Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Miglė Anušauskaitė: „Knygynuose kavinių ir kvepiančių žvakių vietą galėtų užimti knygos“

Ne vieną apdovanojimą už savo kurtus komiksus gavusi Miglė Anušauskaitė vakarais po darbą panyra į kriminalinius romanus. Tačiau ji taip pat mielai skaito ir knygas apie kalbas arba paleontologiją. „Man atrodo, kad vis mažėja tų knygynų, kur būtų pakankamai vietos ieškoti knygų, nes knygynų erdvę užima kavinės ir kvepiančios žvakės“, – sako ji.
Miglė Anušauskaitė
Miglė Anušauskaitė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Šį kartą apie įsimintinas knygas, kūrybinį įkvėpimą, literatūrinius džiaugsmus ir nusivylimus kalbamės su M.Anušauskaite.

Pradėkime nuo vaikystės. Kas jus supažindino su knygomis? Ką tuomet skaitėte vaikystėje?

– Sunku pasakyti, nes skaičiau praktiškai visada, kiek tik save atsimenu. Turbūt tėvai su knygomis supažindino. Man tiesiog patiko tie popieriai, juos vartyti, apsimesti, kad skaitau, o po to iš tiesų skaityti.

Bruno Schulzo knygoje „Cinamoninės krautuvės“ yra epizodas, kur pasakotojas, kuris yra vaikas, labai žavisi pašto ženklų albumu, ir tas pašto ženklų albumas jam įkūnija viską. Tas kažkoks vaikystės gebėjimas atrasti kažkokiame objekte neva daug prasmingesnį ir platesnį pasaulį man buvo su Tado Ivanausko knyga „Pasaulio paukščiai“ – ši knyga man suteikė džiaugsmą vartyti, suprasti, bandyti įsivaizduoti, ką reiškia visa paukščių įvairovė. Tai buvo labiausiai įsiminusi ankstyvosios vaikystės knyga.

Kokias knygas skaitote dabar?

– Priklauso nuo to, kokiu tikslu skaitau. Vien tik atsipalaidavimui po darbo skaitau kriminalinius romanus – labai mėgstu. Kartais po darbo pasiimu iš bibliotekos, nes aš dirbu bibliotekoje, kokį nors kriminalinį romaną ir per tą patį vakarą jį perskaitau.

Jei noriu intelektinio iššūkio – arba skaitau negrožinę literatūrą, arba skaitau kitokią grožinę literatūrą. Man patinka tokie autoriai kaip Thomasas Pynchonas, lietuviškai yra išleista viena jo knyga „Skelbiamas numeris 49“, Davidas Fosteris Wallace'as. Patinka knygos, kurios sukuria keistą atmosferą, reikalauja pastangų skaitant, bet jei paskaitai jas kurį laiką ir įsijungi į tą knygos atmosferą, tai patiri savotišką pasaulio matymą.

Jei reikėtų išskirti kelias labiausiai įsiminusias skaitytas knygas, kokios tai būtų knygos?

– Būna, kad skaitant galvoji – turbūt, jau visą gerą literatūrą atradau ir jei autoriai dar nenumirė, tikėkimės, kad jie padarys dar daugiau. O tada atrandi kažką. Tai vienas iš tokių atradimų man dar mokykloje buvo Umberto Eco, kas turbūt visiems nutiko kažkada gyvenime. Pirma jo perskaityta knyga buvo „Baudolinas“, kas nėra laikoma jo geriausia knyga, bet man ji buvo ta, kuri įvedė į U.Eco pasaulį ir dėl to ją prisimenu labai šiltai.

Labai didelį įspūdį paliko Flanno O'Brieno „Trečiasis policininkas“. Man atrodo, kad ši knyga yra tiesiog siaubingai neįvertinta – gal dėl to, kad kai ji buvo išleista buvo dedama prie kriminalinės literatūros, o ji tokia nėra. Tai sudėtingas, fikcinis, keistas ir labai meistriškas pasakojimas. Į pokalbį norėjau šią knygą atsinešti, bet pamačiau, jog jos neturiu, nes, matyt, vėl kažkam paskolinau ir kažkas negrąžina. Tai dabar puiki proga pasakyti – kas turite mano „Trečiąjį policininką“, prašau, grąžinkite (juokiasi).

