Miro Gavran (1961, Gornja Trnava, Kroatija) – žymus kroatų dramaturgas, rašytojas, scenaristas. Jo pjesės statomos visame pasaulyje; Lietuvos teatruose pastatytos šios pjesės: „Viskas apie moteris“ (rež. D. Tamulevičiūtė), 2004, „Viskas apie vyrus“ (rež. A. Lebeliūnas), 2007, „Poros“ (rež. R. Kudzmanaitė), 2013, taip pat filmas pagal pjesę „Kaip pavogti žmoną“ (rež. D. Ulvydas), 2013. Nuo 2003 m. Slovakijoje vyksta festivalis Gavranfest, kuriame vaidinamos tik šio autoriaus dramos, komedijos. Kroatijoje ir užsienyje apdovanotas keliomis dešimtimis literatūrinių ir teatro premijų, tarp jų ir kaip geriausias metų Vidurio Europos rašytojas apdovanotas premija Central European Time (1999). Gyvena ir kuria Zagrebe.
„Kafkos draugas“ (2011) yra savitos struktūros romanas, sudarytas iš 75 trumpesnių ir ilgesnių fragmentų, kurie susideda į savotišką sudėtingo F. Kafkos gyvenimo, pakilimų ir nuopuolių mozaiką. Su stipriu emociniu užtaisu pasakojama dviejų rašytojų – F.Kafkos ir Makso Brodo – draugystė, erotika nuspalvinti jų ryšiai su lemiamos reikšmės jų gyvenimui turėjusiomis moterimis. Meilė ir literatūra nuolat susipina jausmingų veikėjų gyvenimo kelyje. Veiksmas vyksta Prahoje 1903–1924 metais ir 1953-aisiais Tel Avive. Autorius nepaprastai autentiškai, su nostalgijos gaidele vaizduoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečius ir intelektualų gyvenimą Vidurio Europoje, kokios jau seniai nebėra.
Kaip skelbia knygos pavadinimas, pagrindinis veikėjas yra Maksas Brodas, kurio pasiaukojimo ir nesavanaudiškumo kupinas bičiulystės jausmas Kafkai raudona gija nutįsta per visą šio nedidelio romano audinį; M. Brodas patenka į Kafkų šeimą, pamato jos dramas, nedarną, tėvo ir sūnaus neišsprendžiamą konfliktą, net užmezga intymų ryšį su Franco motina.
Plačiai žinomas faktas, kad prieš mirtį Kafka prašė draugo sudeginti jo rankraščius, tačiau šis priešmirtinio prašymo neįvykdė, išsaugojo rašytojo literatūrinį palikimą, kurį skaito jau ne viena karta pasaulyje. Romano kulminacinis taškas yra akistata su sunkia dilema: vis dėlto tvirtas M. Brodo apsisprendimas „paminti“ geriausio jaunystės draugo priešmirtinį prašymą ir pasižadėjimas sau žūtbūt išleisti visą F. Kafkos kūrybą, kurią laikė pranašiška ir nušviečiančia kelią tolesnei XX amžiaus literatūrai, nugali.
Romano autorius neišsikelia tikslo nuosekliai brėžti faktografija paremtą siužeto liniją, jis pateikia savitą interpretaciją išryškindamas vienus biografinius faktus ir nutylėdamas ar pakeisdamas kitus; kaip meistriškas dramaturgas santūriomis kalbinėmis ir siužetinėmis priemonėmis itin įtaigiai atskleidžia išbaigtus psichologinius veikėjų paveikslus ir sukuria tikrovišką istorinio laikmečio atmosferą. Galima sakyti, kad savito tragiškumo romanui suteikia faktas, jog daugelis veikėjų realiame gyvenime tapo holokausto aukomis...
Kroatijos mokslo ir meno akademija skyrė autoriui apdovanojimą už romano stilių ir išpuoselėtą kroatų kalbą. Romanas išverstas į daugelį Europos kalbų, taip pat esperanto.
