Taigi, visą knygos veiksmą sudaro jaunos metalistų šeimos nuotykiai vieną savaitgalį tetrukusiame sunkiojo roko muzikos festivalyje. Bet ir per tokį iš pažiūros trumpą laiką, tokiomis iš pažiūros šiuolaikiškomis, alumi nulaistytomis aplinkybėmis visu smarkumu spėjo pasireikšti senoji lietuvių mitologija, kuri, tiesą sakant, ir yra visų knygoje aprašomų nuotykių vidinė priežastis, užtaisas ir variklis. Ir ne tik knygoje aprašomų nuotykių, bet ir knygos recenzijos, kurią skaitytojas dabar turi prieš akis.
Nes kaip tik senoji lietuvių mitologija, šioje knygoje labai nebūdingomis jai sąlygomis atgijusi labai nebūdingam gyvenimui, dabar bus mūsų dėmesio taikinyje.
***
Jau pavadindamas knygą „Iš gyvenimo laumių“ autorius seka garsaus Jono Basanavičiaus sudaryto mitologinės tautosakos rinkinio pavadinimu „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“.
Pačioje knygos pradžioje viena iš pagrindinių veikėjų laumė Barbora prisipažįsta: „Mano namai – Rubikių ežero saloj, netoli Anykščių. Čia net šešiolika salų: Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji... Niekas nežino, kurioj mano būstas. Mėgstu vienatvę, ypač namie, kur galiu vaikščioti nuoga, dainuoti, šokti“; „Vietelių pasislėpti čia apstu! Ištisa urvų raizgalynė po medžių šaknim, išsiraičiusi pelkėtoj salos daly. Bandė mane čia surasti, nė vienam nepavyko. Tai rūkas užeidavo, tai vėtra sukildavo ežere, tai dar kas. Rūkas – mano brolis, mudu gerai sutariam. Jis jaučia, kai reikia pagalbos: žiūrėk, jau atslenka ežero paviršium! Apgaubia, atvėsina įkaitusią, paklaidina įsibrovėlius. Atsidėkodama kartais jam pagiedu.“
Sekimas tautosaka akivaizdus. Norberto Vėliaus duomenimis, „sakmės, kuriose laumės veikia prie vandens, sudaro apie 17 procentų visų sakmių apie laumes“; „iš upių ir ežerų pavadinimų, sietinų su žodžiu laumė, matyti, kad laumės iš seno, lietuvių liaudies įsitikinimu, pasirodydavusios prie vandens“, o tuo pat metu „jos, apskritai, gyvendavusios miškuose“. Taigi „galime teigti, kad lietuvių laumės traktuotinos kaip vandens dvasios. Antra vertus, laumės vaizdinyje galima įžiūrėti ir miško dvasių bruožų“. O medžiais, brūzgynais, mišku apaugusi pelkėta sala – tai tiesiog vandens ir miško bendras vardiklis.
Keli tautosakos pavyzdžiai: Laumės, kaip pasakoja, gyvenusios miškuos, didžiuose tankumynuose. Būdavę koželkos [kūdros], kur laumės plaudavo drapanas ir pačios mazgodavos.
Mūsų kaime seniau buvo raistai, brūzgynai, kuriuose gyvendavo laumės.
Mūs kiemo Kosgalvis, gaspadorus, matydavo vakarais laumes iš ežero išlipant, o paskui jos vėl grįždavo į vandenį ir pan.
Be to, patikslina Juozas Šliavas, laumės gyvendavę „miškuose, ten, kur laikosi rūkas, žabuose, olose [= urvuose], laukuose, prie upių ir ežerų“. Visai kaip V.V.Landsbergio Barbora.
Apie užsimintą dainavimą, giedojimą – paskui.
***
V.V.Landsbergio laumė Barbora turi vaiką, vardu Laumiukas: „Septynių mėnesių. Daug miega, pabudęs žiūri į mane, tyli, nė kiaukt. Tik spokso, mirksi, pašauktas vardu nereaguoja. Duodu papą, pavalgo ir miega... Miega ir miega. Nuo jo sklinda rytinės pelkės vėsa – nesuprantamas nejaukus šaltumas. Nors iš pažiūros atrodo sveikas, normalus. Bet visgi ne toks kaip kiti.“
Pats Laumiukas prisipažįsta: „Nesijaučiu šiame pasaulyje gerai... Žinau, mamutė nerimauja, kad neverkiu, tik žiūriu išsproginęs akis ir linguoju galvą. Kodėl taip darau – nė nežinau. Tikrai ne dėl to, kad noriu mamą paerzint. Lėtai linguodamas galvą galiu susikaupt. Be to, man sunku bendrauti su ja, nes ji padraika, švelniai tariant. Ne aš jai galvoj. Nors ir nesijaučiu suaugęs, mąstau apie dalykus, kuriems suprasti reikia laiko. Begalės...“; užtat „negaliu būti susijaukęs. Kad ir kaip norėčiau. Pagalys negali susijaukti.” Kita proga Laumiukas jį žaidinančiai gervei mintyse sušunka: „Aš senas, auklių man nereikia!“
Nors tautosakoje laumiukai galvos lingavimu pernelyg nepasižymi, bet čia jis deramai paaiškintas. Mat, psichologams gerai žinoma, kad paūmėję vaikų ritmiški judesiai yra būdingi intensyvaus sąmonės ir kalbos formavimosi fazei ir apskritai mena pastangas susitelkti.
