Kiekvienam bent kartą kilo klausimas Kodėl? Kodėl Rusija niekaip negali išsivaduoti iš imperialistinio režimo? Kodėl šalyje gyvenantys piliečiai nenori priešintis sistemai ir ją įveikti? Kas lėmė, kad Lietuvos kaimynystėje iki šių dienų laikosi didžiulė, tačiau neprognozuojama valstybė?
Skaitytojams jau pažįstamas iš tokių knygų kaip „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“, Michailas Šiškinas, pristato itin aktualią esė rinktinę „Taika ar karas“. Leidyklos VAGA išleistame tekste aiškiai prieš Putino režimą pasisakantis autorius bando atsakyti į svarbius, su Rusija susijusius klausimus.
„Kai prasideda karas, kultūra nublanksta. Didžioji vokiečių literatūra nesustabdė Aušvico, didžioji rusų literatūra neužkirto kelio gulagui. Mano knygos, kitų rusų rašytojų knygos, pasirodžiusios per pastaruosius dvidešimt metų, nesustabdė šios tragedijos. Ką gali padaryti rašytojas? Jis daro, ką gali, – stengiasi, kad jį suprastų.
Reikia sakyti aiškius žodžius. Tylėti reiškia palaikyti agresorių, palaikyti karą. XIX amžiuje lenkai kovojo su rusiškuoju carizmu „už jūsų ir mūsų laisvę“. Dabar už jūsų ir mūsų laisvę kovoja ukrainiečiai. Jie gina ne tik savo žmogiškąjį orumą, bet ir visos žmonijos orumą. Ukraina gina būtent mūsų laisvę ir mūsų orumą. Privalome jai padėti viskuo, kuo galime.
Mano mama ukrainietė, tėvas – rusas. Ką gi, džiaugiuosi, kad jie jau mirę ir jiems netenka išgyventi šios mūsų tautų tragedijos. Šis karas prasidėjo ne dabar, o 2014-aisiais. Vakarų pasaulis nenorėjo to suprasti ir elgėsi taip, tarsi viskas būtų ne taip jau blogai. Per visus tuos praėjusius metus savo kalbomis ir tekstais bandžiau žmonėms paaiškinti, kas yra tas Putinas. Nepavyko.
Dabar Putinas pats jiems paaiškino.
Rusija iki šiol Vakarams nesuprantama ir svetima. Šioje knygoje siekiau atskleisti Vakarų skaitytojams savo šalį. Aš rodau Rusiją, jos praeitį, dabartį ir ateitį.
Kartu tai mano meilės prisipažinimas savo šaliai, kurios gamta tokia graži, o kultūra nuostabi, bet mano šalis nuolat virsta pabaisa, suėdančia svetimus ir savus vaikus. Ši knyga išėjo 2019 m. 2022 m. vasario 24-oji visiškai pakeitė pasaulį, bet paaiškėjo, kad mano knyga anaiptol nepaseno. Priešingai, ji kiekvieną dieną vis aktualesnė“, – knygą pristato Michailas Šiškinas.
„Taika ar karas“ – esė, kuriose ilgus metus išeivijoje gyvenantis autorius siekia papasakoti apie tai, kur slypi tokios agresyvios tautos, kaip Rusija ištakos. Glaustai, bet suprantamai skaitytojui pristato esminius momentus, kurie suformavo jo šalies valdymo formą paremtą galia ir smurtu.
„XV a. kaip savarankiška žaidėja tarptautinėje arenoje pasirodžiusi Maskva privalėjo įsitvirtinti savo vakarinių kaimynų, išpažįstančių katalikybę, atžvilgiu. Karine vėliava sutiko tapti stačiatikybė. Su visais kaimynais kariaujančiai carinei imperijai Bažnyčia stojo į pagalbą, suteikdama intelektinę paramą. Paslaugiai buvo išplėtota karinga mesianistinė ideologija, bręstanti naujųjų valdovų savimonė išsirutuliojo į misijinę sąmonę, o Maskva virto Trečiąja Roma.
Žlugus Bizantijos imperijai, Rusija liko vienintelė nepriklausoma valstybė, kurioje vyravo stačiatikybė. Maskvos imperija vertinta kaip Dangaus karalystės žemėje atspindys, kaip ant tiesos pagrindo iškilusi valstybė. Pskovo vienuolis Filotiejus ištarė garsiuosius žodžius: „Žiūrėk ir atmink, garbusis care, visos krikščioniškosios karalystės baigėsi ir suėjo į Tavo Vienintelio karaliją. Nes dvi Romos krito, bet stovi trečioji, o ketvirtos nebus.“
Pagaliau rusų pasaulis buvo užbaigtas. Kai Europoje žmogaus dvasią gaivino Renesansas ir Reformacija, Rytuose kilo karinga imperija, piktnaudžiaujanti savo tauta kaip armija. Nuo tol patvaldystė ir viena nuomonė yra rusų gyvenimo koordinatės. Vienintelis tikslas – nugalėti priešus. Kare su visu pasauliu ekspansija yra geriausia gynyba.
Pagal šį valstybės principą, individo gyvenimo prasmė yra tarnauti Rusijos imperijai. Didžiausia jo laimė – mirti už tėvynę. Vadai nerenkami. Įsakymai nesvarstomi. Kiekvienas asmeninės iniciatyvosblyksnis, kiekviena laisvos minties kibirkštis tolygi maištui“, – analizuoja Michailas Šiškinas.
