BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
Knygą „Pirkiniai išsimokėtinai“ sudaro trylika tarpusavy susijusių apsakymų, kuriuose santūriu humoru ir švelnia ironija vaizduojamas lietuvių emigrantų šeimos gyvenimas Kanadoje. Pagrindinė pasakojimo intriga – karštai svečioje šalyje trokštančių pritapti vaikų ir senamadiško, iš ūkininkų šeimos kilusio tėvo, niekaip neįstengiančio atsisakyti senųjų įpročių, konfliktas. Nesuprantamos gyvenimo taisyklės iš pradžių lyg siena, skirianti lietuvių emigrantus nuo likusios Kanados visuomenės. Stebėdami vietinius, o kartais kliaudamiesi vien nuojauta, jie bando ją įveikti, tačiau dažnai tarsi kakta atsimuša. Ilgainiui pavyksta rasti būdų, kaip tai padaryti. Vaizdingas buitinių detalių aprašymas, lydintis šeimos peripetijas, puikiai atskleidžia gyvenimo Kanadoje atmosferą šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Atrodo, kad autorius pasakoja savo istoriją, nors iš tiesų ši knyga nėra autobiografinė. Antano Šileikos apsakymai apie lietuvių emigrantų šeimą susilaukė nemažo dėmesio Kanadoje ir pelnė keletą apdovanojimų už humorą.
L.Katkus: A.Šileika mūsų skaitytojams jau neblogai žinomas, ši knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ yra trečioji, išleista lietuvių kalba. Tai tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys apie lietuvių emigrantų šeimą, bandančią įsikurti ir pritapti Kanadoje. Skaitant šią knygą pirmas dalykas, kuris man ryškiai šovė į galvą – angliški žodžiai short story. Šių metų verstinių knygų sąraše yra kaip niekad daug apsakymų knygų, bet jūsų knyga man pasirodė labai puikus ir net chrestomatinis Šiaurės Amerikos angliškos literatūros tradicijos short story pavyzdys. Labai lakoniškas pasakojimas, per vieną konkrečią detalę atskleidžiantis, kas vyksta herojų viduj, daug ką leidžiantis įsivaizduoti pačiam skaitytojui, paprasta konkreti kalba, be sudėtingų metaforų, sąmonės srauto ir panašių elementų. Vienas įvykis centre su netikėtu posūkiu, o jūsų pasakojimams būdinga ir tai, kad tie posūkiai būna sąmojingi, humoristiniai. Man atrodo, lietuvių skaitytojui pats žinomiausias tokio short story pasakojimo autorius yra Ernestas Hemingway'us. Norėjau paklausti, ar E.Hemingway'us, kiti amerikiečių, kanadiečių rašytojai jus veikė, ar jūs čia pats priėjote prie tokio pasakojimo?
A.Šileika: E.Hemingway'us mane paveikė gana stipriai. Man nuo pat jaunystės labai patiko, kaip kuo trumpiau, kuo aiškiau pasakyt, kad atrodytų, jog nieko ten visiškai nėra. Kad atrodytų, jog rašoma labai paprasta kalba. Bet aišku, tai nėra paprasta padaryti – juk kažkas slepiasi už to dalyko. Tai liečia ne tiek pasakojimo formą, kiek pačius sakinius. O forma yra gana tradicinė, ji nėra naujoviška, gana klasikinė.
L.Katkus: Šios knygos tema, kaip jau sakiau, lietuviai emigrantai Naujajame pasaulyje. Ant knygos viršelio yra ištrauka iš recenzijos, kurioje sakoma, kad tai yra reikšmingas indėlis į emigrantų literatūrą. Kanadiečių literatūrą mes ne itin gerai žinome. Koks čia tas temos svoris?
