1870 m. Le Bonas prisijungė prie Prancūzijos armijos ir dalyvavo prancūzų-prūsų kare, o dalyvavimas 1871 m. Paryžiaus Komunos įvykiuose stipriai pakeitė jo pasaulėvaizdį. Kariškio amplua ir Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė, jog jis nusprendė pakeliauti po tolimus kraštus. Pakeliavęs ir psichologiškai patyrinėjęs Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką, Le Bonas grįžo prie filosofinės veiklos Prancūzijoje ir čia parašė stipriausius savo darbus, kurie įkvėpimo šaltiniu tapo įvairioms asmenybėms – nuo Osvaldo Spenglerio, Sigmundu Freudo iki Adolfo Hitlerio ar Benito Musolinio.
Revoliucijos siekia sugriauti senąjį pasaulį vardan naujojo
Vizualiai neįprastu sprendimu pirmajame knygos puslapyje pasitinka Le Bono mintis, kviečianti pasinerti į istorijos sukonstruotą spektaklį. Šioje vietoje galime prisiminti taip pat prancūzo, tik jau XX a. antrosios pusės mąstytojo Guy Debord knygą „Spektaklio visuomenė“ (vertė Dainius Gintalas, „Kitos knygos“, 2016), kuri tematiškai susišaukia su Le Bono „Revoliucijos psichologija“. Abu mokslininkai permąsto revoliucijos reiškinį ir modernybės epochą, prasidėjusią po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri natūraliai tampa atspirties tašku tokių temų tyrinėjimams.
Knygoje autorius analizuoja ir permąsto ne tik Prancūzijos revoliuciją, bet ir revoliucijas bendrąja prasme. Tobulai atitinkantis to meto vakarų mąstytojo tipažą, Le Bonas daug kritikuoja, neberia nieko nepasakančių faktų, kelia daug klausimų ir į juos atsako iš įvairių perspektyvų. Skaitytojas pats gali pasirinkti į kurį prancūzų mąstytojo aptariamą kampą jam sutelkti dėmesį, kadangi knyga yra tiek istorinė, tiek filosofinė, tiek politinė, o visus šiuos dalykus jungia psichologinis naratyvas.
Pačią revoliucijos sampratą Le Bonas nagrinėja iš tradicinės – sugriauti senąjį pasaulį vardan naujojo – perspektyvos, bet randa ir kitų analizės kampų. Daug dėmesio skiria revoliucijos apibrėžimo problematikai, revoliucijos tipų apmąstymams bei revoliucijas vienijantiems veiksniams.
Le Bonas daug kritikuoja, neberia nieko nepasakančių faktų, kelia daug klausimų ir į juos atsako iš įvairių perspektyvų.
Apšvietos intelektualų ir tradicinės istorijos kritika
Atsižvelgiant į mane pačią labiausiai sudominusį istorinį naratyvą, iškilo klausimas – ar visai apie Prancūzijos revoliuciją (ar revoliucijas apskritai) nežinantis žmogus gali pasiimti šią knygą ir skaityti kaip pažintinę? Drįsčiau teigti, kad gali, kadangi istorinis naratyvas – svarbus veiksnys šio filosofo veikale. Jis knygą net ir pradeda nuo Prancūzijos revoliucijos permąstymo ir istorijos permąstymas tęsiasi visame veikale. Tuo labiau, kad istorinis, kaip ir psichologinis, veiksnys šioje knygoje vaidina bene svarbiausią vaidmenį. Tačiau skaitant reikia išlaikyti šiokį tokį atstumą ir kritiškumą, kadangi knygą rašė ne šios epochos žmogus, ne istorikas ir žmogus, kuris dalyvavo Prancūziją sukrėtusiuose įvykiuose, kurie istoriškai yra neatsiejami nuo jo aprašytų įvykių. Pavyzdžiui, skaitytojas greitai pajus didelę autoriaus simpatiją Napoleonui Bonapartui ir akivaizdžią kritiką ir neigiamą požiūrį į Konventą ir jakobinus. Bet vis dėlto subjektyvumas ir kartais net radikalus požiūris gali būti paaiškinamas elementariu žmogiškumu.
