Įtakingos Šapirų šeimos bute Rygoje įvykdoma žmogžudystė – pro atvirą langą profesionalaus snaiperio paleista kulka atima gyvybę jaunai fortepijono mokytojai. Mažame Anglijos miestelyje kalbos terapeutės kabinete nuo karjerą sugriovusio skandalo slepiasi vaikų psichiatrė Sara Redstoun. Naujo paciento, nekalbančio berniuko iš disfunkcinės šeimos, akyse ji vėl išvysta tai, kas beveik pražudė jos gyvenimą. Kas sieja kuklios fortepijono mokytojos mirtį su britų logopedės skandalu? Kodėl nekalbantis vaikas vis prisimena tai, ko niekuomet nepatyrė? Tariamai buitinės žmogžudystės mįslė pamažu auga ir bręsta, į sceną žengia praeities vaiduokliai ir užsienio specialiosios tarnybos, mistiniai sutapimai veda į žmogaus pasąmonės labirintus.
„Pagaliau latviai turi savo solidų pasaulinio lygio kriminalinį trilerį. Teksto meistriškumą ir įtraukiančią įtampą leisiu sau palyginti su perteikiama ankstyvuosiuose Jo Nesbø darbuose. [...] Čia netrūksta nei intrigos, nei veržlaus siužeto, nei subtilių psichologinių personažų portretų, nei filosofinių pamąstymų apie tardymo metodus, apie gyvenimą bei mirtį. Be jokios abejonės, ši knyga vienu mostu užtikrintai perspjauna visą eilę populiarių amerikietiškų kriminalinių romanų serijų“, – įvertino žurnalo „SestDiena“ literatūros apžvalgininkė Dace Rukšāne.
Romano „Mirtis – tai ne pabaiga“ autoriai viešėjo šių metų Vilniaus knygų mugėje. Ta proga apie neįprastą iššūkį su Nilu Saksu ir Jurgiu Liepnieku kalbėjosi Aidas Puklevičius.
Kadangi Lietuvos skaitytojams jūs – nauji veidai, pirmiausia prisistatykite.
Nilas: Mano pagrindinės darbo sritys yra rašymas ir psichologija. Dirbu vaikų psichoterapeutu Rygoje, šis darbas – mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis, bet visada mėgau rašyti. Pradėjau dar mokykloje, keletą metų tai dariau profesionaliai. Būtent tada susipažinau su Jurgiu. Rašiau nuomonių skiltis žiniasklaidai politikos, kultūros ir kitomis temomis. Taigi, prieš pradėdamas dirbti psichoterapeutu, nebuvau visiškai įleidęs šaknų į žurnalistiką. Tam tikra prasme tai susiję su knyga, apie kurią kalbame, nes vienas iš pagrindinių herojų iš realaus gyvenimo – iš tų laikų, kai Londone studijavau psichologiją ir psichoterapiją. Tarp viso to yra ryšys. Anksčiau esu išleidęs keletą apsakymų rinkinių, šis mano romanas yra pirmas ir kol kas vienintelis.
Jurgis: Esu patarėjas viešųjų ryšių klausimais, mano pagrindinė sritis visada buvo politika. Daug dirbu su politikais, politinėmis partijomis. Dirbau vyriausybėje, buvau dviejų premjerų ir keleto ministrų patarėjas. Vadovavau rinkimų kampanijoms. Pats nesu politikas, neturėjau tikslo juo tapti, bet politika yra mano pragyvenimo šaltinis.
Taigi jums abiem teko nemažai susidurti su sužalotomis sielomis ir sužalotomis asmenybėmis: vienam – su psichoterapijos pacientais, kitam – su politikais... Štai kas jus sieja! Kaip judviem kilo mintis drauge parašyti romaną?
Jurgis: Manau, tai kilo iš mudviejų aistros rašyti. Mus sieja ši aistra, kaip ir aistra literatūrai. Apskritai tai gana iracionalu: šiais laikais nedaug motyvų rašyti romanus. Pagrindinis yra tik noras rašyti, ne pinigai ar kas kita. Per metus pasaulyje išleidžiama šimtas, tiksliau – dešimt knygų, kurios tampa labai sėkmingos. Tačiau apskritai šis darbas skirtas aistringiems fanatikams, tiesiog norintiems parašyti knygą. Daug racionalumo čia nematau – tad negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl pats tai darau. Nežinau, kodėl tai darau. Tiesiog labai patinka rašyti. Ši mano knyga – pirmoji, dabar rašau antrąją.