Tautosakoje, N.Vėliaus patikinimu, „laumių vaikai visada įsivaizduojami bjaurios, išsigimėlių išvaizdos. Jie turi dideles galvas, silpnas kojas, negalį nei vaikščioti, nei kalbėti. Pavyzdžiui: [Laumė] palikdavo sulaužytą (vaiką) su didele galva kai vėdras [kibiras], o ta galva minkšta, kreivos kojos, visas kreivas, šleivas, bjaurus žiūrėti. Kartais teigiama, kad laumių vaikai būdavę juodi, apžėlę, didelėmis akimis“. Vienoje sakmėje laumiukas tik žiūrėjo akis pastatęs, kraipydamasis po visą kambarį, lyg norėdamas visa pamatyti. Kraipymąsi, t. y. galvos kraipymą, čia norint galima būtų susieti su galvos lingavimu.
Tautosakos laumiukas būdingai yra labai senas, bent pusės tūkstančio metų senumo. Štai vienas iš žinomos sakmės variantų:
Senų senovėj laumės apmainydavo vaikus. Sykį vienai moteriškei apmainė vaiką: laumė savo paliko, o moteriškės nunešė. Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo. Tas paliktas vaikas užaugo iki dvidešimties metų, o vis nieko nešnekėjo. Sykį nakvojo elgeta, tai motina nusiskundė, kad vaikas nešneka. O tas elgeta sako: „Galgi jis laumiukas? Galėtumėt šitaip pamėginti: sukirskit ąžuolinių malkų, sukurkit vidury trobos ugnį, sumuškit keliolika kiaušinių, apstatykit apie ugnį, o jį priešais pasodinkit prisižiūrėti – jei laumiukas bus, tai prašnekės.“ Kai tik taip viską prirengė, jį pasodino priešais. Tas vaikas tuoj pradėjo kalbėti, sako: „Tas ąžuolas turi šimtą metų, o aš už jį penkissyk senesnis ir dar tokių dyvų nemačiau, kas čia padaryta!“ Dar pažiūrėjo, pažiūrėjo į tą ugnį ir prapuolė jiems iš akių.
Kitas sakmės variantas:
Vienai motinai iš vygės pavogė vaiką, o į to vietą padėjo vaiką su didele galva ir plačiom akim; paskui, panašiai su juo pasielgus, tas vaikas prašnekėjo: „Nors aš senesnis už šimtmetines girias, ale visgi nesuprantu, kas čia do dyvai.“
Kitoje sakmėje apie apmainytą vaiką laumiuko amžius neminimas, bet jo nebylumas nepamirštas:
Tūlas ūkininkas turėjo kūdikį, laumės apmainytą, ir negalėjo jokios rodos gauti su juo, nes jis negalėjo vaikščioti ir nekalbėjo. Vienas keleivis patarė prikūrenti pečių, kaip duonai, ir apmainytą kūdikį kepti. Ūkininkas, pildydamas keleivio patarimą, pečių prikūreno ir kada jau rengėsi apmainytąjį kūdikį kepti, tuo tarpu atbėgo laumė, įmetė tikrąjį kūdikį per duris, atsiliepdama: „Aš tavo auginau kaip karalaitį, o tu mano į pečių nori kepti.“ Atneštas laumės tikrasis kūdikis buvo aprengtas šilkiniais drabužiais.
„Aprengtas šilkiniais drabužiais“ reiškia – apdovanotas.