Le Bonas nesibodi kritikuoti pačius istorikus dėl jų perdėto faktologiškumo. Lyg tos kritikos neužtektų, autorius atmeta neišvengiamumo galimybę, pats imasi nagrinėti kas būtų jeigu būtų klausimo ir svarsto Prancūzijos revoliucijos eigos pokyčius kitokių aplinkybių susiklostymo atveju. Paistalais pats autorius vadina ir XIX a. pirmosios pusės filosofų ir rašytojų veikalus (Prancūzijos) revoliucijos tema. Bet vėlgi prancūzų filosofas elgiasi kaip savo epochos žmogus, kuris Apšvietos laikų intelektualus laikė neturinčiais kompetencijos kalbėti, pavyzdžiui, apie politiką liečiančius dalykus. Bet kokiu atveju, kritika visuomet yra naudinga, nesvarbu, kokioje epochoje gyvename ir šį sveikos kritikos momentą būtų galima plačiau paplėtoti ir mūsiškiame dabartiniame moksliniame naratyve.
Šiek tiek ironišką šypseną kelia Le Bon‘o, turinčio medicininį išsilavinimą, kritika intelektualams, ignoruojantiems mistinės ir psichologinės revoliucijos analizės temą. Na, o pats autorius, pasitikėdamas savo psichologo žiniomis ir turėdamas tvirtą pagrindą (1895 m. parašytą knygą „Minios psichologija“), daug dėmesio „Revoliucijos psichologijoje“ skiria minios psichologijos klausimo analizei revoliucijos metu. Verta pastebėti, kad idėjiškai knygos yra labai panašios. Pasitikėdamas savo kaip psichologo amplua, tuo pačiu panaudodamas ir sociologines žinias, autorius perbėga per visą revoliucionierių paletę – nuo vadų iki kriminalinio sluoksnio atstovų. Labai įdomiai apžvelgia charakterių teorijos svarbą ir naujos asmenybės atsiradimo formulavimą sukrečiančių įvykių metu.
Revoliucijos genezė nuo minios iki valdžios analizės
Įdomu, kad prancūzų filosofas parlamentą prilygina miniai teigdamas, kad jo nariai vadovaujasi panašiais principais – veikia vedamai jausmų, ne gana to, juos dažnai keičia. Autoriaus santykis su protu ir jausminiu pasauliu, pateikiamas analizuojant tiek minią, tiek personalines revoliucijų vadų figūras, apskritai labai įdomus. Vadovaudamasis racionaliu protu, jis sutinka, kad revoliucija gimsta žmonių mintyse, tad jos idėjos autorius yra protas. Bet atėjums sunkumams ir idėjoms persikėlus iš proto į minios lygmenį, racionalus mąstymas tarsi išnyksta ir nieko čia nepadarysi – jei būtų paprastas žmogus, pasakytų šios knygos autorius.
Tačiau Le Bonas nėra paprastas žmogus, todėl būtų pakankamai gėdinga nepaminėti, kad knygoje randasi dar viena – filosofinė prieiga. Man labiausiai įsiminė dviejų autoriaus apsvarstytų dalykų – mistinis mentalitetas ir „naujos religijos“, keičiančios įprastas konfesijas, formulavimas. „Mistine dvasia remiasi visi religiniai ir didžioji dalis politinių tikėjimų.“ (p. 99) – tarsi reziumuoja jis.
Įdomu, kad prancūzų filosofas parlamentą prilygina miniai teigdamas, kad jo nariai vadovaujasi panašiais principais – veikia vedamai jausmų, ne gana to, juos dažnai keičia.
Taigi Le Bono „Revoliucijos psichologiją“ įdomu skaityti žinant tai, jog ji buvo rašoma revoliucinių judėjimų metu, taip pat veikale svarstomi visai neseni įvykiai, labai stipriai pakeitę pasaulio istoriją, mąstyseną ir kryptį, apskritai. Dar įdomiau skaitant suvokti, kad knyga rašoma ribiniu laikotarpiu – 1913 m. – keletas metų iki kitos, pasaulio istoriją nauja linkme pakreipusios revoliucijos, o pats veikalo autorius mirė 1931 m. – dveji metai iki dar vienos „naujos religijos“ atsiradimo. Galima šmaikštaujant retoriški iš(si)kelti klausimą – kaip prancūzų filosofas apmąstytų revoliucijų judėjimų nestokojusį, praėjusio amžiaus šimtmetį (po savo mirties) ir kokius svarbiausius minios psichologijos momentus įžvelgtų XXI amžiuje?
