I.Aleksaitei Metų vertėjo krėslo premija skirta už adekvačiai ir gyvai išverstą W.Gombrowicziaus „Lenkiškų prisiminimų“ tekstą, kupiną psichologinių ir intelektinių įžvalgų. Beje, prie šios knygos pasirodymo lietuvių kalba prisidėjo ir Kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Valdas Papievis.
Vertėja lietuvių skaitytojams yra pristačiusi ne vieną W.Gombrowicziaus kūrinio vertimą: „Dienoraščiai“ , romanus – „Ferdydurkė“, „Transatlantas“ ir „Apsėstieji“, „Lenkiški prisiminimai“ (leidykla „Odilė“).
Apie gautą premiją, vertėjo darbą ir W.Gombrowicziaus kūrybą kalbamės su I.Aleksaite.
– Šiais metais esate apdovanota Metų vertėjo krėslo premija. Kiek jums svarbus šis apdovanojimas?
– Man nėra svarbių ar nesvarbių apdovanojimų – visi jie svarbūs. Ir norimi. Aš jų neprašau, netykau, nelaukiu, bet gavusi pirmiausia labai nustembu, paskui džiaugiuosi ir pasijuntu įvertinta. Cituojant Gombrowiczių, jaučiuosi nenusipelniusi, nors gal ir nusipelniusi, bet veikiau nenusipelniusi, nors vis dėlto truputį lyg ir nusipelniusi... Galiausiai numoju ranka į abejones ir nusprendžiu, kad nusipelniusi, ir iš širdies džiaugiuosi, juolab kad dabar kartu su manimi apdovanotas Gombrowiczius – mano mylimiausias autorius.
– Ar nesuklysiu teigdamas, kad knygų vertėjai dažnai skaitytojų lieka neįvertinti, lieka savotiškoje paraštėje? Regis, skaitytojas dažniau atkreipia dėmesį į verstinės knygos autorių, tačiau ne į žmogų, kuris šį kūrinį ir išvertė.
– Taip, žinoma, vertėjas visada lieka nuošalėje, „už kadro“, bet kitaip nebus. Jei būčiau norėjusi tapti matoma ir atpažįstama, būčiau lindusi, pavyzdžiui, į aktores. Bet niekada nebuvo apėmęs liūdesys dėl to, kad esu paraštėje – kūrybinis darbas dėl to netampa neįdomesnis ar sunkesnis. Žinoma, yra šalių, kur garsių vertėjų pavardės rašomos ant knygos viršelio po autoriaus – nes vertėjas yra knygos bendraautoris, be jo rašytojas neperžengs savo krašto ribų, gal ir pas mus kada nors taip nutiks?
– Premiją gavote už W.Gombrowicziaus „Lenkiškų prisiminimų“ vertimą. Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų jūsų verstų kūrinių? Juk esate išvertusi per šešias dešimtis knygų.
– Visos knygos, kurias verčiau, yra skirtingos – savo stilistika, personažų charakteriais, siužetiniais sprendimais, tad galima kalbėti tik apie Gombrowicziaus tekstų ypatumus. O jie turi vieną keistą savybę, kurios daugiau niekur nesu užtikusi: tie tekstai „neįsileidžia“ vertėjo, lygiai kaip duona „neįsileidžia“ peilio ašmenų plokštumos. Versdama jo „Dienoraštį“ – tai buvo mano pirmoji šio autoriaus knyga – kelis puslapius išverčiau pati nelabai išmanydama ką.
Kartą užbėgo bičiulė ir prisėdo prie mano kompiuterio: „Ką dabar verti?“ Ir skaito, o jos veidas tįsta, akys apvalėja. Tyliu, nieko neklausinėju, o kai išėjo, pati ėmiau skaityti ką išvertusi – ir nieko nesuprantu. Tada suvokiau, kad bičiulė pamanė esanti visiška kvailė, nes jeigu aš išverčiau, vadinasi, suprantu, nesupranta tik ji. Tada ėmiausi iš naujo – sukeičiau žodžių tvarką, kai ką perstūmiau, pataisiau – ir viskas suskambėjo. Taip ir darau: prie Gombrowicziaus prieinu šonu, kad susmigčiau į jį ašmenimis.