***
V.V.Landsbergio laumė Barbora prisipažįsta: „Aš visad apžiūriu tokius pamestinukus, prie parduotuvių paliktus vežimėliuose. Pasūpuoju, lopšinę paniūniuoju: Čiūčia liūlia, užuomaršos vaikeli. Dažniausiai tuoj ir užmiega. Ir dovanų kitąsyk palieku. Jei matau, kad mama nemyli. Tokias kartais net bausti tenka, o ką tu su jom? Toks mūsų darbas...“ Paskui vėl: „O mano ausys pagavo vaiko verksmą – aš gi vaikus girdžiu per mylią! Ypač jeigu paliktas, nemylimas. Deja, meilės nuotykius turiu atidėti, palikti vaikai mums svarbiau! Mūsų sritis, taip sakant...“
Pasak N.Vėliaus, „ir netyčia, ir tyčia paliktą kūdikį laumės supa, migdo. Netyčia paliktam vaikui lyliuoja: Čiučia, liulia, užuomaršos vaikeli“. Arba taip: Čiūčia liūlia užmirštukas, / Netyčiomis paliktukas; Čiučia liūlia užmirštuoklėlis, palikuoklėlis.
Štai laukuose vaiką pamiršusi mama iš ryto nuėjus rado kūdikį suvystytą šilkuose. Lopšys iš liepos žievių, vidus minkščiausiai ištaisytas, šilkais išklotas.
Arba: Kad tą vaiką laumės aprėdžiusios, šilkais apdėjusios, visokiais valgiais!
Taigi laumės apdovanoja. Kartais tai pasakoma tiesiai:
[Moteris] Aina jau arti tos vietos, kur buvo vakare palikosi vaiką, žiūr – apie tą krūmą būrys deivių (laumių), o jos vaikas padėtas į lopšelį, deivės jį supa ir dainuoja: „Čiūčio liūlio, užuomaršos vaikas.“ Jinai priėjo, pasikloniojo joms ir praši, kad jos atiduotų jai vaiką. Deivės atidavė ir davė jai dovanų ritiniuką drobės...
Dar: Vaikeliui padirbta lingė ir jis visokiomis dovanomis – auksu ir sidabru – apkrautas!
Arba užmirštuolio motina tiesiog pareina su apdovanotu kūdikiu ir pan.
Beje, šis tautosakos motyvas į literatūrą patenka nebe pirmą kartą. Jau kone prieš šimtmetį Salomėja Nėris eilėraštyje „Laumės dovanos“ rašė:
Vai liūlia, čiūčia liūlia Netyčia užmirštas – Baudžiauninkės motulės Netyčia paliktas – –
Po gluosniu laumė sėdi, Vaikelį supdama.
Laumės meilė vaikams, tiesą sakant, tokia, kad net esama nuomonės ją buvus gimimo deive. Taip ji apibūdinta jau Jokūbo Brodovskio žodyne (apie 1740 m.): Laume. Göttin der Geburt „gimimo, gimdymo deivė“.
***
V.V.Landsbergio laumės sukeistus vaikus susineša draugėn, kur juos prižiūri laumių vyresnioji, senolė Liucė: „Vaikeliai prie senolės suguldyti, ramūs tokie. Liucė būgną mušdama gieda: Lylia, mūsų užmirštiniai, / Lylia tyčia pamirštiniai!“
Čia pamirštinukų globa suplakta su laumių polinkiu grobti vaikus, šiaip jau visai ne pamirštus ir ne paliktus, o tiesiog iš namų, vietoje pagrobtojo paliekant savo laumiuką. O laumei Barborai, pagrobusiai vaiką ir nepalikusiai mainais savojo, senolė Liucė prikiša: „Reikėjo palikt saviškį, kodėl pasiėmei?“ Nes „turi būti mainai, jokių vagysčių!” Ir paskui dar liepia: „Eik dabar nors šluotelę padėk užkalbėtą, kad tie žmonės turėtų bent šluotvaikį.“ Barbora taip ir padarė: „<...> Paguldžiau palapinėn šluotelę ir užspjoviau tris kartus. Lylia lylia, užmirštini, / Lylia tyčia pamirštini. Paskui ant šono paverčiau, apkamšiau, neatskirs – atrodo taip pat, kaip tas jų buvęs vaikis!“
Bet pakeistinuko mama pajuto: „Keista – nuo Alfuko sklinda pelkės vėsa. Jausmas – lyg ten būtų tuščia. Tarsi nieko nebūtų...“; „Yra, bet lyg ir nėra. Kaip ne žmogus.“ Po kurio laiko vėl: „Daugiausia rūpesčių kelia Alfukas – labai jau silpnas. Matosi, kad ligotas, bet gydytojai nieko neranda. Beveik neauga...“ Pačioje knygos pabaigoje sukeisti vaikai vėl atkeičiami, ir dirbtinis laumės berniukas-šluotelė išleidžia kvapą, „pavirsta šluotele ir dingsta“.
