BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę. Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros. Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.
K.Sprindžiūnaitė: Julianas Barnesas jau pažįstamas šios knygos vertėjai. Ar šis susitikimas davė kažką naujo, ar jis buvo malonus?
N.Chijenienė: Galiu pradėti vadinti J.Barnesą savu ar savuoju autoriumi, nes jau greitai versiu trečiąją jo knygą. Pirmoji buvo „Flobero papūga,“, kuri skaitytojams, kiek žinome, patiko. Bet ji buvo skirtinga. Sakoma, kad kiekvienas rašytojas per visą savo gyvenimą rašo vieną knygą – žinoma, galima su tuo sutikti, bet kiekvienoje J.Barneso knygoje randu kažką naujo. Po „Flobero pabūgos“, tokios žaismingos, stilistiškai įmantrios, kritikų vadintos intelektualinės prozos gurmanų puota, „Pabaigos jausmas“ atrodo kaip paprasta gyvenimo istorija. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ji labiau apeliuoja į jausmus ta prasme, kad ji galbūt labiau įtraukia skaitytoją, labiau priverčia susitapatinti su pagrindiniu herojumi, su jo istorija ir tokiu būdu patirti tai, ko galbūt gyvenime nebuvai apmąstęs ir įvertinęs. (...) Dalykai, aprašomi šioje knygoje, yra labai bendražmogiški, kiekvienam būdingi, galbūt ne kiekvieno apmąstyti. Ji kalba apie laiką, apie patirtį, kuri išties yra abejotina, abejotinas jos tikrumas, ir po tuo abejotinu tikrumu slypi mūsų sąmoningas noras užmiršti tai, kas mums skaudu, gyvenimo mums duotas ir neišmoktas pamokas, beviltiškos pastangos laikytis įsikibus iliuzijų, baimės, kurias esame giliai užkišę, mūsų pastangos kurti savas istorijas, kurios ištrina iš atminties tikruosius įvykius. Tai knyga, kaip mes kuriame savo gyvenimo tekstus, kaip išradingai meluojame sau ir kitiems, kaip nelyginant istorikai perkuriame savo praeitį, įprasminame savo poelgius. Kokie esame nedėmesingi savo gyvenimo teksto skaitytojai. (...) Taip pat buvo nauja skaitytojo vedžiojimas už nosies, pateikimas intrigos, faktų, kurie paskui pasirodė esantys ne visai svarbūs, - pasirodė svarbūs visai kiti dalykai, o ne tie siužetiniai vingiai.
Tai knyga, kaip mes kuriame savo gyvenimo tekstus, kaip išradingai meluojame sau ir kitiems, kaip nelyginant istorikai perkuriame savo praeitį, įprasminame savo poelgius
K.Sprindžiūnaitė: Knygelė atrodo visai nedidelė, į romano žanrą gal net ne visai telpanti, todėl kai kas vadina ją novele. Kuo jums pasirodė įdomus šis pasakojimas?
M.Burokas: Visų pirma, norėčiau pasakyti dėl romano apibrėžimo. Dabar labai populiaru rašyti tuos didžiulius 600-700 puslapių romanus. J.Barnesas yra labiau koncentruotas, jis neišsiplečia, nešakoja pasakojimo, susikaupia ties vienu kokiu dalyku. Romanai, manau, nuo to tiktai laimi.
K.Sprindžiūnaitė: Pats pasakojimas, pasakojimo maniera kuo pasirodė ypatingi?
M.Burokas: Tai paprastas, aiškus, skaidrus pasakojimas. Jis neduodantis nuobodžiauti, nes tam tikruose etapuose įterpiama šiek tiek humoro. Palaikoma intriga nuolatos. Šis romanas gal kažkiek panašus į egzistencinį detektyvą, nes J.Barnesas ima tokį mums visiems būdingą dalyką – mūsų sugebėjimą persikurti biografijas – užmiršti, kas nepatogu, įdėti į stalčiuką, užrakinti ir susigalvoti vietoje jo kitą, gražesnį epizodą. Pasitaisyti gyvenimą. O jis išverčia stalčiukus ir parodo, kaip yra iš tikrųjų.
K.Sprindžiūnaitė: Romano pagrindinis herojus yra viena ir vienintelė ašis, visos kitos figūros yra šalutinės. Kaip būtų galima charakterizuoti tą pagrindinį herojų?
M.Burokas: Paimtas turbūt tyčia toks žmogus, kuris stengiasi visą gyvenimą nugyventi patogiai, niekur neužkliūdamas. Jis pats sako: norėjo, kad gyvenimas jo labai netrukdytų, ir jam pasisekė. Ir jis dabar žiūri į tokį sutvarkytą, patogų, ramų gyvenimą ir mato, koks jis yra vis dėlto apgailėtinas ir neįdomus. O galėjo tam tikrame praeities taške pakrypti visai kitaip, jei būtų drąsesnis, klausytų proto, širdies...
N.Chijenienė: Aš matau jame labai daug savęs. Tai tarsi negatyvus veidrodis, kaip žmogus stengiasi pasislėpti nuo visokių skaudulių gyvenime, nori likti saugus, apsiriboti kažkuo nedideliu, nedideliais džiaugsmais, kažkuo įprastu ir tuo atsisakydamas to tikrojo gyvenimo. Mano išgyventas yra ir jo požiūris į praeitį, susikurtas modelis – toje praeityje yra gausu baltų dėmių, bet kuomet atrodo, kad ten nieko nebuvo, paaiškėja, kad buvo - ir dar kaip. Man buvo netikėtas suvokimas, kaip tos baltos dėmės praeityje atsiranda. Ir ne todėl, kad žmogus saugodamas save stengiasi ištrinti, pagražinti tai, kas buvo praeityje, arba atvirkščiai, sutirštinti spalvas, kad galėtų mėgautis savigaila ar savigrauža. Bet svarbiausia, kad tuo metu, kai tie įvykiai vyko, jis nesugebėjo ar neišdrįso jų išgyventi giliai. Neišdrįso priimti atsakomybės.
Mes daugiau kuriame realybės fikciją, negu ją suvokiame
K.Sprindžiūnaitė: Romanas labai įtraukia. Kokiomis priemonėmis J.Barnesas to pasiekia?
M.Burokas: Net sunku pasakyti, - turbūt rašymo profesionalumu. Jis įtraukia į herojaus vidinį pasaulį. Ir jei knygą vadintume detektyvu, įkalčiai, įrodymai palaipsniui atveriami, buvusio gyvenimo paslapties atskleidimas pateikiamas per visą romaną dozuotai ir išlaiko dėmesį.
N.Chijenienė: Tiesioginiais ir netiesioginiais būdais. Tuo siužetu, kuris įtraukia ir lieka neaišku, kodėl buvo būtent taip, o ne kitaip. Istorija paprasta, bet ji ganėtinai paini. Vis dėlto lieka daug klaustukų, kurie neatsiskleidžia ir iki galo. Tik paskui paaiškėja, kad įvairūs aprašomi dalykai nėra svarbūs visiškai. Bet skaitytojas laužo galvą. Ne veltui herojė kartoja savo buvusiam mylimajam: „Tu nesupranti. Tu niekada nesuprasi“. Čia galbūt autorius nori pasakyti, kad ta realybė, kurią mes įsivaizduojame labai gerai suprantantys, visiškai tokia nėra. Mes daugiau kuriame realybės fikciją, negu ją suvokiame.