Didelį įspūdį paliko D.F.Wallace'o „Infinite Jest“. Jei skaitai D.F.Wallace'ą, tai užsiparanojini. Kai šią vasarą buvau JAV, skaičiau šio autoriaus knygą ir įsivėliau į kažkokį keistą santykį su liftais. Aš suprantu, kad taip nevyksta, bet vienas liftas, man atrodo, į mane kreivai žiūrėjo, o kitas liftas žiūrėjo lyg ir palankiau. Aš bandžiau abiem liftams suteikti vienodai dėmesio... Dabar kai pasakoju, tai skamba kvailai, bet į tokią būseną įeini, kai skaitai D.F.Wallace'ą.

VIDEO: Miglė Anušauskaitė ir jos mėgstamos knygos: apie Tadą Ivanauską, kriminalinius romanus ir komiksus

Vienas iš vizualių autorių, kuris man niekada neatsibosta, yra Davidas Shrigley. Jis daro ir tekstą, ir vaizdą. Tai vienas iš tokių autorių, kuris tiesiog kiekvieną savo kūrinį padaro su švariomis idėjomis ir nedaro to paties antrą kartą. Kai man pritrūksta įkvėpimo, pavartau D.Shrigley knygas.

O ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Turiu nusistatymą prieš knygas, ypač šiuolaikinius romanus, kurie labai paremti tuo, kad skaitydamas turi pajusti empatiją, jog tai istorija apie žmones, jų santykius šeimoje. Kaip kiekvienas iš herojų turi savo istoriją, savas priežastis ką nors daryti, kaip mes turime juos suprasti ir įsijausti į juos. Pasakojau tai vienai savo draugei ir ji pasakė: pamatau žodžius „šeimos saga“ – iš karto metu knygą į šoną (juokiasi). Manęs tokios knygos netraukia, o jeigu tokią pasiimu, tai pabaigiu – galvoju, kad ten bus kas nors gero, bet paprastai po to pasigailiu. Tad stengiuosi išvengti tokių empatinių knygų.

Dar būna, kad knyga pristatoma kaip nepaprastas vaizduotės žaismas. Tai bus labai kontroversiška nuomonė, bijau, kad po to mano pašto dėžutė bus padegta, bet man atrodo, kad Italo Calvino neturi vaizduotės arba gal turi, bet jos nenaudoja (juokiasi). Jo knygos paprastai pristatomos kaip vau, kad jo vaizduotė yra neišsenkama. O man atrodo, kad jis tiesiog joja ant to paties arkliuko ir daro tą patį.

Jau šiek tiek užsiminėte, kad po darbo mėgstate panirti į kriminalinius romanus. Kokie jūsų skaitymo įpročiai?

– Skaitau, kai tik galiu. Visada su savimi turiu knygų, paprastai ir ne vieną. Kai iš ryto einu į darbą, galvoju, kokią knygą pasiimti. Jei vakare eisiu susitikti su draugais, grįždinėdama būsiu pavargusi, tad ta knyga nebesiskaitys, reikia paimti dar vieną. Taip daraisi tai dieną skirtą knygų meniu.

Skaitau važinėdama viešuoju transportu, nors žinau, kad akims nesveika. Skaitau namie, darbe – tik darbe skaitau su darbu susijusią literatūrą. Mėgstu skaityti kavinėse arba restoranuose.

Šią vasarą atradau labai fainą skaitymo būdą – skaityti muziejuje, pavyzdžiui istorijos muziejuje. Aš į muziejų ėjau pasiėmusi „Historical Atlas of Ancient Civilizations“ ir ėjau per senųjų civilizacijų parodas. Kartais eini muziejuje ir matai, pavyzdžiui, hetitai. Paskaitai lentelėje apie juos. Bet jei turi atlasą, gali rasti visą informaciją apie šiuo atveju hetitus, kas jie ir kas tuo metu, kai jie gyveno, vyko kitur. Man buvo taip smagu, kad aš vienu metu turėjau tiesiog prisėsti ir nusiraminti (juokiasi). Rekomenduoju pabandyti – pasiimti teorinės literatūros knygą ir eiti į kokią nors parodą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Miglė Anušauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Miglė Anušauskaitė

Į pokalbį atsinešėte knygų ir lietuvių, ir anglų kalba. O kuria kalba skaitote daugiau?