Apie tai, kad laumės sukeičia, arba apmaino, vaikus, jau užsiminta. Išties tai vienas būdingiausių laumių bruožų. Kitąsyk laumės net pavadinamos apmainėmis. Pasak Norberto Vėliaus, „tikėjimai, kad laumės pakeičia vaikus, buvo labiau paplitę Suvalkijoje, Rytų Prūsijoje ir Dzūkijoje. Laumės pakeičiančios ką tik gimusius, dar nekrikštytus vaikus. Todėl, norėdami apsisaugoti nuo laumių, lietuviai senovėje prie kūdikio iki krikšto žibindavo šviesą“.
Šis laumių pomėgis ir būdas nuo jo apsisaugoti irgi jau ne pirmąsyk patraukia rašytojų dėmesį. Štai Kazio Bradūno posmas:
Kitąsyk, užgimus kūdikiui, Per naktis žibino žiburį, Kad laumės nepamainytų, Kad nepavogtų.
Būdinga ir tai, kad laumės vaikas padaromas iš šluotos. Štai viena sakmė:
[Laumės] vogdavo žmonių vaikus. Pavogto vaiko vietoj padėdavo šiaudų ryšulį, iš kurio pasidarydavo laumiukas. Žmonės, to nežinodami, augindavo kaip savo vaiką. Paaugęs laumiukas išbėgdavo į girią pas laumes. Vieną kartą bernas gulėjo bute, o laumės vidurnaktį pavogė šeimininkų vaiką ir, ant berno lovos pasiguldžiusios, rišo šiaudų ryšulį. Surišusios siųstės viena kitą nešti tą ryšulį padėti į vaiko lopšį. Bet po vieną bijo eiti, tad, palikusios vaiką, abi kartu nešė. Laumėms nuėjus, bernas paslėpė vaiką po patalais. Laumės, sugrįžusios iš kambario ir neradusios vaiko ant lovos, išėjo tuščiomis. Rytą atsikėlęs bernas paklausė šeimininkų, kur esąs vaikas. Šeimininkai atsakė, kad miegąs. Bernas atklojo antklodę ir visiems parodė laumių pandėlį. Iš tos šiaudų šluotos jau buvo pradėjusi augti laumiuko galva. Kai nukirto, tai iš šiaudų jau kraujas bėgo. Kad būtų ilgiau nepažiūrėję, tai šiaudų ryšulys būtų pavirtęs į gyvą laumiuką. Senovėj laumės visados taip veisdavosi.
Kitoje sakmėje atėjo laumė, paėmė miegantį kūdikį nuo motinos, aprėdė in šilkinius rūbus ir, apsidirbusi, padėjusi kūdikį ant skuomės, nuėjo pas pečių, paėmė seną šluotą ir, aprėdžiusi į kūdikio drabužius, paguldė pas miegančią motiną, o paskui bernas paliktą laumės kūdikį, paėmęs už kojų, metė atgalia ranka į duris, iš kurio persimainė vėl sena šluota.
Dar kitoje sakmėje, atmainius vaikus, galiausiai vietoj to laumės vaiko šluotražis guli. Vietoj jos vaiko laumė buvo tik šluotražį palikus.
Kitoje žmogus pasijuto šluotą rankoj belaikąs ir t. t.
Paminėtinas ir liaudies žaidimas „Laumė“, kuriame, pasak Zenono Slaviūno, „pakartojami žinomi liaudies pasakų ir padavimų įvaizdžiai, pasakojantieji apie tai, kaip laumės vagia vaikus, kaip juos pakeičia į pušinę šluotą“.
Be to, V.V.Landsbergio laumė Barbora, senolės Liucės paliepta, šluotą paverčia kūdikiu užkalbėdama ir apspjaudama („Eik dabar nors šluotelę padėk užkalbėtą, kad tie žmonės turėtų bent šluotvaikį.“ Barbora taip ir padarė: „<...> Paguldžiau palapinėn šluotelę ir užspjoviau tris kartus.“). Spjaudytis laumėms šiaip jau lyg ir nėra įprasta, nors esama frazeologizmo „laumės spjaudalai“, kuriuo pavadinamas žalingasis trobagrybis (Merulius lacrimans). Dažniau spjaudosi su laumėmis neretai maišomos raganos, ir būtent kerėdamos. Antai Kintuose (Šilutės r.) dar 1990 m. užrašyta: Didelės tokios seilės an pagale bus prikibę, tvirtai laikysis. Motina sakydava, kad čia raganas apspjove, neužgaukit toke pagalį, čia, sak, pikti burtā, – raganas apspjove ton pagalį, raganų spjaudalā, – sak, užkerėta. <...> Mes bijodavom užgaut tuos spjaudalus. Sak – čia jau užraganauts pagalys.
Pagalys mums, savo ruožtu, primena Laumiuką, pradžioje prisipažinusį tokį esant.
