BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
Pagrindinis romano veikėjas Džedas Martinas yra menininkas, pripažinimo sulaukiantis po savo fotografijų serijos apie įvairias įžymybes, tarp kurių – ir rašytojas, vardu M. Houellebecqas. Vėliau Džedas policijai padeda išnarplioti siaubingą nusikaltimą, paliekantį neišdildomą pėdsaką visų, susijųsių su nuskaltimu, atmintyje. Tačiau po jaudinamo ir neramaus gyvenimo, palaidojęs savo tėvą ir sendamas pats, Džedas vis dėlto atranda ramybę ir tampa brandus vidumi. Šio romano pasakojimas konstruojamas įtraukiant daugybę spalvingų personažų ir intriguojančių siužeto vingių, puikia literatūrine kalba gvildenami sudėtingi žmonių santykiai ir meno statuso problematika.
K.Sprindžiūnaitė: Norėtųsi kalbą pradėti nuo vienos recenzijos. Ten recenzentė paminėjo: „Ko galima būtų tikėtis, kai poetas verčia enciklopedinį romaną“. Todėl ir klausiu vertėjo D.Gintalo, kaip ten yra su ta enciklopedija?
D.Gintalas: Enciklopedinių detalių yra tiek, kad atrodo, jog ten būtų ištisos džiunglės ir jose galima būtų paklysti. Bet tenka poetui, verčiančiam poeziją ir rašančiam poeziją, labai rimtai sukąsti dantis, labai stipriai susikaupti, netgi bandyti savotiškai perlipti per save, būti ypatingai dėmesingam detalėms ir stengtis nepaslysti.
Man atrodo, kad ši knyga yra labai svarbi ir aktuali tuo, kad M.Houellebecq'as labai paprastomis priemonėmis, galbūt kažkur pasitelkdamas ir enciklopedinius dalykus, parodė sergančią Europą
K.Sprindžiūnaitė: Apie ką iš šios knygos galima sužinoti, išskyrus šį abstraktų žodį „enciklopedinis“?
A.Ožalas: M.Houellebecq'as yra tas autorius, kurį lietuvių skaitytojai, manau, jau puikiai žino iš ankstesnių knygų. Jeigu lygintume su ankstesniais kūriniais, ši knyga yra galbūt mažiau skandalinga ir mažiau provokuojanti. Jeigu mes prisimintume jo ankstesnius kūrinius – tarkime, „Elementariosios dalelės“ arba „Platforma“, jos buvo netgi dirbtinai provokuojančios. O štai skaitant šią knygą net susidarė įspūdis, kad autorius rašydamas ją jau iš karto rengėsi tam, kad gaus Goncourt'ų premiją. Nes jau anksčiau daug kritikų sakė, kad šią premiją jis galėtų gauti, tačiau jo knygose yra pernelyg iššaukiančių ir skandalingų dalykų. Taigi, jis tarsi ir pažabojo savo fantazijas ir ėmėsi rašyti rimtesnį ir brandesnį romaną. Tačiau visgi pagrindinės temos, kurios buvo būdingos jo ankstesnei kūrybai, liko tos pačios – mizantropinis pasaulio vaizdas, pūvanti Vakarų visuomenė ir žmogus – pasimetęs, pesimistiškas ir netgi, sakyčiau, beviltiškai besijaučiantis tame pasaulyje. Tai pagrindinės mintys, jau skaitytos ir anksčiau. Tačiau kas atsiranda naujo, tai, mano nuomone, labai akivaizdi senėjimo tema. Nes jeigu anksčiau autorius gana ciniškai ir piktai žiūrėjo į pasaulį, tai šį kartą jis tarsi pavargęs nuo to pasaulio, jam viskas nusibodo, jis jau ruošiasi mirčiai. Sakyčiau, tokia pesimistiška knyga, tačiau, mano nuomone, gana gerai rėžianti kaip skalpeliu per Vakarų visuomenę ir gana gerai atskleidžianti tam tikras jos ydas. Ir šiuo atveju – elito pasaulio bėdas. Knygoje pasakojama, kaip gali atrodyti tas Vakarų pasaulis žvelgiant iš tokios pesimistinės pusės.
D.Gintalas: Ankstesnės knygos – tiek „Elementariosios dalelės“, tiek „Salos galimybė“, „Platforma“ pasirodė lyg ir gaivališkesnės, gyvesnės, nes ten Europos krizės skerspjūvis pateiktas taip, kad žmonių santykius formuoja du pagrindiniai elementai – seksas ir darbas. Šiuo atveju atrodo, kad iš knygos seksas visai eliminuotas ir beliko tik darbiniai santykiai. Tai tokie grynai reklaminio, rinkodarinio pobūdžio santykiai. (...) Man atrodo, kad ši knyga yra labai svarbi ir aktuali tuo, kad M.Houellebecq'as labai paprastomis priemonėmis, galbūt kažkur pasitelkdamas ir enciklopedinius dalykus, parodė sergančią Europą. Tiek su tuo pačiu menininku Džedu Martinu, tiek su jo tėvu, tiek kitais personažais vyksta akivaizdžiai rimti dalykai neigiama prasme. Ir pats M.Houellebecq'as išreiškia labai gilų liūdesį dėl to, kas dabar vyksta Europoje.