Emigrantų literatūra Kanadoje labai didelė ir labai svarbi. Šiais laikais ji užima, galima sakyti, didžiąją dalį tos literatūros
A.Šileika: Emigrantų literatūra Kanadoje labai didelė ir labai svarbi. Šiais laikais ji užima, galima sakyti, didžiąją dalį tos literatūros. Yra romanų apie Indiją, apie Karibų salas, apie gyvenimą visame plačiame pasaulyje. Emigrantų literatūra gali būti ne apie naujus emigrantus, tai gali būti, tarkime, apie emigrantų senelius ir visiškai nieko bendro su Kanada neturėti. Mes prie šito pripratome. Kai buvau jaunas, studijavau, tokio dalyko praktiškai dar nebuvo. Dabar tai jau tapo tam tikra kategorija, ir aš telpu į tą kategoriją. Yra jaunas latvių-žydų rašytojas Kanadoje Davidas Bezmozgis. Jo tėvai emigravo, kai jis buvo dešimties metų amžiaus, ir kaip tik jo romanai yra labai analogiški mano kūrybai. Kartojasi tas atėjimo į Naująjį pasaulį motyvas. Tai yra klasikinis motyvas – tas pats kas įsimylėti, tas pats kas išsiskirti. Tai tarsi bandymas kopti aukštyn.
L.Katkus: Čia iš tikrųjų toks dviejų pasaulių susidūrimas – šeimos, kuri pasitraukia iš visai kitokios visuomenės ir patenka į Kanadą. Man jis labiausiai atsiskleidžia ir su stipriausiu humoro užtaisu pirmame apsakyme. Šį apsakymą aš pirmą kartą skaičiau leidinyje „Metmenys“. Ar tai buvo pirmasis impulsas, ar šį apsakymą pirmą parašėte?
A.Šileika: Buvo įvairiausių impulsų. Vytautas Kavolis savo laiku dirbo su „Santara“, ir pamenu, kaip jis man sakė – parašyk ką nors. Ir aš galvojau – ką čia parašyti? Galvojau, kad visgi reikėtų kažką, susijusio su lietuviais, nes „Santara“ – lietuviška organizacija. Ir tada žmona mane paskatino kūrybai. Aš pasakodavau jai įvairiausius anekdotus iš vaikystės, tai būdavo kone kaip stand-up komedija. Ir ji man sakė – parašyk šitai. Aš nenorėjau, sakydavau, o kam čia bus įdomu? Bet žmona privertė, V.Kavolis dar paskatino... Šią knygą man labai lengva buvo rašyti. Kai rašiau šią knygą, jaučiau ne tai, kad kažką kuriu, o kad bėgu paskui žodžius, kad jie veda mane kažkur.
L.Katkus: Jūs minėjote, kad žmona privertė rašyti. Ir čia mes prieiname prie kito konflikto, kuris galbūt nėra toks akivaizdus, bet irgi labai stiprus variklis – tai paslėpti konfliktai šeimos viduje. Knygoje labai ryškūs, skirtingi charakteriai. Rūstus, valdingas tėvas, kai reikia, mokanti savo pasiekti motina, trys broliai – karingas vyresnėlis, viduresnėlis, iš kurio perspektyvos yra pasakojama, ir šiek tiek lepinamas jauniausias brolis. Jie visi turi skirtingus įsivaizdavimus, koks turi būti gyvenimas, kas yra įdomu, kas ne, ir tarp jų vyksta trintis, kas sudaro daug veiksmo apsakymuose. Kadangi čia vaizduojama lietuvių šeima, aš ėmiau galvoti, kaip tokia tradicinė lietuvių šeima vaizduojama tradicinėje literatūroje, ir man atrodo, kad ji paprastai kur kas harmoningesnė vaizduojama – visi žino savo vietą, visi bando iš tos vietos neišeiti, o jeigu yra kokių nors norų, tarkime, koks nors vaikas užsimano to, kas jam nepriklauso, jis dažniausiai to negauna ir tai būna didelė tragedija. Jis pergyvena ir visi pergyvena. Vienuolio, Žemaitės kūriniuose tokia situacija rutuliojama. Pas jus vaikai irgi dažnai daug ko negauna, bet pernelyg dėl to nesisieloja, jie ir toliau daro tai, kas, tarkime, iš tėvų pozicijos nėra labai gerai. Man kilo dvi mintys iš to – kaip tokia šeima išsilaiko kartu ir kokie tie žmonės vitališki ir užsispyrę.
