GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA.
Laurynas Katkus: S.Oksanen yra gimusi 8-ame dešimtmetyje, jos motina yra estė, tėvas suomis, ji užaugo Suomijoje ir rašo suomiškai, nors labai dažnai savo tema renkasi Estijos istoriją. Ji pati yra sakiusi, kad iš suomių rašytojų didžiausius tiražus pasaulyje yra pasiekę du rašytojai: Tove Jansson, mums irgi žinomų „Trolių Mumių“ autorė, ir ji pati. Ji išsiskiria ne tik romanų tiražais, bet ir labai ekstravagantiška išvaizda. Štai ir ant šios knygos viršelio jos nuotrauka – tarsi roko žvaigždės, ir, kiek aš galiu spręsti, didžiausią įkvėpimą savo išvaizdai ji semiasi iš gotiško ar post-pankiško stiliaus. Literatūrologai neleidžia klausti, bet aš vis tiek paklausiu: apie ką yra jos romanas? Ir kaip jis atrodo kitų jos romanų kontekste?
Šiuose aprašomuose kataklizmuose labai išryškėja moters pozicija, jos aistros, jos išgyvenimai, jos kūniškosios patirtys, jos prisitaikymai
Jurga Katkuvienė: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad S.Oksanen nėra ta rašytoja, kurią mums reikėtų labai plačiai pristatyti, ji jau yra gerai žinoma lietuvių skaitytojui, nes „Kai dingo balandžiai“ yra trečiasis jos romanas, išverstas į lietuvių kalbą, ir jis užbaigia trilogiją, kurios pirmąsias dvi knygas turime išverstas į lietuvių kalbą ir kurios sulaukė labai didelio dėmesio ir gerų atsiliepimų. Aš pati pirmiausia perskaičiau jos knygą „Stalino karvės“, ir ji iškart išsiskyrė iš viso to bloko knygų, kurias tais metais teko skaityti. Drąsiai galima sakyti, kad S.Oksanen yra savita autorė, ir ši trečioji knyga tik patvirtina šį įspūdį. Galima sakyti, kad vieni romanai stipresni, kiti mažiau, bet jie visi kalba apie tą patį istorinį laikotarpį – Estijos likimą ar buvimą prieš karą, Antrojo pasaulinio karo metu, pokariu iki pat nepriklausomybės atgavimo dienų. Ir visuose tuose romanuose gvildenama ta pati tema – žmogaus išlikimo istoriniuose kataklizmuose, išdavystės, prisitaikymo, kolaboravimo arba kaip tik neišvengiamų traumų temos. Temos gal ir nėra labai naujos, nes yra autorių, kurie rašo panašia tematika, bet man, kaip lietuvių skaitytojai, buvo labai įdomu, kad ji rašo apie Estijos gyvenimą, paralelų Lietuvai tuo pačiu metu. Ir tie likimai, kurie aprašomi knygose, atspindys to, ką ir mes patyrėme per savo giminaičių, savo artimųjų, giminaičių istorijas. Lietuvių literatūroje to nėra.
Laurynas Katkus: Ne visai sutikčiau, kad lietuvių literatūroje to nėra. Manau, kad lietuvių literatūroje tai seniai yra – čia paminėčiau kad ir Ričardą Gavelį, „Vilniaus pokeris“ tik ir laukia, kol galės būti palygintas su S.Oksanen veikalais. Man irgi buvo įdomu skaityti knygą, nes tai – tarsi paralelus pasaulis, labai panašaus į tai, kas vyko Lietuvoje, bet visgi ne toks pat.
Jurga Katkuvienė: Romanas „Kai dingo balandžiai“, taip pat jos kiti romanai būtų unikalūs lietuvių literatūros kontekste dėl to, kad šiuose aprašomuose kataklizmuose labai išryškėja moters pozicija, jos aistros, jos išgyvenimai, jos kūniškosios patirtys, jos prisitaikymai. Turbūt išskirtinis šių romanų ir S.Oksanen kaip rašytojos bruožas – pavaizduoti istorinį įvykį per savo kūniškąją patirtį. Galbūt paskutiniame romane „Kai dingo blandžiai“ tai nėra taip stipriai jaučiama, čia labiau išryškėja keturių žmonių, dviejų porų likimas, bet šitoks vaizdavimas yra jos unikalumas.
Laurynas Katkus: Taip, iš dalies su tuo sutikčiau. Antra vertus, mūsų aptariamame romane jo ašis yra vyrai – du veikėjai, Rolandas ir Edgaras, kurie akivaizdžiai sudaro kovotojo ir išdaviko porą. Jie yra pusbroliai, jų likimai nuo pat pradžių iki pabaigos glaudžiai susiję. Rolandas įsijungia į antitarybinį, paskui į antinacistinį judėjimą, vėliau vėl į antitarybinį pogrindį, įsilieja į partizanų judėjimą, kol galiausiai prisiima svetimą tapatybę ir paslapčia gyvena kažkur Estijos kaime.
Iškart pasakysiu, kad Rolando tipas, jo portretas atrodo vykęs – tai tvirtas, paprastas žmogus, savo kraštą mylintis ūkininkas, kuris taip pat turi ir literatūrinių talentų. Ir man patiko tai, kad S.Oksanen nevaizduoja jo kaip šimtaprocentinio herojaus, didesnio už gyvenimą herojaus ir parodo, kaip gyvenimo pabaigoje, nebegalėdamas kovoti ir priverstas slapstytis, jis degraduoja, prasigeria. Tuo tarpu Edgaras tik iš pradžių baudžiasi kovoti, su naciais jis greit susigyvena, jiems tarnauja, grįžus tarybų valdžiai jis nuslepia savo praeitį. Tas praeities ir tapatybės falsifikavimas yra viena iš svarbių šios knygos temų. Jis uoliai tarnauja valdžiai kaip toks propagandistas ir saugumo agentas, kuris seka jaunimą. Čia yra svarbi knygos tema, kuri turi aktualių paralelių – tai, kad Edgaras, nors pats tarnavęs naciams ir tai nuslėpęs, rašo propagandinę knygą apie tai, kad visi estai, kurie netarnauja tarybų valdžiai – emigrantai, partizanai ar dar kas nors – yra iš tikrųjų fašistai. Manau, kad S.Oksanen tą paralelę daro sąmoningai, mes matome tai dabartinės Rusijos propagandinėje kampanijoje dėl Ukrainos.
