BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
2011-ųjų pabaigoje pasirodęs Viktoro Pelevino romanas „SNUFF“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“) – meistriškai sukurta antiutopija, įspėjanti apie humanizmo vertybių griūtį ir cinizmo, pinigų kulto bei manipuliacijų pergalę. Būsimajame pasaulyje, pasak autoriaus, dominuos dvi civilizacijos: ore virš žemės paviršiaus kybančiame ofšoryje įsikūrusi aukštutinė žmonijos elito civilizacija, vadinama Bizantiumu arba Big Bizu, ir prastuomenei paliktas žemutinis orkų pasaulis, vadinamas Urkaina. Į tokį orvelišką pasaulį, kurio dievas Manitu įsikūnijęs ir piniguose, ir kompiuterių ekranuose, patenka įsimylėjusių herojų porelė, atsidūrusi ten ne laiku ir ne vietoje.
Šios knygos vertėja D.Saukaitytė laidoje „Ryto allegro“ dalijosi mintimis apie šios knygos vertimą: „Kaip paprastai, įdomiausia yra versti tai, kas sunkiausia, o V.Pelevino tekste tų sunkumų tikrai netrūksta. V.Pelevinas – labai įvairiapusė, daugiaplanė asmenybė. Ir jo išsilavinimas yra įdomus, jis yra baigęs ir energetikos institutą, ir mokęsis literatūros, labai gerai išmano mitologiją, pats yra rengęs, redagavęs straipsnius apie Rytų misticizmą. Visa tai ir guli jo knygose. O šiame „SNUFF“ romane perprasti V.Pelevino simbolius, aliuzijas buvo nelengvas darbas. O ką jau kalbėti apie kompiuterinį slengą, naujų technologijų abras kadabras... Teko bristi per visa šitai. Pats V.Pelevinas terminų paaiškinimų savo knygose praktiškai neduoda. O tuo, ką jis išdarinėja su kalba, neįmanoma nesižavėti. Jis yra iškilus stilistas. Yra įvairių požiūrių į V.Peleviną, ypač rusų kritikų, taip pat ir lietuvių – kai kas jį laiko tarsi savotišku pranašu. Tad ir versti buvau linkusi taip, tarsi versčiau pranašą. Kiek jau čia išėjo, ne man spręst. Ir apskritai, vertėjo darbas yra chameleoniškas, ir kuo labiau jis savo spalvą pritaiko prie autoriaus spalvos, tuo rezultatas išeina geresnis. Bent jau reikia pasistengti taip daryti – kitaip, mano galva, nereikia nė nagų kišti prie knygos“.
Tuo, ką jis išdarinėja su kalba, neįmanoma nesižavėti. Jis yra iškilus stilistas
L.Katkus: Šalis, kuri čia vaizduojama, labai keistai sutampa su Ukrainos vardu ir netgi šiek tiek panašėja su įvykiais, kurie dabar vyksta Ukrainoje. Ar iš tiesų ši šalis yra Ukraina?
D.Saukaitytė: Aš manyčiau, kad ši šalis puikiausiai galime būti ir mes, ir bet kuri kita Europos šalis. Ta pačia proga tokia mintis galvoje sukasi: kai ne beprotnamio palatoje ir ne istorijos knygose, o XXI amžiaus Europoje yra filosofuojama apie vieną naciją, kurios dvasios sandara yra ypatinga ir kurios misija šiame pasaulyje yra ypatinga, tada negali neprisiminti V.Pelevino žodžių, kad šiuolaikinės filosofijos jėga yra ne silogizmai, o aviacijos parama. Todėl kartais man norisi pasižiūrėti per langą, ar virš mūsų galvų nekabo šitas gražus Big Bizo rutulys.
L.Katkus: Reikėtų turbūt pasakyti, kad romane piešiamos dvi šalys. Viena jų yra Urkaina, nors ji galėtų būti bet kuri Europos šalis, tačiau turbūt labiausiai Rusija. Šalis, kuri pikta, skurdi, neteisingai valdoma, bet kuri nuolat kuria legendas, kad ji saugo kažkokią didžią paslaptį, kad ji kažkuo ypatinga, tik pasaulis jos nesupranta. Ir kita šalis yra Bizantiumas, fantastinis, atmosferoje kybantis pasaulis, kuriuo tarsi rodoma į šiuolaikinę Vakarų Europą ir Ameriką. Ir šios šalys šalys yra susijusios, jos nėra atskiriamos.