A.Šileika: Čia du skirtingi dalykai. Ten, kur aš išaugau, buvo gal tuzinas lietuviškų šeimų, išsibarsčiusių tarp kanadiečių priemiestyje. Ir daug tų lietuvių buvo iš kaimo kilę. Nebūtinai iš kaimo, bet gyvenusių netoli nuo kaimo. Ir jų filosofija buvo tokia gyva – na, einam, išgersim, pajuokausim, padarysim. Viskas vykdavo su energija. Tai man labai patiko. Tarp anglosaksų tuo metu viskas buvo labai ramu. Buvo savotiškai nemandagu parodyti per daug entuziazmo. O lietuviams, atvirkščiai, entuziazmas buvo kaip pareiga. Ypač kas liečia darbą. Reikia namą statyti? Taigi juokas, su entuziazmu visi puola, statysim. Ir kai pabaigia, su entuziazmu sako – o, kokį mes darbą atlikome. Tai yra tipiškas stilius, ir man šis entuziazmas, atmosfera labai patiko. O jei kalbame apie šeimą, ten visi turi skirtingus norus. Vienas iš brolių artistiško temperamento, kitas labai kietas sportininkas, tėvas praktiškas, nori šeštadienį išgerti, sekmadienį išeiti į bažnyčią, motina nori kultūros. Tai yra nestabilus kūrinys, jie vienas kitam taip pat ir įkyri, nusibosta. Kartais ateina tai ir iš išorės, čia kaip tuomet, kai kraštas būna užpultas karo metu, ir staiga visi tampa vieningi. Bet sykį apsigynus vėl galima vienas kitą iš proto varyti. Yra skirtingi norai, amžina trintis, tačiau visgi yra pagrindinė meilė, kažkas bendro.
Kai rašiau šią knygą, jaučiau ne tai, kad kažką kuriu, o kad bėgu paskui žodžius, kad jie veda mane kažkur
L.Katkus: Aš norėčiau papasakoti, koks mano įspūdis apie išeivius. Mano mamos giminė turi didelę atšaką Kanadoje ir Amerikoje. Mano, vaiko, įspūdis buvo toks, kad tai yra labai romūs, labai mandagūs, gerų manierų žmonės, kurie nuolatos ilgisi Lietuvos, kurie nuolatos siunčia tuos siuntinius su maistu, drabužiais, kramtoma guma. Iš jūsų knygos susidaro kitoks, smagesnis vaizdas. Tie žmonės šiek tiek laukiniai, mėgsta ir pagerti, ir pasimušti – yra viena tokia situacija knygoje.
A.Šileika: Lietuviai ten labai skiriasi. Buvo kultūringa kompanija – parapijos chorai, skautai, bet buvo ir medžiotojų, tokia smagi kompanija. Tai laikais atrodė neįsivaizduojama neiti į bažnyčią, visi ėjo į bažnyčią. Tad buvo rengiamos „bedievių mišios“, jos vykdavo sklepe, trukdavo 15 minučių, be komunijos. Mano tėvas buvo labai tikintis, ir jis tai vadindavo „bedievių mišiomis“. Aišku, tai paradoksas, kaip gali būti bedievių mišios. Tad jie ten pasirodydavo trumpam ir iškart išvažiuodavo meškeriot, į laukus, į gamtą. Taigi, buvo visokiausių sluoksnių. Tai, apie ką jūs kalbėjote, yra tik dalis tų emigrantų. Visi turėjo dalelę tos melancholijos, Lietuva buvo tarsi sudegusi Troja. Man pačiam trūko giminių, aš jaučiau, kad aš gyvenu tarsi ant pliko lauko. Tačiau čia buvo komplikuota ir kartu įdomi vieta.
L.Katkus: Iš visų šeimos narių man didžiausią įspūdį visgi paliko tėvo portretas. Toks paprastas žmogus, bet kartu ir kietas, užsispyręs, su humoro jausmu. Giliai, senamadiškai tikintis. Sekmadieniais prieš komuniją nevalgo, negeria ir net pypkės nerūko. Iš dabartinės perspektyvios žiūrint yra istorinės, patriarchalinės šeimos galva. Aišku, iš to jo kietumo, užsispyrimo kyla daug konfliktų, kuriuos jūs aprašote, bet, kita vertus, aš matau ir tam tikrą simpatiją ir susižavėjimą jo charakteriu. Jis yra pasakotojo atskaitos taškas net ir po mirties, paskutiniame apsakyme jis yra miręs, bet pasakotojas pradeda pasakojimą būtent nuo tėvo. Ar čia nėra šiuolaikinio paradokso? Mes gyvename liberalesniame pasaulyje, šeimos nebekonstruojamos taip griežtai, kaip čia aprašoma, tačiau nusigręžti nuo to senojo pasaulio neišeina, išlieka net ir tam tikras susižavėjimas tuo senoviniu šeimos tipu, atskaitos taškas.