– Kaip šios knygos vertimas pakliuvo į jūsų rankas? Regis, dėl visko, jei taip galima pasakyti, kaltas rašytojas Valdas Papievis.
– V.Papievis pritarė ir suderino klausimą su Gombrowicziene, ir tą padarė mielai, greitai ir lengvai, o pačią knygą leidyklai pasiūliau aš, nes seniai norėjau ją išversti, ji kokius penkerius metus gulėjo ant stalo, laukdama savo valandos. Esu ją siūliusi porai leidyklų, bet jos nenorėjo, o „Odilė“ užsimanė. Ir neapsiriko. Jau įsitikinau, kad kiekviena knyga turi savo likimą, ir niekada neatspėsi, ji nuskambės ar ne, bus perkama ar ne. Apskritai ant mano darbo stalo guli krūvelė knygų, kurias norėčiau išversti, nes tai gera literatūra, – pirmiausia, žinoma, Gombrowicziaus (nors jo nedaug kas liko mano neišversta), taip pat ir kitų autorių.
– Ši knyga giriama, įdėjote daug darbo, kol ji pasiekė skaitytojus. Kas buvo sunkiausia verčiant „Lenkiškus prisiminimus“, su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Kiekvienas nuolat dirbantis vertėjas susiranda „savo“ autorius – tuos, su kuriais sieja sielų giminystė. Tokius versti nėra sunku, nes kalbi savo žodžiais, kuriuos kažkodėl parašė kažkas kitas. Bet „Lenkiškus prisiminimus“ Gombrowiczius parašė šnekamąja kalba – jie turėjo būti skaitomi per radiją, o tai nėra dažnas dalykas, tad reikėjo versti, tai yra rašyti, šnekamąja kalba. Tačiau esu vertusi kur kas sunkesnių tekstų – ir ne visada todėl, kad jie sudėtingi, o todėl, kad su autoriumi nesieja sielų giminystė. Pavyzdžiui. J.I.Kraszewskis, XIX a. rašytojas, klasikas. Esu išvertusi kelis jo buitinius romanus, man jie patinka, nes imu ir pasiilgstu lėto, nuoseklaus pasakojimo, bet versdama kankinuosi – tiesiog teisingai dėlioju žodžius, o ne verčiu.
Tuo tarpu Gombrowicziaus „Transatlantą“ kikendama ir niūniuodama – nes tai smagus, nors stilistiškai labai sunkus versti dalykėlis – išverčiau tokiu greičiu, kaip rašo ranka.
Man nėra svarbių ar nesvarbių apdovanojimų – visi jie svarbūs. Ir norimi. Aš jų neprašau, netykau, nelaukiu, bet gavusi pirmiausia labai nustembu, paskui džiaugiuosi ir pasijuntu įvertinta.
– Esate išvertusi ne vieną Witoldo Gombrowicziaus kūrinį. Paviljono knygų savaitgalio metu, kai vyko „Lenkiškų prisiminimų“ pristatymas, Darius Kuolys sakė, kad W.Gombrowiczius – sudėtingas autorius. Kaip jūs versdama jo tekstus regite ir kokį pažinote šį lenkų rašytoją?
– Gombrowiczius – išties sudėtingas autorius, bet pirmiausia labai įdomus. Jo nuostabiausia savybė – bent jau man – ta, kad jis pajunta mažiausią falšą, netikrumą, apgaulę, apsimetimą – ir garsiai apie tai pasako. Beveik kiekvienoje jo knygoje vienaip ar kitaip kalbama apie meno perteklių, pavyzdžiui, muziejuose ar bibliotekose, kur kiekybė nužudo kokybę ir nebegali gėrėtis, nes paveikslų per daug, be to, tam, kad gėrėtumeisi, turi išmanyti kompoziciją, spalvų derinimą ir daugybę panašių dalykų.