D.Saukaitytė: Taip, kadangi Bizantiumo pagrindas remiasi į žemę, jo visos konstrukcijos ne visiškai kabo ore. Ir galų gale, Bizantiumo žūtį nulemia dujų ataka, susprogdina šie nepraustaburniai orkai dujas, ir visas Bizantiumo mechanizmas išlekia į orą, jis pasmerktas žlugti. Tokių sąsajų būtų galima rasti ir daugiau. Tarkime, kiekvienais metais orkai kariauja su Bizantiumu, tačiau Bizantiumas savo karių ten nesiunčia. Jis siunčia visokius samdinius, elektronines mašinas, perrengtas vampyrais ir panašiais dalykais. Na, tokie savotiški „žali žmogeliukai“.
L.Katkus: Ta ateitis, netolima ateitis, čia, kaip ir pridera distopinei prozai, vaizduojama pasirenkant pačius blogiausius galimus variantus. Distopinė proza sutirština pačius blogiausius dalykus. Urkaina vaizduojama kaip skurdi, barbariška šalis, sukelianti karą, kurio tiesiog reikia, kad pateisintų savo egzistavimą. Tas karas yra beprasmiškas, tačiau reikia kažkaip liaudies įniršį išlieti. O Bizantiumas tik viską filmuoja, baisisi barbarais ir žiūri per televizorių ekranus, kokie jie baisūs. Tad čia Rusijos, Rytų Europos ir Vakarų Europos santykių modelis labai groteskiškai, labai sarkastiškai vaizduojamas, bet negali sakyti, kad jis yra visiškai nerealus, ar ne?
D.Saukaitytė: Anaiptol. Ir netgi šie persisotinę Bizantiumo gyventojai ir buki orkai yra vienodai nesimpatingi. Aš šioje knygoje matyčiau netgi ne Rusijos ir ne Vakarų Europos santykį, kiek Rusijos ir Ukrainos santykį. Jis yra toks prikišamas, kad geriau nesugalvosi. Ir tai, kad Bizantiumas užsiima filmų gamyba, čia yra ne šiaip sau. Juk Manitu yra aukščiausia dievybė, kurią jie išpažįsta, jis yra ir kompiuterio bei televizoriaus ekranas, Manitu yra pinigai. Ir štai tas žiniasklaidos dievas Manitu, jis kuria prasmės iliuzijas, ir tikrovė atsiranda iš televizijos reportažų, iš televizijos naujienų. Naujienos kuria tikrovę. Šie Bizantijos išminčiai kuria šiems orkams. Kitą kartą net ir nejauku skaityti, tiek nenorminės leksikos šioje knygoje. Bet ta nenorminė leksika yra orkų tautosakos dalis. Tai netgi jų aukštasis stilius. Ir paskui paaiškėja, kad šitą jų tautosaką kuria ne kas kitas, o Bizantiumas. Čia vykdomas toks genocidas, kokį galima tiktai įsivaizduoti. Tiek etninis genocidas, tiek tapatybės visiškas sunaikinimas. Orkai negali gyventi be Bizantiumo, Bizantiumas negali gyventi be orkų. Bet ta Urkaina turi būti silpna, turi būti pavergta, be orumo, be savigarbos. Ar mes čia nematome panašių dalykų?
Orkai negali gyventi be Bizantiumo, Bizantiumas negali gyventi be orkų. Bet ta Urkaina turi būti silpna, turi būti pavergta, be orumo, be savigarbos. Ar mes čia nematome panašių dalykų?
L.Katkus: Man pasirodė, kad už viso to jaučiama rašytojo gėla. Jaučiama rusų rašytojo neviltis, kad jo šalis tų vilčių, kurios buvo puoselėjamos po Sovietų Sąjungos žlugimo, nepateisino. Ji netaps civilizuota, oria, turtinga, neagresyvia valstybe. Bet, kita vertus, yra ir neviltis, kad jis, gal ir pernelyg kritiškai, mano supratimu, Vakaruose mato tas pramogų kultūros tendencijas, vaizdų diktatūrą, autentiškos individualybės sunaikinimą.
D.Saukaitytė: Aš sutinku, kad autoriaus gėlos šioje knygoje išties yra per akis, tik kad jis nedemonstruoja šių dalykų, visa tai sudrausminta. Tai dar vienas pliusas. Kita vertus, šioje knygoje nėra nė vieno teigiamo herojaus. Lyg ir pretenduotų į tai surogatinė dama, bet irgi neišeina to padaryti. Nes net ir jos gražų poelgį, pabėgimą su orku, lėmė ne kas kitas, o programa. Tie mygtukai, kuriuos suspaudė jos buvęs šeimininkas – tas maksimalus kališkumas ir maksimalus dvasingumas, taip buvo užprogramuota. Taip kad džiaugtis ta artėjančia ateitimi nelabai yra kuo.