– Turbūt anglų kalba, jei skaitau elektroninėje skaityklėje. Bet iš bibliotekos ką pasiimu tai daugiausiai būna lietuviškai.

O kaip renkatės, ką skaityti?

– Grožinę literatūrą dažniausiai renkuosi pagal autorius, kuriuos jau mėgstu. Arba panašias knygas į jau pamėgtas. „Goodreads“ man labai padeda, nes ten matai, ką kiti žmonės perskaitė, jų parašytus trumpus knygų aprašymus.

Man patinka vaikščioti po knygynus ir tiesiog ieškoti knygų. Labai gaila, bet man atrodo, kad vis mažėja tų knygynų, kur būtų pakankamai vietos ieškoti knygų, nes knygynų erdvę užima kavinės ir kvepiančios žvakės. Bet galėtų kavinių ir kvepiančių žvakių vietą užimti knygos (juokiasi). Dėl to labai daug knygų yra tiesiog tokios, kurias jau esi matęs – nėra to milžiniškai plataus pasirinkimo.

Labai patinka negrožinė literatūra, kurią netikėtai atrandi. Pavyzdžiui, matai knygą apie paleontologiją ir pagalvoji – iš tiesų nieko apie tai nežinai. Tada pasiimi tą knygą ir gali įdomių dalykų atrasti.

Jau šiek tiek užsiminėte, kad kartais knygos padeda surasti įkvėpimą. O kaip dažnai tose knygose jo ieškote?

– Idėjų neprigeneruosi nieko nesidėdamas į save. Tam reikia dėtis „mėsos“ sau į galvą ir knygos man yra labiausiai patrauklus informacijos gavimo būdas, nes filmų ne tiek ir daug žiūriu. Informacija tekstu man labiausiai priimtina.

V.Gembicko nuotr./M.Anušauskaitė ir G.Jord
V.Gembicko nuotr./M.Anušauskaitė ir G.Jord

Lapkritį knygynus pasieks leidyklos „Tyto alba“ išleidžiama Elenos Gasiulytės knyga „Lietuvos vizionierės“, kuriai kūrėte iliustracijas. Anksčiau su Gerda Jord išleidote knygą „10 litų“, kuri susilaukė apdovanojimų. Jūsų kurta knyga apie A.J.Greimą „Dr.Kvadratas“ buvo iššluota iš lentynų. Jau brandinate būsimų knygų idėjas?

– Stepono Dariaus ir Stasio Girėno biografija „10 litų“, kurią darėme su Gerda Jord, semiotikos teorija buvo A.J.Greimo biografija, o dabar vėl biografijų knyga. Man kažkaip jau nusibodo tos biografijos (juokiasi). Galbūt yra koks nors kitoks būdas tokias biografijas padaryti, bet aš bijau, kad jei daryčiau biografinę knygą, padaryčiau tą patį ir gal būtų skaitytojams nelabai įdomu, ir man nebūtų iššūkio. Tad norėčiau ką nors kito padaryti, ką nors teorinio, kaip buvo knyga apie A.J.Greimą. Galbūt ką nors apie kalbas. Bet tokią knygą sunkiau parduoti nei biografiją.

Ar gali gerbėjai tikėtis, kad vieną dieną išvys Miglės Anušauskaitės ne komiksų knygą, o prozos kūrinį?

– Aš norėčiau (juokiasi). Tai vienas iš tų dalykų, kurį norėtųsi padaryti, bet nedarai, nes slaptai tiki, jog jei padarytum, tai būtų taip gerai (juokiasi).

Kita smegenų pusė supranta, kad paprastai nebūna taip, kad esi žmogus slaptai talentingas. Dėl to nedarai ir bandai atidėlioti tą įsivaizdavimą, kad galėtum būti geriausias. Bet man būtų smagu parašyti ką nors.

Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai