LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, pokalbius pateikia ir 15min. Šįsyk – literatūros eksperto Audriaus Ožalo ir vertėjos Almos Naujokaitienės pokalbis apie romaną „Obabakoak“.
Baskiško magiškojo realizmo šedevras paslaptingu pavadinimu „Obabakoak“ tapo garsiausia baskų literatūros knyga, buvo ekranizuotas ir išverstas daugiau kaip į 30 kalbų.
Išgalvotame Baskų krašto miestelyje gyvena spalvinga bendruomenė: dvasininkai, keliautojai, inteligentai, idiotai ir mitinės būtybės. Čia šmėžuoja angelai ir pavojingų galių įgiję driežai, o miestelio gyventojų nuotykiai virsta kelione per fantazijų kraštovaizdį, mikliai šokinėjant nuo viduramžių iki mūsų dienų. Romane veikia indėnų vadu tapęs britų karininkas, aistringa jaunutė mokytoja ir Baskijos patriotas, įkvėptas plagijavimo teorijos.
GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA, UŽ GERIAUSIĄ KNYGĄ GALITE BALSUOTI ČIA.
– B.Atxaga laikomas vienu garsiausių pastarųjų 50 metų baskų rašytojų. Ir netgi teigiama, kad būtent jis įtraukė baskų literatūrą į pasaulinės literatūros žemėlapį. Būtent šis kūrinys „Obabakoak“, išverstas į lietuvių kalbą, išgarsino autorių. Tiesa, paties autoriaus biografijoje jis buvo tam tikras riboženklis – vėliau parašyti kūriniai nebuvo apipinti tokia fantazija, magiškuoju realizmu, kuris toks ryškus šiame kūrinyje. Kuo jus sužavėjo būtent šis kūrinys ir šis baskų rašytojas?
– Šis autorius baskams yra tas pats, kas rusų kalbai Aleksandras Puškinas, ispanų kalbai Ruben Dario, jis pradėjo modernizmo literatūros epochą. Pati baskų literatūra iki tol buvo provinciali, egzistavo tik šnekamasis periodas, daugiausia – tarmėse. Visa rašytinė, kiek jos buvo sukaupta, literatūra buvo parašyta ispaniškai. B.Atxaga – inovatorius, kuris sugebėjo savo pirmąja knyga apjungti ir šnekamąją tradiciją, ir pateikti skaitytojui ją kaip tam tikrą mįslę – kaip modernistas jis kvietė skaitytoją domėtis ir pačiam kurti toliau. Skaitytojas gali svarstyti – galbūt tokia yra autoriaus mintis, o galbūt ir visai kitokia. Ši knyga įkvėpė begalę mokslinių darbų, literatūros kritikų atsiliepimų – kiekvienas joje įžvelgė kažką savito. Man buvo nuostabu skaityti po to tuos kritinius darbus, matyti, kad buvo tokių dalykų, apie kuriuos aš net nepagalvojau. Aš skaičiau kaip paprasta skaitytoja, istorija buvo labai įtraukianti. O pasirodo, autoriaus mintis buvo kur kas gilesnė. Jis knygoje sudėjo visą baskų literatūros istoriją, istorines peripetijas. Tose atskirose istorijose, kurios sudaro vientisą knygą, užkoduota baskų istorija, literatūros praeitis.
Jis knygoje sudėjo visą baskų literatūros istoriją, istorines peripetijas.
– Pradėkime nuo šios knygos pavadinimo. Manau, daugeliui skaitytojų jis iš pradžių nelabai ką ir sakys – „Obabakoak“. Ką jis reiškia? Jūs jau užsiminėte apie tai, kad knyga sudaryta iš daugybės susipinančių istorijų – ar galėtume laikyti šią knygą romanu, kuriame tarp skirtingų istorijų reikėtų ieškoti intertekstinių ryšių, ar galėtume ją imti ir pradėti skaityti nuo bet kurios vietos?
– „Obabakoak“ baskų kalboje reikštų „Tie, kurie gyvena Obaboje“ arba „Obabiečiai“. Obaba – autoriaus išgalvotas miestelis Baskijoje, kuris yra tam tikra jo nostalgiška svajonių vieta, kurią jis norėtų puoselėti, atgaivinti tradicijas, todėl ir kuria ten gyvenimą. Dėl šio kūrinio skaitymo – įdomus dalykas, nes galima ją skaityti nuo pradžių, galima ir nuo bet kurios atsiverstos vietos, nes istorijos yra sudėtinės dalys, kurios atspindi tam tikrus tiek literatūros, tiek istorijos laikotarpius. Pradžią jis pavadino „Vaikyste“, po to eina „Pagiriamieji žodžiai“, vėliau „Paskutinysis žodis“.