Be to, spjaudoma būdavo užkalbant. Užkalbėjimus tyrusios Daivos Vaitkevičienės žodžiais, „yra labai daug užkalbėjimų, kuriuos pasakius spjaunama“. Taigi tautosakai, tradiciniam pasaulėvaizdžiui V.V.Landsbergio laumės ir tuo nenusižengė.
Apskritai seilės gali simbolizuoti sielą, gyvastį, bet apie tai jau šiek tiek rašyta kitur ir dabar daug plėtotis ne laikas.
***
Knygoje kelissyk kalbama apie laumių sąskrydį.
Lietuvių tautosakoje jokių laumių sąskrydžių nebūna. Į sąskrydžius skraido raganos. Kita vertus, laumės kartais maišomos su raganomis. N.Vėliaus žodžiais, „sakmės, kuriose laumės vadinamos raganomis, sudaro apie 11 procentų visų sakmių apie laumes“, o „Rytų Lietuvoje laumės dažnai vadinamos raganomis. Pasitaiko viena kita sakmė, kurioje laumė, kaip ir pasakų ragana, vadinama dvigubu vardu – laumė ragana, arba abu šie vardai vartojami greta vienas kito, tarsi tuo norint geriau paaiškinti patį laumės vaizdinį. Sakoma: tos raganos... tos laumės, laumes... raganos ir pan.“ Turint tai omeny, V.V.Landsbergio laumių sąskrydžius iš bėdos galima pateisinti.
***
Kartą išvardyti laumių vardai: Bigutė, Lydė, Katrė, Ryma, Krauzelė, Todė, Brigė, Kotrė, Šotrė, Sorė, Vištakojė, Verpė.
Visi jie akivaizdžiai paimti iš N. Vėliaus pateikto sąrašo (ten nurodomi ir atitinkamų vardų šaltiniai bei jų geografija): Bigutė, Lydė, Katrė, Rima, Ryma, Krauzelė, Justikė, Todė, Brigė, Liudė, Magdė, Mortė, Barbė, Mentė, Kotrė, Šotrė, Sorė, Vištakojė, Gaidžiakojė, Trynė, Verpė, Audė.
***
Jaunas knygos veikėjas, paauglys Jaunius, vogčia pamatęs neapsirengusią laumę Barborą, mintyse šūkteli: „O papai nukarę – iki pilvo, fui...“
Tai būdingas laumių išvaizdos bruožas. Štai vienoje sakmėje laumė pasirodo kaip moteriškė, plaukais iki kelių apaugusi, papai ilgiausi nudribę karo.
Kitoje sakmėje laumės papai tokie ilgi, kad vieną ant vieno peties užsimetus, o kitą – ant kito. Ir pan.
***
V.V.Landsbergio laumė Barbora pasakoja, kaip trečiąkart sutiko savo nevykusiai viliotą, todėl gerokai suerzintą vyriškį: „Pamatė mane miškely už scenos stovinčią, maniau, vysis! Bet ne – kelnes nusismaukė, atkišo pasturgalį ir paperdė kaip arklys. O tu žalia rūta! Na ne, šito tai nedovanosiu! Po ranka gelžgalis kaip tyčia pasitaikė, čiupau ir lekiu paskui šaukdama: „Tuoj aš tave, tyčioperdi!“
Pasak N.Vėliaus, „sakmės, kuriose laumės vaizduojamos bendraujančios su vyrais, sudaro apie 25 procentus visų lietuvių liaudies sakmių apie laumes“. „Visose Lietuvos etnografinėse srityse žinomos tradicinio siužeto sakmės, kuriose pasakojama, kaip vyras (bernas, kartais medžiotojas, berniukas), išgirdęs pirtyje besiperiančias laumes, praveria duris arba langelį ir, įkišęs užpakalį, pagadina orą. Įžeistos laumės įtūžta ir ima berną vytis. Besivydamos šaukia: Tyčiopirdi stipinvyri! Tyčiopirdi stipinvyri! Arba: Stipinduri, stipinduri! Jų šauksmas yra pranašingas – bernas akėčvirbaliu nusiduria.“ Arba: „Berną besivejančios laumės šaukia: Stipinu kabarkšt! – ir jį stipinu užmuša“.
Laumei Barborai „po ranka pasitaikęs“ gelžgalis – kaip tik užuomina į tokį akėčvirbalį ar stipiną. Kad jo kartais galėta būti ir geležinio, patvirtina kita sakmė: Laumes turėdavusias geležinius nagus, su tais nagais užplakdavusias žmonis.
