia vėjas ir pūgos, o Dievo ir mirties artumas toks intensyvus, kad žmogus nepajėgia atlaikyti ir suvokti tokio artumo atveriamų žinių, bet – bando. Šis bandymas ir yra Stankevičiaus poezija. (J.Ž.Raškevičiūtė-Andriukonienė)
Vytautas Stankus, „Skruzdžių skandinimas“, eilėraščiai (Versus aureus, 2016)
Trečioji Vytauto Stankaus poezijos knyga „Skruzdžių skandinimas“ – grynesnė, tikslesnė, skaidresnė, o kartu labiau eksperimentinė, daugiau žaidimo intertekstu. Tuo pat metu knyga ir jos tekstai atrodo itin asmeniški, „nuogi“, intymūs. Santykis tarp atsivėrimo, asmeniškų motyvų ir intertekstualumo, citatų žaismės ir kuria poetinę įtampą. Platus ir poetinių priemonių diapazonas – nuo rimuotų klasikinių formų iki „rubinšteiniško“ avangardo, paskiromis frazėmis pabyrančių tekstų. (M.Burokas)
Tomas Venclova, „Eumenidžių giraitė“, eilėraščiai ir vertimai (Versus aureus, 2016)
Tomo Venclovos knygoje „Eumenidžių giraitė“ spausdinami nauji poeto eilėraščiai ir poezijos vertimai, pradedant anglų poetu metafiziku Johnu Donne‘u, baigiant XX a. lenkų Nobelio premijos laureate Wisława Szymborska. Griežtos formos T.Venclovos eilėraščiuose, kurie giliai nueina į pasaulio mitologijos, literatūros siužetus, aiškiai jaučiamas istorijos pulsas, šiandienio pasaulio grėsmės ir neatšaukiamas konkretaus žmogaus mirtingumas. (D.Mitaitė)
Agnė Žagrakalytė, „Štai:“, eilėraščiai (Tyto alba, 2017)
Žaismingi ir žaižaruojantys A.\ Žagrakalytės tekstai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįpareigojantys buities atspindžiai ar saviironiškas žvilgsnis į kasdienybę, tačiau pasaulis už jų ‒ neabejotinai gilesnis, sukimbantis su būties refleksijomis ir nuolatinėmis savo vietos pasaulyje paieškomis, kur, jei ko nors ir bijoma, ‒ tai tik greičio (vėlgi galima paklausti ‒ kokio, jei skaitant eilėraščius atrodo, kad pati jų subjektė lekia kūlversčiais ir negali nustygti vietoje). Stabtelėti ties eilute ar taikliai parinktu žodžiu turės pats skaitytojas: tam, kad pajustų turtingos mūsų kalbos skonį, o per jį ‒ ir juslėmis apčiuopiamą, erotinių potyrių kupiną pasaulį. (N.Mikalauskienė)
Knygos vaikams
Evelina Daciūtė, „Laimė yra lapė“, pasaka, iliustravo Aušra Kiudulaitė, (Tikra knyga, 2016)
Jaunų autorių paveikslėlių knyga apie mielą, bet keistą šeimą, gyvenančią medyje, apie berniuko Povilo ir lapės draugystę, kuri skatina filosofuoti, kas yra laimė ir kiti geri dalykai. (K.Urba)
Ilona Ežerinytė, „Šunojaus diena“, trys pasakos, iliustravo Raimondas Gnižinskas, (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)
Gerumo ir išminties kupinos, humoro nestokojančios pasakos apie sužmogintus gamtos gyvius ir jų santykius su „tikrų“ žmonių pasauliu. (K.Urba)
Gaja Guna Eklė, „Brolis, kurio nereikėjo“, apysaka, iliustravo Asta Skujytė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)
Apysaka apie šeimą, apie dramatiškus sūnaus išgyvenimus sukėlusį tėvų pasiryžimą įsivaikinti dar vieną berniuką iš globos namų. Sudėtingas įbrolių tarpusavio supratimo procesas skaitytoją nudžiugina tauria baigme. (K.Urba)
Virgis Šidlauskas, „Ulfas ir stebuklinga barzda“, apysaka, iliustravo Tania Rex (Nieko rimto, 2017)
Apysaka apie berniuką, per anksti užsiauginusį barzdą ir priverstą keliauti per įvairias, dažniausiai komiškas, šalis, kad tos barzdos atsikratytų. (K.Urba)
Rebeka Una, „Aš esu Tomas, seklys“, apysaka, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016)
Realistinė apysaka apie antroko Tomo vasarą kaime, linksmus nuotykius, vykusius anais laikais, kai dar nebuvo kompiuterių, neturėjome išmaniųjų telefonų, o vaikai tik retkarčiais gaudavo kramtomosios gumos. (K.Urba)
Knygos paaugliams
Ilona Ežerinytė, „Sutikti eidą“, romanas (Alma littera, 2016)
Pristačiusi gana tikrovišką, pažįstamą, dirglią pagrindinės veikėjos paauglės Algės būseną, autorė pasitelkia sąlygiškumą, įtraukia personažą iš Tarpinio pasaulio. Elegantiškai derindama realizmą ir fantastiškumą, rašytoja subtiliai kviečia skaitytoją pastebėti, pažinti, deramai įvertinti šalia esantįjį. (K.Urba)
Diana Opolskaitė, „Ir vienąkart, Riči“, romanas (Alma littera, 2016)
Vaizduodama šiuolaikinių paauglių, daugiausiai vaikinų, gyvenimą šeimoje, bendravimą mokykloje, autorė parodo skirtingas socialines ir dvasines jų būsenas. Nuo detektyvinės situacijos pereinama prie svarbių moralinių klausimų, apysakoje svarstomos draugystės, atsakomybės, vyriško jautrumo temos. (K.Urba)
Ramutė Skučaitė, „Tai priimkit, kas priklauso“, poezija, proza vaikams ir ne vaikams, iliustravo Jūratė Račinskaitė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)
Jautrių patirčių, sužmogintos gamtos, džiaugsmo ir susimąstymo kupina eilėraščių ir smulkiosios prozos knyga, kaip ir didžiuma tikrosios poezijos, skirta universaliam adresatui. Laiko, atminties, namų motyvai, pastanga išgirsti gėlių šneką ir lėlių muziką gali sujaudinti ir paaugusįjį, ir suaugusįjį. (K.Urba)
Renata Šerelytė, „Žvaigždžių medžiaga“, romanas (Alma littera, 2016)
Tikrovišką pasaulio vaizdą autorė romane derina su fantastika: paauglys Timis, sukrėstas savo draugės Evelinos mirties, susikuria virtualų jos pavidalą, su kuriuo bendraudamas aiškinasi žūties mįslę. Detektyvinio siužeto modelis autorei nė kiek netrukdo kelti paaugliams svarbių egzistencinių klausimų, kalbėti apie žmogiškumą. (K.Urba)
Laura Varslauskaitė, „Mano didelis mažas Aš“, romanas (Alma littera, 2016)
Apysaka apie šešiolikmetį Benediktą, sergantį Dauno sindromu, neįprasta mūsų paauglių literatūroje ir savo tema, ir problema. Pagrindinį veikėją suvesdama su visai kitokio likimo jaunuoliu, rašytoja kelia klausimą apie gyvenimo kelio ir laikysenos pasirinkimą, skatina suprasti skirtingus žmonių pasaulius. (K.Urba)