K.Sprindžiūnaitė: Pati knyga galėtų būti priskirta netgi fantastikos žanrui, nes daug kalbama apie ateitį – netolimą ateitį, vyksiančią po 20-30 metų. Kaip atsiskleidžia toji Europos ir žmonijos ateitis knygoje?
A.Ožalas: M.Houellebecq'as lyg bando surasti kažkokių šviesiųjų pusių ir tapo ateities paveikslą, kuriame vyrauja turizmas ir agrikultūra, tačiau ir ši ateitis visgi yra pakankamai niūri. Pagrindinis herojus išvažiuoja iš miesto, apsigyvena kaime ir bando surasti prasmę gyvendamas čia, tačiau ir čia jis atsitveria tvora, neprisileidžia kitų žmonių ir lieka toks pats, koks ir buvo – vienišas – ir baigia gyvenimą vienatvėje, taip ir nesusitikęs su gyvenimu. Įdomi mintis buvo ir ta, kaip jis bando parodyti turizmą ir kaip užsieniečiai, tarkime, kinai, atvykę į Prancūziją, sukuria ją tikresnę negu ji iš tiesų yra. Aišku, galima čia surasti nuorodų į įvairias teorijas apie simuliakrus, tačiau manęs, tiesą sakant, ta fantasmagoriška ateities vizija nelabai įtikino.
K.Sprindžiūnaitė: Pats autorius knygoje vaizduoja ir save.
Gintalas: Taip, man atrodo, kad jis pasitelkia nemažai savo asmeninio gyvenimo detalių, išskyrus tai, žinoma, kad jį nužudo. Ir nužudo beisbolo lazda, šūviu į galvą ir visišku išmėsinėjimu. Man atrodo, taip jis rodo santykį visuomenės į jį patį ir netgi tokiomis drastiškomis priemonėmis bando perteikti Europos vaizdą. Man atrodo, kad M.Houellebecq'as kaip žmogus ir kaip rašytojas konstruoja romaną pagal savo vidinės gyvensenos, jausenos principus. (...) Manau, jis labai tiksliai parodė save tokį, koks jis yra, arba tokį, kokį jį visuomenė įsivaizduoja.
K.Sprindžiūnaitė: Intrigos daug, aplinkos aprašymų irgi daug. Dar norėtųsi kelių sakinių apie pagrindinius knygos herojus.
A.Ožalas: Pagrindinis herojus yra vienas – Džedas Martinas, menininkas, kuris netikėtai pats sau, netgi per klaidą tampa sėkmingu menininku – iš pradžių jis fotografuoja, vėliau pereina prie tapybos. Kalbant apie jo santykius su aplinka, juos galima skirstyti į kelis esminius: vieni pagrindinių yra santykiai su tėvu. Ir pats autorius yra sakęs, kad šioje knygoje viena pagrindinių temų yra tėvo-sūnaus santykiai. Tačiau šie santykiai čia yra šalti, jie dažniausiai susitinka per Kalėdas, tai yra priverstinis, nieko neduodantis ryšys. Taip pat - jo santykiai su moterimis, kurie niekur nenuveda, nepavyksta, jo seksualinis gyvenimas pakankamai nykus. Na, čia nieko naujo M.Houellebecq'o kūryboje, nes dažniausiai būtent taip ir vaizduojami jo herojai. Na, ir santykiai su visuomene. Ir visuomenėje jis jaučiasi vienišas, nepritampantis, ir manau, jau pačioje knygos pabaigoje tai neblogai apibūdina vienas sakinys, kuomet herojus gyvena kaime ir jau laukia mirties: „Štai taip Džedas Martinas atsisveikino su gyvenimu, su kuriuo taip ir nebuvo visiškai susiėjęs“. Manau, šis sakinys geriausiai ir apibūdina jo būklę šiame pasaulyje.
K.Sprindžiūnaitė: Ir paskutinis klausimas – kodėl knyga pavadinta „Žemėlapis ir teritorija“?
D.Gintalas: Žemėlapis, kaip žinome, yra toji erdvė, kuri nusako tikrovę sumažintu pavidalu. Ir jeigu mes prisiminsime Džedo Martino parodos pagrindinį šūkį, ten buvo išreikšta mintis, kad žemėlapis yra įdomesnis už teritoriją. Šis simuliakras, vaizdinys yra žymiai svarbesnis Martinui negu tikrovė, kurios jis iš tiesų vengia ir bėga. Juk daug skaitytojų turbūt norėjo, kad jo santykis su gražuole iš Rusijos Olga vystytųsi ir įgautų kažkokias romantines aukštumas. Deja, deja. Martinas pavargęs, seksualumas jame išblėsęs, jis atsiriboja nuo visuomenės, ir tas nuovargis labai stipriai jaučiamas visame romane. Prisiminkime ir komisarą, kuris yra puikus darbuotojas, puikus profesionalas, tačiau jo šeimyninės aplinkybės yra tokios, kad su žmona jie augina šuniuką. Ir apie tą šuniuką nemažai kalba M.Houellebecq'as. O juk mes žinome, koks dabar yra šunų kultas, tarkime, Japonijoje, jis pakankamai stiprus ir Europoje. Pažiūrėkime ir į tai, kas šių metų futbolo čempionate atstovavo Prancūzijai. Tai žavūs vaikinai iš šiaurės ir centrinės Afrikos. Deja, tokia realybė.