***
Laumės Barboros vėl gundomas vyriškis mato: „Įsižiūriu, kad ji be drabužių, plika! Tik į auksinius plaukus susisiautus, o tie – iki žemės! Mėnulis pašviečia, jie žybsi kaip gyvatės oda, nieko gražesnio nesu matęs... Kokia moteris – Dieve mano!“ Bet netrukus apžavai išsisklaido: „Tiesiu ranką, praskiriu plaukus – o tu kukurbezdali šventas – oda kaip senos vištos! Vien mėlyni guzai ir šašai! Aš bėgt! O ta neatstoja – pasivijo mane, parvertė, užsisėdo ant viršaus ir kad ims kutenti, dusinti!“
Tai vėlgi būdinga laumių išvaizdos ypatybė, ją irgi trumpai drūtai yra nusakęs N. Vėlius, pateikdamas ir atitinkamų tautosakos pavyzdžių: „Pirmiausia tai ilgi plaukai ir didelės krūtys: Laumių moteriškų kasos ilgos, ligi pat kojų apačios. Geltoni plaukai. Jų krūtys labai didelės, jos per krūtis kojų neužmato“; antra vertus, pasitaiko sakmių, kuriose laumės būdavo „apžėlusios“ arba „moterys su vištos ir gaidžio kojomis, marškomis apsisupusios ir šiaudais apsikarsčiusios“. Šiaip ar taip: „Ypač dažnai pabrėžiamas laumių gražumas: ...sako [laumė] buvus daili merga; Laumės buvusios gražios jaunos merginos. Ši laumių išvaizdos ypatybė atsispindi patarlėse bei priežodžiuose, pavyzdžiui: Graži kaip laumė“; „Retkarčiais paminimi, laumių merginų plaukai, didelės krūtys, nuogumas. Sakmėse pasitaiko užuominų ir apie retas, lietuvių laumėms mažiau būdingas išorės ypatybes. Antai apie Uteną sakoma, kad laumė buvusi graži merga auksiniais rūbais, tačiau, juos nuvilkus, kūnas buvęs kaip vištos“.
Ir pavytą, pagautą berną laumės būdingai „užkutena“. Antai sakmėje: Laumė, kaltūnais apsileidus, vaikščiojo ir ką tik sugaudavo, tą užkutendavo.
***
Nuo pat pirmojo V.V.Landsbergio knygos puslapio, kaip pradžioje jau buvo užsiminta, laumė Barbora prisipažįsta mėgstanti „vaikščioti nuoga, dainuoti, šokti“ ir sako savo broliui rūkui kartais pagiedanti. Ir paskui ji neišsižada šio savo pomėgio, o vis „dainuoja, dainuoja“.
Laumių dainavimas – išties būdingas jų bruožas, jau minėtas ir sakmėse apie užmirštą vaiką. Apskritai, pasak N. Vėliaus, „laumės esančios linksmos, išdykusios: jos kad ne šoka, tai gieda, o kad ne – tai teip kokius juokus provija. Tai rodo ir minėtoji unikali sakmė ‘Laumių sutartinė’, kur laumės dainuoja“. Sakmėje pasakojama: Laumikonių kaime, šitam kalne, gyveno laumė. O kita gyveno Unkščioj, Laumiaduoby. O trečia gyveno Paberžy, Rožių akmeny. Ir jos dainavo sutarytinę.
Kitąsyk laumės ir šiaip dainuodamos eidavo.
Kokia ten ūkinyka berniukas išjoja arklių ganyti. Išgirda dainuojantias dainas ir pamate būrelį laumių ateinant. Ir t. t.
***
V.V.Landsbergio knygoje esama motyvų, šiaip gerokai tolimų lietuvių tautosakai, ir vis dėlto keistai su ja susisiejančių. Štai apie burtininką ir plaštakę:
Jiedviem virš galvų skaisčiai švietė parko žibintas. „Noriu ten!“ – sukliko ji ir puolė tiesiai į jį. „Neskrisk, sudegsi!“ – šaukė burtininkas, bet plaštakė neklausė. „Koks tu vis dėlto bailys...“ – nusijuokė tik ir pasileido tiesiai į spindinčią šviesą, ir susiliejo su ja. Į žemę nukrito apdegęs kūnelis, šalia šimto tokių pat gražių ir apsvilusių vienadienių plaštakių.
Tai plačiai žinoma alegorija apie mistiką, trokštantį susilieti su giliausia dvasine būties esme. Ši alegorija pirmąsyk pavartota persų sufijaus Haladžo, ją „vėliau ypač pamėgo persų kalba rašę sufijų poetai, o Gėtę ji įkvėpė sukurti jaudinamą eilėraštį „Palaimingas ilgesys“ (Seligen Sehnsucht). Iš lietuviškų mitinių vaizdinių šiuo atveju galima paminėti nebent žodžio „laumė“ antrinę reikšmę „tokia naktinė peteliškė“ ir frazeologizmą „laumės plaštakėlė“ reikšme „kandis“.