Tai yra tarsi žmogaus tapsmo asmenybe laikotarpis. Vaikystė, paauglystė, paskui jau brandžios išminties paieškos, kuomet žmogus tampa savimi pasitikinčiu ir ima ieškoti tiek tikslų, tiek esmės. Daug mokslininkų susieja tai su Constantine Cavafy „Itake“. Bet manau, kad galima sieti su daug kuo. Man pasirodė, kad čia galima rasti net sąsajų su „Žaidžiame klases“ – pasakojimai tarsi atskiri, tačiau kartu autorius tarsi labirinte juos veda į vieną visumą. Galima eiti vienu keliu, atsimušti į sieną, grįžti, vėl ieškoti.
Kiekvienas gali rasti tam tikrų savo emocijų, patirčių – kai kuriems kritikams atrodo, kad knyga labai „tvinpyksiška“, niūri, visi veikėjai nepatiklūs, uždari, turi didelių provincialių problemų. O iš tikrųjų ne – ten aprašoma praeitis, kai baskai buvo izoliuoti tarsi sala tame pusiasalyje. Ir net baskų kalba turi ypatingą statusą – niekas nesupranta, kur ją priskirti, nes ji visiškai iškrenta iš indoeuropiečių kalbų grupės. Ji yra tokia išskirtinė, kad palietė ir literatūrą – tik XIX amžiaus viduryje buvo parašyta pirmoji knyga baskų kalba. Šios knygos sumanymas ir buvo idėja plėtoti, populiarinti baskų literatūrą. Nes iki šios knygos apie baskus daugiausia ką pasaulyje žinojo, – kad yra ETA, turbūt daugiau nieko. Baskai asocijavosi su maištininkais, anarchistais, o ši knyga – labai taiki ir universali. Teigiama, kad pasaulyje visos tautos gali surasti savo sąsajų su kitomis, tik svarbiausia nelikti ta izoliuota sala.
– Jūs minėjote, kad galima knygą skaityti įvairiais būdais, na, o aš galėčiau pastebėti, kad tai vienas kūrinių, kurį galima skaityti kelis kartus – štai ir dabar perskaičiau šią knygą kelintą kartą ir pastebiu, kad autorius visame kūrinyje tarsi palieka ženklų, detalių, kurios paskutinėje dalyje susijungia. Man atrodo, kad šią knygą galima skaityti ir kaip tam tikrą pasaką, bet iš tiesų ji reikalauja ir nemažai dėmesio.
– Taip, kažkuriame straipsnyje aš net skaičiau, kad knygą įdomiau analizuoti negu skaityti. Ypač pirmą kartą skaitant kai kas net ir ne visuomet įdomu būna. Labiausiai šią knygą turbūt galima apibūdinti žodžiu „intertekstualumas“. Tam reikia ir tam tikrų literatūros žinių. Bet įdomiausia tai, kad kūrinys postmodernus ta prasme, kad viena linija šio kūrinio net ir nelabai skaityti išeina. Viena linija išlieka galbūt vaikystės skyriuje, kur yra laiškai, dienoraščiai, prisiminimai – viskas praeityje, o vėliau tai pereina į literatūros rašytinę tradiciją. O kai atsiranda rašytinė tradicija, pats veikėjas ima ieškoti, išeina į kelią, važiuoja į Obabą, kad pasitiktų beprotybę, kas irgi iškelia daug klausimų – ar iš tiesų buvo taip, ar jis sugalvojo, ar jam prisisapnavo. Viskas kyla iš tos senosios fantastinės tradicijos. Ispanų literatūra šiaip yra tvirtai stovinti ant žemės, pradedant nuo „Don Kichoto“, o pas baskus priešingai – jie perduoda savo tradicijas iš lūpų į lūpas su fantastikos elementais, nes žmonės linkę mistifikuoti, sudvasinti. Ir būtent tuo šis kūrinys artimas magiškajam realizmui, o magiškasis realizmas būdingas išskirtinai Lotynų Amerikai.