A.Šileika: Kiek aš prisimenu iš savo tėvų kartos, buvo daug tokių tėvų. Duodu vaikui ką pavalgyti, duodu kuo apsirengti, nėra šalta, yra stogas virš galvos, ir užtenka. Nori žaisti? Eik su vaikais žaist, netrukdyk. Ateik man padėti, reik nukasti sniegą nuo kelio. Ir to užteko. Ir visame tame yra gili meilė, bet ta meilė nėra sentimentali. Įdomu tai, kad ateidavo pas mane trijų kartų kanadiečiai ir sakydavo: „Mano tėvas toks buvo, mes to neįvertinome“. Tylus, ramus ar piktas, atlikdavo funkciją padaryt tam tikrą tvarką, tarp kitko, tai vyko be kraštutinumų. Žinoma, turėdavo ir savo silpnybių. Šitas tėvas, pavyzdžiui, per daug geria. Toks savotiškas tironas, bet su meile. Tokie žmonės egzistuoja, bet aš jų nematydavau literatūroje. Arba buvo literatūroje, bet jie būdavo parodomi baisūs. Aš noriu pasakyti, kad šitas žmogus – kaip ir mano tikras tėvas, kuris mane iš proto varė, bet, ačiū Dievui, kad jis buvo.
L.Katkus: Dar norėjau paklausti apie katalikybę. Man pasirodė, ypač kai pasakojimas eina toliau, kai šeima įsigyvena Kanadoje, tas katalikiškas tikėjimas ar tiesiog priklausomybė katalikiškai bendruomenei tampa bene svarbiausia tapatybės dalimis orientuojantis jau toje šiuolaikinėje Kanados visuomenėje. Tautiškumas jau nueina į antrą planą, ypač kai kabama apie vaikus – jie eina į mokyklą, įsiterpia į angliškai kalbančią visuomenę. Katalikiškas momentas tampa netgi svarbesnis nei tautiškas momentas.
Bažnyčia buvo tikras viso gyvenimo centras, ypatingai lietuviams
A.Šileika: Katalikybė buvo svarbus dalykas. Kai galvoju apie tas mūsų dvylika šeimų, ten buvo dvi atskiros sistemos. Buvo katalikų mokyklos ir bendra sistema. Tai tarp tų lietuvių, kurie leisdavo savo vaikus į bendrą sistemą (nes ši mokykla buvo labai arti, o katalikiška toliau) virė diskusijos – kaip galima leisti savo vaikus į ne katalikų mokyklą. Mane leido į katalikų mokyklą. Aš atsimenu visas tas vienuoles, pirmuosius penktadienius su labai didele meile, bet ir su ironija taip pat. Bažnyčia buvo tikras viso gyvenimo centras, ypatingai lietuviams. Aš pažįstų žmonių, kurie neina į bažnyčią, nebent tai būtų lietuvių bažnyčia išeivijoje. Katalikybė ir lietuvybė tampriai susieina. Bet laikai smarkiai pasikeitė. Aš pamenu, kaip šeštame dešimtmetyje (aš gimęs 1953 metais), sekmadienio rytą visos gatvės pilnos, žmonės eina į įvairias bažnyčias. Mums į parapiją važiuot buvo toliau, ne kiekvieną sekmadienį ten važiuodavome, bet man tai patikdavo, nes tai buvo lietuvybės centras. Po mišių lošdavo krepšinį – lietuviai, lenkai, ukrainiečiai. Pasibaigia mišios, ir visi leidžiasi į salę. Arba truputį vėliau, kai mano vaikai buvo maži, būdavo ir maisto. Mano vaikai taip juokingai sakydavo – ar važiuosime į valgymo bažnyčią? Kur galima cepelinų valgyti po mišių. Viskas kartu susieina. Tačiau laikai keičiasi, nauja karta tuo jau mažai domisi.