***
Porąsyk knygoje kūdikių lūpomis pasakojamos prenatalinės patirtys. Antai Alfukas mintyse kalba:
Man septyni mėnesiai. Dar arba jau. Aplinkiniai mano, kad esu mažas, todėl nieko negirdžiu ir nesuprantu. Kad prie manęs (ir apie mane!) galima šnekėti ką nori. Iš tikro tai viską kuo puikiausiai girdžiu nuo tada, kai atsidūriau mamos pilve. (Ir prieš tai, girdėjau, beje.) Atėjau su misija, rimtai. Anksčiau gyvenau kitur. Ten mūsų buvo daug. Žaisdavom, pasakodavom istorijas, kas ką esam patyrę. Kartais atsirasdavo naujokų, senbuviai atsisveikindavo ir išvykdavo.
Panašiai mintyse atvirauja Barboros Laumiukas:
Išmokau miegot nemiegodamas – guliu, supuosi ir kuriu. Sugalvoju temą, užsiduodu klausimą, užsimerkiu, ir pasipila vaizdai. Šiąnakt sapnavau, kad esu rūkas. Bet ne toks kaip Rubikių [ežero], o milžiniško debesies dalis netoli Paukščių Tako! Ir mūsų ten daugybė tam debesy. Knibždėlynas. Temstant ateina Debesų Piemuo, ima po gabalėlį mūsų ir daro gniūžtes. Ne paprastas gniūžtes, o figūrėles. Padaro ir meta žemėn. Atėjo laikas ir man, bet aš nenoriu būti išmestas, man gera ir čia! Tik Piemuo manęs neklausia, atplėšia nuo debesies ir minko.
Gal čia atsižvelgtina Viktoro Jungferio nuomonė (1926 m.), esą laumė buvusi žvaigždžių deivė.
Kadangi Laumiukas kalba apie žvaigždžių debesį, tai ir Debesų Piemuo drauge yra Žvaigždžių Piemuo. O lietuvių mitologijoje galima rasti ir vieną, ir kitą. Pirmasis galėtų būti Saulė, kaip mįslėje: Mėlynoj pievelėj piemenėlis baltas avis gano = dangus, saulė, debesys; antrasis – Mėnulis: Šimtą avių vienas piemuo gano = žvaigždės. Šiaip ar taip, verta turėti omeny, kad Piemuo, kadangi gano, yra tas pat, kas Ganytojas arba, norint, Išganytojas.
Taip pat dar pridurtina, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje žvaigždės yra susijusios su žmonių sielomis arba tiesiog jas mena. Apie tai jau nemažai rašyta, tad nėra reikalo kartotis.
Pačios prenatalinės patirtys ir jų prisiminimai su lietuvių mitologija ar tautosaka ne ką tėra susiję (nors tautosakos turinys priklauso ir nuo jos rinkėjų, tad „kaip pašauksi, taip atsišauks“). O šiaip jau tradicinėse kultūrose prenatalinės patirtys nėra negirdėtas dalykas. Antai vienas Šiaurės Amerikos solto (Saulteaux) genties indėnas pasakojo: „Keturias naktis prieš gimdamas aš jau žinojau, kad būsiu pagimdytas. Vos gimus mano protas buvo toks pat aiškus, kaip dabar. Mačiau savo tėvą ir motiną ir žinojau, kas jie tokie“ ir t. t. Mirčia Eliadė pateikia ir daugiau panašių pavyzdžių. Nemažai apie panašius dalykus kalbama Tibeto dvasinėje tradicijoje. Šiuolaikiniuose Vakaruose, tiesą sakant, irgi.
Pati tokia mintis, kad ir sunkiai patvirtinama, yra labai naudinga – kad žmogus leistų sau bent įsivaizduoti esąs ne vien kūnas, ne vien psichofiziologinis mechanizmas, o pirmiausia sąmonė. Niekas kitas nūdien negali to priminti taip nekaltai, kaip literatūra.
***
V.V.Landsbergio laumė Barbora savo nebyliajam Laumiukui kartą išsipasakojo: „Pabudau, nebegaliu užmigt. Sapnavau, kad tupiu suspausta kiaušinio lukšte, net pajudėt negaliu. Staiga kažkas trenkia, ir išsilukštenu! O atsimerkus supratau: mane ką tik pažadino Perkūnas.“
Pasak N.Vėliaus, išties „yra duomenų, rodančių neabejotinus laumių ryšius su dangiškos prigimties dievybėmis, visų pirma – su Perkūnu“. Pavyzdžiui: „Belemnitai, kuriuos slavai, germanai ir lietuviai kartais vadina perkūno akmenimis, perkūno kulkomis ir pan., žemaičių dažniausiai yra vadinami laumės papais. O laumžirgis kai kur Lietuvoje dar vadinamas ir perkūno arkliu.“ Esama ir šiokių tokių duomenų, kad laumė galėjusi būti Perkūno nuotaka ar žmona, kurią pagrobęs velnias.
