GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA.
Ieva Steponavičiūtė: Tai nėra pirmoji autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą. Prieš kurį laiką pasirodė jos kitas romanas „Yda“. Rašytoja buvo atvykusi į Lietuvą, lankėsi Knygų mugėje, tačiau manau, kad jos vardas nėra plačiai žinomas, tad galbūt pokalbio pradžioje galima būtų tari keletą žodžių apie pačią autorę?
Birutė Jonuškaitė: M.Tulli yra viena originaliausių Lenkijos rašytojų, ir galbūt todėl ji nėra tarp tų, pačių populiariausių. Ji į literatūrą atėjo gerokai vėliau nei įprasta, pirmąją knygą išleido tik 1995 metais, vadinasi, pradėjo rašyti būdama subrendusi 40-etė moteris. Jau pirma jos knyga „Sapnai ir akmenys“ pelnė jai žinomą Koscielskichų vardo premiją. Nuo 1995 iki 2014 metų išėjo viso labo šešios jos knygos. Nežinau kaip su paskutine, bet penkios prieš tai buvusios buvo pristatytos prestižiškiausiai Lenkijoje Nikės premijai. Jos knygos verčiamos į prancūzų, vokiečių kalbas, o trečioji jos knyga buvo atkeliavusi iki Nikės finalistų gretų. „Itališkos „špilkos“ jai pelnė, ko gero, didžiausią populiarumą. Praėjusiais metais autorė buvo atvykusi į „Itališkų „špilkų“ pristatymą Lietuvoje, ji yra toks žmogus, kuris kaip rašo, taip ir kalba – kalba taupiai, bet labai konkrečiai, talpiais, vaizdingais sakiniais. Ji – nedaugžodžiaujantis žmogus.
Ieva Steponavičiūtė: „Itališkose špilkose“ autorės asmens, gyvenimo turbūt yra daugiausia iš visų jos romanų?
Birutė Jonuškaitė: Aš manau, kad „Itališkos špilkos“ yra raktas į visą M.Tulli kūrybą. Nes šįkart ji atsiskleidžia pasakodama savo gyvenimą – ji neslepia, kad tai yra autobiografinė knyga – čia ji kalba vaiko lūpomis apie savo patirtas traumas. Šioje knygoje telpa ir karas, ir pokaris, ir vienatvė, ir sudėtingi santykiai su tėvais, ir Rytų-Vakarų kontrastai. Tos sudėtingos temos atskleistos vaiko akimis, tačiau iš platesnės, jau suaugusiojo perspektyvos. Rašytoja tyrinėja atminties slėpinius, nori atsakyti į klausimą, kaip gali susiklostyti žmogaus gyvenimas, kai jis nulemtas praeities. Ji neslepia, kad rašo apie savo šeimą, o jos šeima nebuvo eilinė pokario Lenkijoje, kadangi mama – žydų kilmės, gyvenanti Varšuvoje, tėvas – italas, taigi, vaikas nuo pat mažens yra dvikalbis, keliaujantis tarp dviejų šalių. Žiemą, mokslo metus, praleidžia Varšuvoje, vasaros metu būna Italijoje. Konkrečiai autorė įvardina Milaną, nors mes nežinome, kur ji iš tiesų leido vasaros atostogas. Atsiskleidžia tie dvikalbystės nepatogumai, nepatogumai mokykloje – nes juk ji vilkėjo itališkais drabužiais, buvo juodaakė, garbanota. Kitaip sakant, rašo apie tai, kas būna, kai esi kitoks ir nemoki savęs apginti – ši tema, be abejo, yra amžina, ji tinka ne tik karo ir pokario laikams. Tiek daug temų persipina šioje knygoje.