Antrą knygą jau rašote vienas?
Jurgis: Taip. Žinau, kad Nilas irgi rašo. Rašyti drauge mums buvo puiki patirtis. Kai kuriais aspektais rašyti kartu lengviau – kaip dviese lengviau bėgioti ar užsiimti kitu sportu.
Jei vienas vėluoja, nes spaudžia terminas, kitas sako: „Na, duokš dar vieną puslapį“?
Jurgis: Taip, būtent. Dar vienas svarbus aspektas – skaitytojui pateikiami du balsai. Mūsų knygoje veiksmas pasakojamas dviem balsais.
Su tuo susijęs mano klausimas: Nilai, kai knygos viršelyje mato dviejų autorių pavardes, skaitytojas stebisi: „Kaip jiems tai pavyksta? Vienas būna atsakingas už balses, kitas – už priebalses? Vienas atsako už lyginius sakinius, kitas – už nelyginius?..“ Knygoje vystomos dvi pagrindinės istorijos: vienos veiksmas vyksta Jungtinėje Karalystėje, kitos – Latvijoje. Leiskite spėti: Jurgis kūrė istoriją Latvijoje, jūs – Jungtinėje Karalystėje.
Nilas: Spėjimas išties nuovokus, bet kai ką visgi norėčiau palikti skaitytojo fantazijai. Žinau iš patirties: kai pats skaitau knygą, parašytą dviejų ar trijų autorių, – tiesą sakant, tokių nedaug, – kas nors vis papildo vaizduotę, prisideda papildomų detalių. Skaitytojas spėlioja: kas kalba čia, o kas – čia? Ir kaip jie viską sujungia į krūvą? Manau, tai prisideda prie viso įspūdžio. Kyla savotiškas azartas atspėti, kaip detektyviniame romane. Ši knyga tam tikra prasme ir yra detektyvinis romanas: spėlioji, kas ką padarė. Ir kartu – kaip autoriai visa tai sujungė, kuris parašė kurią dalį. Man tai buvo naudinga bendradarbiavimo patirtis. Anksčiau rašydavau trumpus tekstus: nuomonių skiltis, apsakymus. Iš tiesų, minėjote, mus visuomet traukia sritis, kurioje esame mažiausiai patyrę. Aš labai nepatyręs ilgų tekstų rašytojas. Sykį skaičiau interviu, nepamenu herojės pavardės. Ta trumpų apsakymų rašytoja ir Nobelio premijos laureatė pasakojo, kad kaskart, pradėdama apsakymą, mintyse įsivaizduoja, jog tai bus romanas. „Šįkart padarysiu, – galvoja ji, – tai tikrai bus romanas.“ Tačiau niekada nepavyksta – visuomet tebūna trumpa istorija. Jai jau devyniasdešimt, ir ji niekada nėra parašiusi romano.
O laikrodis vis tiksi... Kalbant apie šį bendradarbiavimo procesą – nuspėjau, kad vienas iš jūsų ėmėsi vystyti vieną siužeto liniją, kitas – kitą. Vis dėlto tikriausiai jums teko pakovoti dėl kūrybinių idėjų. Kaip tie siužetai turėtų susiliesti ir susipinti. Kritikavote rezultatą, kiekvienas siūlėte, kaip jį patobulinti ir panašiai?.. Man tiesiog įdomu, kaip šis procesas vyksta.
Jurgis: Tai tikrai labai glaudus bendradarbiavimas. Nėra taip, kad tu parašai skyrių, aš parašau skyrių, sudedame į krūvą ir turime du skyrius, – ne. Mes daug kalbėjomės, svarstėme: koks bus siužetas, kaip vystomas? Kas toliau? Žinoma, vienas kitam pateikėme daug pasiūlymų, iš esmės redagavome vienas kitą. Darbas buvo bendras – tuo labai džiaugiausi, nes Nilas literatūroje turi daugiau patirties, jau yra išleidęs knygų. Man tai labai padėjo. Mes iš tiesų viską padarėme kartu.
Mažai rašytojų, manau, nori sukurti grynai komerciškai sėkmingą produktą: visi nori, kad knyga taptų tramplinu į visuotinę grožinę literatūrą dėl idėjų, patirčių, virsmų, herojų. Jūs irgi bandėte suderinti komerciškai patrauklius detektyvo elementus su dalykais, kurie mažiau sukrečiantys už vedančius žmoniją per amžius: mirtis, išdavystė, praradimas?
