Leidyklos „Magveto Publishing“ direktorius Krisztianas Nyary naujienų agentūrai AFP nurodė, jog rašytojas mirė savo namuose.
„Kerteszas buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus vengrų rašytojų – ne vien dėl savo darbų, bet ir dėl savo minčių bei pasaulėžiūros“, – sakė K.Nyary.
2013 metais duotame interviu I.Kerteszas atskleidė, kad serga Parkinsono liga.
Nobelio literatūros premija rašytojui buvo skirta už kūrybą, kurioje vaizduojama individo patirtis barbarišku istorijos laikotarpiu.
Nobelio literatūros premija rašytojui buvo skirta už kūrybą, kurioje vaizduojama individo patirtis barbarišku istorijos laikotarpiu. „Savo kūriniuose Imre Kerteszas nagrinėja individo galimybes toliau gyventi ir mąstyti epochoje, kurioje žmonės tampa visiškai priklausomi nuo socialinių jėgų“, – rašė Švedijos akademija savo pranešime.
1929 metų lapkričio 29 dieną Budapešte gimęs I.Kerteszas savo darbuose nuolat grįždavo prie jo gyvenimą nulėmusio periodo Aušvico mirties stovykloje, į kurią buvo atvežtas 1944-aisiais, kai naciai persekiojo žydus Vengrijoje. Tuo metu jis buvo paauglys. Vėliau būsimasis rašytojas buvo išvežtas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, iš kurios buvo paleistas 1945-aisiais.
Pats I.Kerteszas yra pasakęs: „Kai galvoju apie naują romaną, visada galvoju apie Aušvicą.“
Po karo grįžęs į Vengriją I.Kerteszas 1948 metais įsidarbino Budapešto laikraštyje „Vilagossag“, bet 1951-aisiais, kai leidinys pradėjo laikytis Komunistų partijos linijos, buvo atleistas.
Baigęs dvejų metų tarnybą armijoje I.Kerteszas tapo nepriklausomu rašytoju ir vertėju – iš vokiečių kalbos vertė Friedricho Nietzsche, Hugo von Hofmannsthalio, Arthuro Schnitzlerio ir Sigmundo Freudo knygas, kurios paveikė ir jo paties kūrybą.
Kaip buvo rašoma Akademijos pranešime, I.Kerteszo stiliuje aiškiai jaučiamas atsisakymas leistis į kompromisus, jo stilius primena „gudobelių gyvatvorę, tankią ir dygią nepasirengusiems lankytojams“.
„Tačiau jis išvaduoja savo skaitytojus nuo priverstinių jausmų naštos ir įkvepia nepaprastą minties laisvę“, – rašoma toliau.
Pirmas is I.Kerteszo romanas „Bedalis“ (Sorstalanság), kuris buvo išleistas 1975 metais, yra paremtas jo patirtimi Aušvice ir Buchenvalde, nors rašytojas neigė, kad tai autobiografinė knyga.
1990 pasirodė jo knyga „Kadišas negimusiam vaikui“ (Kaddis a meg nem született gyermekért). Kadišas yra judėjų malda už mirusiuosius, o šioje knygoje jis sakomas už vaiką, kurį pagrindinis veikėjas atsisako pradėti „pasaulyje, leidusiame atsirasti Aušvicui“.
I.Kerteszas tapo pirmuoju Vengrijos piliečiu, apdovanotu Nobelio literatūros premija, nors vengrai yra gavę už mokslinius darbus skiriamų Nobelio premijų.