Bet gėrisi visi – nes kažkas pasakė, jog tai aukštasis menas ir juo gėrėtis dera. Tas pats su muzika, poezija ir apskritai bet kokiais menais. Nemanau, kad dėl tokio tiesmukiškumo turėjo daug draugų, bet jis kitiems įkvėpė drąsos kalbėti tai, ką galvoja ir jaučia, o ne tai, ką reikia.
– Kaip atrodo knygos vertėjo darbo diena? Koks tas knygos vertimo procesas ir ko mes, skaitytojai, nematome?
– Vertėjos darbo diena... Ant darbo stalo pasidėjusi naują knygą, norėčiau užkalti duris ir langus, išjungti telefoną ir neišeiti iš kambario tol, kol nebaigsiu versti. Tai neįmanoma, tad stengiuosi dirbti kuo ilgiau ir intensyviau – mano darbo diena vidutiniškai trunka 10 valandų, o vakarais dažnai vartau žodynus ir žinynus, būna, kad skusdama bulves staiga prisimenu žodį, kurio bergždžiai ieškojau kelias dienas, ir viską metusi bėgu užsirašyti.
Versdama turi paskęsti knygoje, nusileisti ant dugno – kartais tai trunka kelias dienas, o kartais ir savaites – ir per lenkiško teksto storymę leisti lietuviškus burbulus. Tik tada vertimas bus geras – tikslus, sklandus, autoriaus stilistikos.
Žodžiu, kūrybinis darbas trunka be paliovos, ir man pikta ir graudu, kai mūsų politikai, visiškai neišmanydami (o ir nenorėdami išmanyti) kūrybinio darbo specifikos, sapalioja apie kūrėjo individualią veiklą, jo darbą prilygina tarnystei pagal darbo sutartį ir panašiai. Pagal darbo sutartį, kur gi ne! Aš pati perku darbo priemones, pati moku sau už viršvalandžius, atostoginius ir ligos pašalpas, o mokesčiai tokie, kaip ir dirbančiųjų pagal darbo sutartis! Ir aiškina, kad taip jie rūpinasi meno kūrėjais! Oi, atsiprašau, pernelyg įsibėgėjau, bet man tai skaudi tema, mat aš, tokia maža gombrowicziukė, irgi negaliu pakęsti apgaulės ir... kvailių.
– O kokiomis knygomis jūs domitės, kokias mėgstate skaityti? Gal galite atskleisti, kokį kūrinį šiuo metu verčiate, ko ateityje tikėtis skaitytojams?
– Mėgstu geras knygas, deja, negaliu skaityti tiek, kiek norėčiau: po dešimties intensyvaus darbo valandų galva neveikia, paskaitinėju nebent kokį detektyvą, bet ir tai ne kasdien. Kai dirbu ne taip intensyviai, skaitau lenkišką literatūrą, kad žinočiau, kas naujo jų literatūros baruose, paskaitinėju ir kitokią, bet iš tikro skaitymu mėgaujuosi tik per atostogas – susikraunu į krūvą tas gerąsias ir skaitau, skaitau...
O dabar verčiu Witkacį – tai Gombrowicziaus amžininkas, rašytojas dar keistesnės stilistikos nei Gombrowiczius. Jo pjesė „Batsiuviai“ – tarpukario Lenkijos esaties ir ateities vizija. Tekstas labai sunkus, bet buvau pasiilgusi rimto darbo – išvertusi keturiasdešimties lankų apimties „Imperatorių Rusija“, kur tereikėjo taisyklingai sudėlioti sakinius, – stačia galva puoliau prie Witkacio, nes su juo tikrai yra ką veikti. Kai užbaigsiu „Batsiuvius“, kurį laiką nieko neveiksiu – tik skaitysiu, skaitysiu, skaitysiu...
– Ačiū už pokalbį.
