Kaip pokalbio pradžioje sakė Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė Vakarė Leonavičienė, lietuvių autorių vertimų pasirodo net į kalbas, kurioms mes neturime tiesioginių vertėjų. Tarp naujų numatomų vertimų ji paminėjo Laimono Briedžio knygą „Vilnius. Savas ir svetimas“, kuri greitai turėtų pasirodyti kinų ir portugalų kalbomis.
Viena iš lietuvių autorių, kurios knyga jau sulaukė pasisekimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, yra Gabija Grušaitė. Jos knygos „Stasys Šaltoka“ vertimas į anglų kalbą Malaizijoje pelnė pagrindinį Penango literatūros festivalio prizą, kurį steigia Penango institutas ir jo leidžiamo žurnalo „Penang Monthly“ redakcija.
Pati G.Grušaitė sakė, kad į sceną eiti apdovanojimo jai buvo net ir kiek baisoka – mat jos kūrinyje Malaizija parodoma ne itin gražiomis spalvomis. Vėliau komisijos pirmininkas jai pasakojo, kad iš pradžių, perskaitęs šį romaną, norėjo jai „trenkti į snukį“, vėliau, sužinojęs, kad romano autorė – moteris, kelias savaites galvojo, o vėliau visgi pripažino, kad romane išties daug pasakoma apie tikrąją Malaizijos realybę.
Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų lietuvių poetų Marius Burokas sakė, kad sudarant antologijas galioja įvairūs principai – pavyzdžiui, kartais jau patys leidėjai apibrėžia, kas gali pakliūti į rinkinius – tai gali būti kad ir amžiaus ribos. Pats jis, jei leidėjai nėra pateikę tam tikrų rėmų, stengiasi, kad parinkta poezija kuo geriau ir gražiau atspindėtų šiuolaikinės poezijos lauką. Į klausimą, ar yra poezijos, kurios neįmanoma išversti į užsienio kalbas, jis sakė: „Kad kažko neįmanoma išversti, tikrai nėra.“ Anot jo, pagrindinis kriterijus yra talentas – jei poezija gerai parašyta ir gerai išversta, ji gali pasiekti, paveikti, būti suprantama ir kitur, ne tik Lietuvoje.
Vaizdingai savo patirtimi iš dalyvavimo Kinijos literatūriniame renginyje „Bookworm“ (šiuo metu jau nebeegzistuojančiame) dalijosi poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Kinijoje jis buvo 2016 metais. Kinijoje skaitytojai į jį žiūrėjo kaip į egzotišką rašytoją ir nelabai suprato, kodėl jis rašo apie tokią nesvarbią temą kaip daugiabutis (spektaklis „Demokratija“ – groteskiška istorija apie daugiabutyje gyvenančius kaimynus). „Daugiausia pastangų turėjau įdėti aiškindamas, kodėl tai įdomu. Jie sakydavo, – juk tai taip menka amžinybės kontekste“, pasakojo M.Nastaravičius. Buvo akivaizdu, kad mūsų ir kinų supratimas apie humorą irgi skiriasi – po tamsaus humoro spektaklyje salėje tvyrodavo tyla. Vėlesniame susitikime pagrindiniai klausimai buvo apie Joną Kazlauską, kuris tuomet treniravo Kinijos krepšinio rinktinę, Arvydą Sabonį, kurį kinai irgi žinojo, bei tai, kodėl lietuviai nenori draugauti su Rusija. „Ar jūs kvaili, tokio dydžio šalis šalia, – prisiminė jų argumentus M.Nastaravičius. – Kur jūsų pragmatinis požiūris, kodėl nepalaikote santykių su šia šalimi?“ Buvimą Kinijoje M.Nastaravičius apibūdino kaip „įdomią patirtį“.
Beje, tame pačiame knygų festivalyje dalyvavo ir M.Burokas, kurio prisiminimais, buvo jausmas, kad tai pusiau nelegalus renginys, kurį organizavo atvykėlis iš Airijos ir nuolatos turėjęs dėl to nemalonumų – vienu metu jis buvo parai dingęs, paskui paaiškėjo, kad jį buvo sulaikę Kinijos pareigūnai. „Čia kasmet, kai organizuojame festivalį, pasėdžiu parą, pusę paros“, – susitaikęs su likimu Kinijoje teigė airis knygų entuziastas. Festivalio dalyvių neįsileisdavo didžiosios salės, universitetai, tačiau nepriklausomuose knygynuose, kitose erdvėse salės būdavo pilnos.
Su tuo, kad mažos šalys, jų autoriai, nėra labai įdomūs užsienio leidėjams, susidūrė G.Grušaitė, kuri sakė, kad buvo gavusi agentų pasiūlymų keisti pavardę, kad atrodytų, jog tai ne lietuvių autoriaus kūrinys, mat lietuvių literatūra plačiame pasaulyje nėra žinoma. „Vienintelė tavo problema, kad esi lietuvė“, – tą patirtį prisimena G.Grušaitė. Ji teigia, kad verčiant romanus labai svarbūs yra ne tik vertėjai, bet ir redaktoriai.
M.Burokas pripažįsta, kad situacijoje, kuomet Lietuvoje neturime literatūros agentų, dažniausiai svarbiausios yra asmeninės iniciatyvos ir pačių autorių pastangos.
Tačiau kas domina pasaulio skaitytojus? Anot M.Nastaravičiaus, jo poezija ir dramaturgija yra lokalios, tačiau jis nesistengia pabėgti ir imti rašyti kitaip. „Mes esame aktualūs tada, kai esame autentiški“, – sakė jis.