„Taika ar karas“ – daug atsakymų pateikiantis kūrinys. Kartu tai ir laiškas Europai. Europai, kuri buvo padalyta geležine uždanga, kurioje užaugo ne viena karta ir dar gerai pamena tuos laikus, kai žodžio ir asmens laisvė atrodė it tolima regimybė pavirtusi tikrove. Tai tekstas šiandieninių įtampų slegiamai Europai, kuri turi nepavargti kovoti už demokratiją ir laisvę, nors tai daugeliui dabar atrodo kaip savaime suprantama duotybė. „Taika ar karas“ – tai gėdos
slegiamos tautos laiškas būsimajai Europai. Tautos, kuri šiandien savo šalyje nepajėgi kalbėti atvirai. Ar Rusija ir toliau suks piktavališką smurto ir autokratijos ratą, ar jos žmonės ras būdų pakeisti istoriją – ir kaip mes galime padėti jai tai padaryti? Būtent apie tai kalba Michailas Šiškinas kūrinyje Europai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Laiškas europai iki pareikalavimo
Miela Europa!
Kas tu? Kokia tu? Kur tu?
Aš gimiau Europoje, bet tu man buvai už spygliuotos vielos tvoros. Norėjau skaityti tavo autorius, bet daugelis jų pas mus buvo uždrausti. Norėjau vaikščioti tavo gatvėmis, bet tu man buvai nepasiekiama. Kartų kartoms tarybinių žmonių tu buvai pasaka, mitas. Europa yra rusų mitas apie žmonišką gyvenimą. Mums, dususiems už geležinės uždangos, tu įkūnijai „europines vertybes“: asmens teises, pagarbą žmogaus orumui, laisvę – viską, ko neturėjome mes. Už šitą Europą ukrainiečiai 2014-aisiais išėjo į Maidaną.
Už šitą Europą vyrai ir moterys iš „Dangiškosios šimtinės“ atidavė barikadose savo gyvybes. Ne už Europos Sąjungą, atstovaujamą Briuselio biurokratų, o už žmonišką gyvenimą namuose. Jie sukilo prieš nusikalstamą gaują, valdžiusią Ukrainą ir tebevaldančią Rusiją. Jų Europa buvo orumo sinonimas. Būtent šito jiems negali atleisti diktatorius Kremliuje. Niekada neatleis.
Todėl Rusijos propaganda kala rusams į galvą, kad Europa – tai fašizmas. Didžiumą Rusijos gyventojų televizija pavertė zombiais ir jie yra įsitikinę, kad Amerika ir Europa pradėjo karą, siekdamos Ukrainos nacių rankomis sunaikinti Rusiją.
Jų pasaulėvaizdyje Rusija – priešų apsupta sala, o Europa – fašizmo lopšys, todėl privalu nuo jo apginti savo tėvynę, kaip ją apgynė mūsų seneliai. Propaganda meluoja, bet melas yra galingas ginklas. Europa, tu negali net įsivaizduoti, kad tavo karščiausias troškimas – nekęsti Rusijos, kad tavo pagrindinis tikslas – sunaikinti Rusiją. Žinoma, kad tai netiesa. O kaip yra iš tikrųjų?
Jų pasaulėvaizdyje Rusija – priešų apsupta sala, o Europa – fašizmo lopšys.
Prisimink paskutiniuosius prieškario metus (nuo šiol taip vadinsis XXI amžiaus pradžia). Tu jauteisi ligota, pavargusi nuo finansinių problemų, prieštaravimų, krizių, biurokratijos dominavimo. Pareigūnų Europa – jie nurodo ūkininkams, ką ir kaip sėti savo laukuose. Baimės
Europa, dūstanti nuo pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos bangų. Europa, iš kurios bėga šalys. Per laiką išblėso Europos, kaip bendrų Europos namų, jausmas, taip džiuginęs po Antrojo pasaulinio karo tų namų kūrėjus. Turbūt taip nutinka kiekvieną kartą, kai pradedama statyti kas nors nauja: atšventus bendras įkurtuves, gyventojams bendrystė pamažu apkarsta. Kasdienės problemos ir rūpesčiai supriešina kaimynus.
Vienas prišiukšlina prie lauko durų, kitas naktį kelia triukšmą, trečias neatiduoda skolos, kažkas nemoka mokesčių, o dar kažkas bando įvesti tvarką, bet tik visus suerzina. Kodėl reikia mylėti tokius kaimynus? Kodėl reikėtų mylėti tokią Europą? Neverta stebėtis, kad labai sustiprėjo išcentrinės jėgos.
„Aš nenoriu į Europą!“ – pasakei ir nubalsavai už breksitą. O paskui dar kovidas, uždarytos sienos, drakoniškos priemonės. Atsidūrei saviizoliacijoje ir laukei, kada pagaliau sugrįš „normalus“ gyvenimas. Po pandemijos prasidėjo karas. Į orą atkreipiame dėmesį tik tada, kai jo ima trūkti. Europinės vertybės yra tas oras, kuriuo tu kvėpuoji. Jei paskutiniaisiais prieškario metais europiečiai nelabai kreipė dėmesį į savo tikrąjį turtą: į laisvę, konstitucines teises, demokratiją, valdžių padalijimą, nepriklausomą teismą, laisvus ir nesuklastotus rinkimus, vadinasi, pas juos viskas buvo ne taip ir blogai.
„Aš nenoriu į Europą!“ – pasakei ir nubalsavai už breksitą.
Prasidėjo karas, ir tu, Europa, staiga vėl pasijutai savimi, vėl suradai save: bendros grėsmės akivaizdoje susitelkei, vėl pajutai solidarumą, tu vėl jauti, jog privalai apginti laisvę, savo bendrus namus, savo orumą. Apginti tai, ko nenori prarasti. Viską, kuo gyveni. Viską, dėl ko tu esi Europa.
Michail Šiškin „Taika ar karas“, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, leidykla VAGA, 2023.
