Fania Oz-Salzberger socialiniame tinkle „Twitter“ parašė, kad jos tėvas mirė nuo vėžio. Ji taip pat padėkojo visiems, „kas jį mylėjo“.
Užuojautą jau pareiškė tokie veikėjai kaip Izraelio užsienio reikalų ministerijos atstovas Emmanuelis Nahshonas, pavadinęs rašytojo mirtį „netektimi visiems mums ir pasauliui“.
A.Ozas pelnęs daugybę apdovanojimų, įskaitant Izraelio premiją – šalies aukščiausią civilinį pripažinimą, taip pat Vokietijos Heinricho Heines premiją. Jis taip pat buvo nuolat minimas kaip kandidatas gauti Nobelio literatūros premiją.
Nors A.Ozas gerai žinomas savo literatūriniais kūriniais, jis ne ką mažiau pagarsėjo kaip vienas pirmųjų ir įnirtingiausių kritikų, pasisakančių prieš Izraelio sprendimą okupuoti palestiniečių žemes, užimtas per 1967 metų Šešių dienų karą.
Pastaruoju metu A.Ozas kritikavo premjero Benjamino Netanyahu vykdomą užsienio politiką ir protestavo prieš „augantį ekstremizmą“ jo šalies vyriausybėje.
Daugelis laukė rašytoją „valstybės sąžine“, tačiau Izraelio kraštutinės dešinės veikėjai negailėjo jam kritikos.
Nors A. Ozas nuolat agitavo už palestiniečių valstybės kūrimą, griežtai smerkė bet kokias religinio fanatizmo apraiškas ir netoleravo siekiančių sunaikinti Izraelį.
Jis taip pat nekreipė dėmesio į Vakarų analitikus, „manančius, kad izraeliečiai ir palestiniečiai turi geriau pažinti vieni kitus“, kad rastų Artimųjų Rytų konflikto sprendinį.
„Tai turi būti išspręsta labai skausmingu kompromisu, o ne kartu geriant kavą“, – 1996 metais sakė jis, duodamas interviu literatūros žurnalui „The Paris Review“.
„Kartu išgertos kavos upės negali užgesinti dviejų tautų, laikančių tą pačią mažą valstybę savo vieninteliais namais, tragedijos. Turime ją padalyti. Turime pasiekti abiems pusėms priimtiną kompromisą“, – pridūrė rašytojas.
Nuo kibuco iki šlovės
A.Ozas gimė Jeruzalėje 1939 metais ir vaikystėje turėjo Klausnerio pavardę. Jis buvo tėvų, emigravusių iš Rusijos ir Lenkijos, kad prisidėtų kuriant žydų valstybę, vienintelis vaikas.
Jo sunki vaikystė britų dar kontroliuotoje Palestinoje, nerimavusioje dėl Holokausto ir pavojaus, kad tarp dviejų tautų gali kilti karas dėl teritorijų, vėliau tapo svarbia jo literatūros darbų tema.
A.Ozas taip pat išsamiai apibūdino vaikystės prisiminimus apie motinos savižudybę savo jaudinančioje memuarų knygoje „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“, tapusioje pasauliniu bestseleriu. Pagal šį kūrinį buvo sukurtas filmas, kurį režisavo ir kuriame pati vaidino Holivudo žvaigždė Natalie Portman.
Norėdamas pailsėti nuo gyvenimo Jeruzalėje, A.Klausneris, būdamas 15 metų, persikėlė į kibucą – žemės ūkio komuną – ir persivadino Ozu. Šis hebrajiškas žodis reiškia „jėga“ ir „drąsa“.
Su pertraukomis 25 metus gyvendamas kibuce A.Ozas pagarsėjo kaip autorius, rašęs apie kasdienį gyvenimą ir šeimų bėdas.
„Mano kūryba yra nelaimingų šeimų komedija, o ne tragedija“, – sakė jis.
Daugelį jo ankstesnių darbų, tokių kaip „Kur staugia šakalai“ (1965) ir „Mano Michaelis“ (1968), hebrajų kalba išleido Izraelio leiboristų partijos leidykla.
Tarp kitų grožinės literatūros kūrinių yra „Juodoji dėžė“ (1987) ir „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (2002) – autobiografinis romanas apie trijų kartų žydų gyvenimą Jeruzalėje.
Rašytojas taip pat pretendavo į „Man Booker“ tarptautinę premiją, organizatoriams į geriausių kūrinių sąrašą įtraukus jo 2014 metais hebrajų kalba išleistą romaną „Judas“.
Nors A.Ozas pelnęs daugybę prestižinių apdovanojimų, jis taip ir netapo, kaip ne kartą buvo prognozuota, Nobelio literatūros premijos laureatas.
Kaip daugelis izraeliečių A.Ozas keletą kartų tarnavo kariuomenėje: per 1967 metų Šešių dienų karą ir 1973-ųjų arabų ir izraeliečių karą.
Jis nuo pat pradžių kritikavo Izraelio sprendimą okupuoti per 1967 metų karą užimtas teritorijas – Jordanijai priklaususį Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę; iš Egipto atkovotą Gazos Ruožą ir Sinajaus pusiasalį; Sirijos anksčiau kontroliuotas Golano Aukštumas.
Kol kone visi izraeliečiai džiaugėsi jų kariuomenės triumfu, A.Ozas vietos laikraščio publikuotame straipsnyje perspėjo, kad teritorijų užėmimas bus moraline prasme nepakenčiamas. Kaip jis tuomet rašė, „net neišvengiama okupacija yra gadinanti okupacija“.
„Visada truputį linksmas“
1978 metais A.Ozas kartu su šalininkais įkūrė Izraelio judėjimą „Taika dabar“, kritikavusį nausėdijų statybas palestiniečių žemėse, o 1990 metais nutraukė narystę Leiboristų partijoje ir prisijungė prie dar kairesnės politinės jėgos „Meretz“.
2006 metais jis daugelį nustebino, kai išreiškė palaikymą tų metų vasarą vykusiam karui, per kurį Izraelis įsiveržė į Libaną, tos šalies sukarintam šiitų judėjimui „Hizbollah“ per kruviną reidą pasienyje pagrobus du izraeliečių kariškius.
„Šį kartą Izraelis kovoja ne dėl naujų žemių ir kolonijų. Izraelis neokupavo jokių Libano teritorijų. Nė viena šalis neturi jokių pretenzijų dėl teritorijų“, – viename straipsnyje pabrėžė jis, karui įžengus į antrą savaitę.
Jo politinės pažiūros dažnai apimdavo jo literatūros kūriniuose paskleistą humorą ir išmonę, kuri veikė kaip atsvaras neretai karčiai ir bekompromisei retorikai, lydinčiai izraeliečių ir palestiniečių konfliktą.
„Nė karto gyvenime nesu matęs humoro jausmą turinčio fanatiko, taip pat nesu matęs, kad humoro jausmą turintis žmogus taptų fanatiku – nebent tą humoro jausmą prarastų“, – rašė A.Ozas.