Jurgis: Na, nežinau, man ši literatūra buvo kaip pramoga. Iš tiesų visai nesiekėme parašyti geriausio visų laikų romano, nesivaržėme su Dostojevskiu ar Hemingway’iumi. Ne – mes labiau varžėmės su kasdieniais televizijos serialais ar socialiniais tinklais, feisbuke išsakomomis nesąmonėmis ir panašiais dalykais. Mes varžomės dėl jūsų laiko, pramogoms skirto laisvalaikio. Ne, neketinome pasiekti didelių literatūrinių aukštumų. Taigi nesutikčiau, kad kiekvienas rašytojas nori tapti didis...
Ne, ne kiekvienas, bet dauguma tyliai apie tai pasvajoja.
Jurgis: Galbūt. Nežinau, ką Nilas mano, bet tokios ambicijos neturėjome. Turėjome ambiciją, kad skaitytojas gerai praleistų laiką, pasimėgautų pramoga.
Taigi dabar išsiaiškinau, kad judviejų nuomonės nesutampa. Nilas tarsi užsiminė, kad tyliai svajojo už šią knygą gauti tarptautinę Bookerio premiją?
Nilas: Visiškai sutinku, kad neturėjome ambicijos varžytis su Dostojevskiu. Tačiau tikiu, kad pramoga gali būti kokybiška. Pramoga yra puiki priemonė įvairioms idėjoms skleisti. Daugiausia dirbu su jaunimu, pagrindinė mano sritis – paauglių terapija. Kalbuosi su jais apie tikrai rimtus dalykus, ir dažniausiai remiamės pavyzdžiais iš popkultūros ar kompiuterinių žaidimų. Kalbame apie mirtį ir atgimimą, gyvenimo pojūtį, gyvenimo prasmę aptardami „Warcraft“, „Minecraft“ ir panašius dalykus. Manau, jei norite išreikšti didžias idėjas, gal labiau vertėtų rašyti filosofinę knygą ar nuomonės skiltį žurnale. O knyga plačiajai auditorijai turi būti pramoginė – bet tai nereiškia, kad joje negali būti didžių idėjų. Viena iš tokių, į kurią žvilgtelime, – atgimimas. Žmogaus protui tai labai fundamentalu. Galima diskutuoti apie tai įvairiuose filosofiniuose ir teologiniuose traktatuose, bet galima kalbėti ir taip – abu būdai tinkami.
Christopheris Bookeris knygoje „Septyni pagrindiniai siužetai: kodėl mes pasakojame istorijas“ išskyrė septynias pagrindines temas: pabaisos nugalėjimas (bondiados filmai), kelionė pirmyn ir atgal, ieškojimas, vargšo tapimas turtuoliu (Pelenė), tragedija, komedija ir atgimimas. Ar tai reiškia, kad jūsų knygą „Mirtis – tai ne pabaiga“ galime vertinti kaip atgimimo istoriją? O gal joje rasime ir ieškojimo, pabaisos nugalėjimo, tragedijos elementų? Komedijos ir dramos ten tikrai nėra.
Jurgis: Yra sekso elementų, žinoma.
Sekso gali būti bet kuriame siužete.
Jurgis: Nekėlėme sau tikslo atitikti kurį nors iš jūsų minėtų siužetų, bet jei taip sakote – kodėl gi ne.
Nilas: Esu įsitikinęs, kad ši knyga – apie atgimimą, net ne vieną. Ji pasakoja ir apie šalies atgimimą: kalbame, kaip šalis paskatina save atgimti. Yra ir profesinio atgimimo motyvas: Sara, grįžusi iš Anglijos, privalo iš naujo atrasti savo tapatybę. Taigi knygoje yra įvairių atgimimo temų, ir man labai patinka jūsų idėja.
Jurgis: Pulkininkas, iš tiesų buvęs sovietinės armijos pulkininkas, laisvoje Latvijoje tarsi atgimsta iš naujo.
Jis atgimsta laisvoje Latvijoje, tačiau persekiojamas daugybės nuslopintų seksualinių aistrų. Ką tik minėjote seksą, tad noriu klausti: ar seksas yra tik dar vienas svarbus istorijos pardavimo įrankis? O gal jis siejasi su Freudo idėja, kad daugelis įvykių, kurie mums nutinka ar gali nutikti mintyse, susiję su paauglystėje užgniaužtais seksualiniais nuokrypiais ir svajonėmis? Kai kurie dalykai, nutinkantys mums šiandien, yra praeityje nutikusių – net susijusių su seksualumu – pasekmė.