– Ne kartą užsiminėte apie literatūrinį aspektą, ir iš tiesų čia autorius mini daugybę pavardžių – Dickensas, Balzacas, Čechovas, tas pats Marquezas, be abejo, Borgesas, Calvino. Ir tam tikruose knygos pasakojimuose tas aliuzijas netgi galima skaityti kaip tam tikrus pamokymus, kaip rašyti istorijas, kad jos būtų įdomios, kaip galima perkurti pabaigas, kad jos labiau suintriguotų. Taigi, knygą galima laikyti ir kaip tam tikru įvadu į rašymą?
– Taip, čia jis tarsi skatina autorius nebijoti. Juk sklando toks posakis, kad „visa gera muzika jau sukurta, o visos geros knygos jau parašytos“. Nieko panašaus, nes idėjos yra amžinos. Galima paimti kad ir tą pačią Marco Polo idėją – kaip įdomiai ją išplėtoja. Plagijavimo metodas – kas tai? Tai populiarių kūrinių klišės, kaip patraukti skaitytoją, tos schemos yra amžinos.
– Jūs anksčiau esate sakiusi, kad ši knyga skirta tiems, kas bent jau širdyje išliko vaikais. Ir iš tiesų manęs, skaitant knygą, nepalieka įspūdis, kad knygoje paliktas tam tikras naivumo pėdsakas. Visi šie pasakojimai galbūt ir turi tam tikros ironijos, humoro, bet šis humoras yra labai švelnus.
– Tai – aliuzija į jauną baskų literatūrą, jauną baskų šalį, kuri turi savo identitetą, tačiau anksčiau buvo užgožta – tik po Franco nuvertimo ji gavo tikrąją autonomiją. Literatūra lygiai taip pat jauna, tas naivumas asocijuojasi su ne visiškai brandžia asmenybe, rimtų temų dar nenorima prieiti. Deja, po šios knygos autorius tą fantastinę liniją baigė. Kita jo knyga – atsisveikinimas su Obaba, nes žmogus suauga, ir jo gyvenime – jau kitos gairės.
– Autorius šią knygą rašė baskų kalba, vėliau pats išvertė į ispanų kalbą. Pats rašytojas ne viename interviu yra minėjęs, kad baskų kalba galbūt nėra tokia turtinga kaip kitos kalbos, ir netgi šioje knygoje apie tai ne vieną kartą užsiminė. O koks jums susidarė įspūdis verčiant šią knygą apie jo kalbą, stilių? Bent jau man skaitant neatrodė, kad būtų skurdus jo žodynas ar išraiškos priemonės.
– Tiesą pasakius, versti buvo labai paprasta, nes tiesiog plaukė tas tekstas. Gali būti, kad jis adaptuotas paprastesniam supratimui, kad nebūtų galvosūkio. Knyga yra universali, galima ją priskirti prie tam tikrų enciklopedinių kūrinių, kaip dalyvauti baskų kultūroje, populiarinti ją – juk knyga išversta į kone 40 kalbų, populiaresnės baskų knygos iki šiol nėra, nors dabar yra didelis protrūkis baskų rašytojų. Tačiau daugumoje tai visgi yra plagiatai.
Rekomenduoju knygą skaitytojams, kurie norės tamsiais vakarais pasisemti kažko magiško, – nuobodu tikrai nebus.
– Galbūt verčiant šią knygą teko bendrauti ir su pačiu autoriumi?
– Taip, mes šiek tiek susirašinėjome, bet jis labai užimtas žmogus. Jis – kuklus žmogus, netikėtai pačiam sau gavęs tiek daug garbės.
– Ir pabaigoje – kam jūs šią knygą rekomenduotumėte, kokiam skaitytojui?
– Turbūt tam, kuris vis dar yra šiek tiek ištroškęs sužinoti kažką naujo, susipažinti su nauju koloritu tos šalies, kuri mums buvo ganėtinai tolima ir paslaptinga. Bet mes tikrai turime daug ką bendro. Mes irgi turime tamsias žiemos dienas, ganėtinai vėsų klimatą, tai būdinga ir baskų kraštui, kuo jie labai skiriasi nuo likusios Ispanijos. Todėl galbūt ir mūsų mentalitetas yra kažkiek panašus, – siekis mistifikuoti saulę, šviesą, laukti vasaros. Rekomenduoju knygą skaitytojams, kurie norės tamsiais vakarais pasisemti kažko magiško, – nuobodu tikrai nebus.