Jurgis: Rodos, Oscaras Wilde’as pasakė: „Viskas pasaulyje yra apie seksą, išskyrus patį seksą. Seksas yra apie galią.“ Bet tai jau Nilo sritis. Jis mums, neabejoju, tai paaiškins.
Nilas: Seksą labai sunku paaiškinti. Manau, Freudas jam suteikė per daug reikšmės. Tačiau tikiu, kad artumo troškimas ir agresyvumas yra dvi esminės jėgos. O seksas, kaip ir sakėte, – viena iš mūsų gyvenimo dalių, kur tos jėgos susijungia. Tai agresija, kartu – artumo su kitu žmogumi poreikis: būtent dėl to seksas yra toks stiprus ir slepia tiek energijos. Kita vertus, seksas – pramoga, gali linksminti. Nevalia to ignoruoti: tai traukė mūsų dėmesį visais laikmečiais dėl įvairių priežasčių. Labai sudėtinga rasti tinkamą balansą. Kai pasirodė mūsų knyga, maždaug tuo pat metu buvo išleista ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – taigi tada buvo daug kalbama apie seksą literatūroje ir – atvirkščiai. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip sekso scenos iš tikrųjų atsispindi knygoje. Turiu pripažinti, viena sunkiausių užduočių rašytojui – parašyti tai, kas būtų seksualu, o ne tiesiog kvaila ar pornografiška.
Jei reikėtų pristatyti savo knygą Lietuvos skaitytojui, kaip apibūdintumėte – apie ką ji ir kodėl jis turėtų ją skaityti?
Jurgis: Pirmiausia tai – detektyvinis romanas. Manau, tai svarbu. Šiame detektyviniame romane aprašomas nusikaltimas. Dar yra paslaptinga reinkarnacijos linija, susijusi su nusikaltimu. Tai dvi esminės linijos.
Nilas: Dar yra šiek tiek sekso.
Nusikaltimas, sielos reinkarnacija ir seksas...
Jurgis: Viskas pagal taisykles.
Kaip šio romano stilius atitiko „anapus Atlanto“ žanrą, turiu galvoje – Nordic Noir, itin populiarų tarp švedų, norvegų, danų, islandų, net suomių rašytojų? Žinoma, jie nebe tokie populiarūs kaip prieš penkerius metus, tačiau Nordic Noir įsitvirtinęs. Kaip manote, latviškas detektyvas galėtų tapti Nordic Noir dalimi? Ar visgi šiek tiek skiriasi?
Nilas: Ruošdamiesi ir rašydami romaną iš tiesų perskaitėme labai daug Nordic Noir knygų. Akivaizdu, tai sklando kažkur šalia, galime palyginti. Pripažįstu, nesu didelis Nordic Noir gerbėjas: man tai pernelyg paprasta. Tačiau išties žaviuosi sėkme, kurią šis žanras pelnė. Manau, mažos šalys – tarkim, Latvija ir Lietuva – galėtų pasimokyti iš tenykščių leidėjų, pelniusių tokią sėkmę saviems rašytojams. Nuostabu. Bet mieliau pasvarstyčiau apie Baltic Noir – ką mes turime. Visuomet prasmingiausia ir išmintingiausia išnaudoti savo stiprybes. Mūsų stiprybės yra sovietinė ir posovietinė patirtis, Rytų Europos vaibas – visa tai randama šiame romane. Tai šiaurietiškas Noir, bet galima įžvelgti ryškių Rytų Europos detalių, kurios žmonėms iš kitų kraštų gali pasirodyti gana egzotiškos.
Tai dvigubas Noir: vienas – iš klimato, kitas – iš istorinės patirties.
Jurgis: Bet tai svarbus klausimas. Klausiame savęs, kodėl skandinavų knygos sulaukia tokio pasisekimo tarptautinėje knygų rinkoje. Kodėl ten nėra Baltijos šalių rašytojų, romanų, nors jie geri? Kodėl negalime to pasiekti? Skandinaviškuose detektyviniuose romanuose nėra nieko ypatingo – teoriškai mums turėtų būti įmanoma tą pasiekti. Šis klausimas opus, vertėtų jį apsvarstyti. Mes, Baltijos šalių rašytojai, turėtume klausti savęs: ką darome ne taip, kodėl nesulaukiame tokios sėkmės kaip skandinavai? Manau, esame jos verti. Reikia į tai atsižvelgti ir pamėginti konkuruoti, būti pranašesniems. Tai svarbus klausimas.