Balys Buračas pasakoja:
Žemaitijoje, netoli Kuršėnų, yra Laumakių balos, kuriose seniau irgi gyvenusios jaunos, gražios laumės, o čia pat, Kipšų dvare, bastęsis kipšų, arba velnių, karaliūnas. Jaunos laumutės, įsimylėjusios kipšų karaliūną, viliodavo jį padebesiuose patiesusios gražią juostą, kurią ir visi Kipšų dvarelio darbininkai matydavę tysant iš Laumakių raisto. Kartą dangaus dievalis Perkūnalis supykęs nepermaldaujamai ir trenkęs iš padebesios į laumių raistą. Tuomet galą gavo karaliūnas Kipšas ir jo mylimoji Laumė.
Perkūnas būdingai baudžia. Pavyzdžiui: Jis yra įrankis žmonėms bausti; Perkūnas baudžia žmones Dievo įsakymu; Perkūnas pareina nuo Dievo, jis – Dievo bausmė... ir pan. O filologui turi būti akivaizdu, kad tranzityvinio veiksmažodžio bausti (baudžia, baudė) intranzityvinė lytis yra busti (bunda, budo), visai kaip glausti (glaudžia, glaudė) – glusti (glunda, gludo) ir daugelis kitų. Tad laumę pažadinusio Perkūno vaizdinys, nors pažodžiui lyg ir negirdėtas, yra visai dėsningas. Juolab kad pavasarinis Perkūnas išties pažadina, pabudina gamtą ir kai kuriuos gyvūnus iš žiemos miego.
***
Darsyk pakartokime tuos pačius laumės Barboros žodžius, tik šįsyk pabrėždami ką kita, ir leiskime jai tęsti: „Sapnavau, kad tupiu suspausta kiaušinio lukšte, net pajudėt negaliu. Staiga kažkas trenkia, ir išsilukštenu! O atsimerkus supratau: mane ką tik pažadino Perkūnas.“ „Kiekvienas tūnome tokiame lukšte nuo pat gimimo. Lukštas – tai mūsų istorija, prisiminimai, supratimas, kas gerai ir kas blogai. Pasiseka tiems, kurie išsiperi iš kiaušinio, tie vadinami dukart gimusiais, jie skraido.“
Gintaras Beresnevičius yra atkreipęs dėmesį į tai, kad tam tikra žmogaus sielos dalis – toji, kuri po mirties rodosi kaip šmėkla, – lietuvių vadinta žodžiu lukštas. Pagarsėjusio G. Beresnevičiaus straipsnio „Sielos fenomenologijos įvadas“ trečiasis skyrius taip ir pavadintas – „Šmėkla, lukštas“. Jame G. Beresnevičius rašo: „Dažniausiai tokios šmėklos nekalbios, neatsako į žmonių pasveikinimus, išsisuka nuo jų, pasprunka, greitai išnyksta. Dažnai jos, rodosi, žmonių išvis nemato – ar jos egzistuoja kitoje dimensijoje, arba tėra tik fantomai, lukštai, su mirusiuoju ir tolesniu jo likimu neturintys nieko bendra“; taigi „akivaizdu, kad šis pavidalas su miruosiuoju ir tolesniu jo likimu neturi nieko bendra, net matantieji jo nebijo, matyt, suvokdami, kad tai išties tik išnara ar lukštas, ir drįsta, tarkime, priėję pavėduoti. Kita vertus, kartais galima pastebėti ir baimę, plg. Kajp lukšta bijokis kad welnias ne iszeitu isz wandens, tačiau išties tai tik mirusiojo paliktas apvalkalas. Kartais žmogus, esantis arti mirties, taip ir apibūdinamas, pvz.: Mūs tėvas jau ilgai nebus, visai kaip lukštelis“.
Šiaip jau pažodžiui lukštas – tai kevalas (kiaušinio, riešuto), bet išties gali būti pavartojamas ir kalbant apie žmogų, ne tik velionį ar esantį prie mirties, bet ir ką tik gimusį, jauną: Kaip laukinis antukas – iš lukšto tiesiog į vandenį (Daukšiai, Marijampolės r.); Nuo subinės dar lukštas nenusilupo (dar visai jaunas, neišmanėlis), o jau bile ką plepa (Vilkaviškis); atitinkamai pavartojamas ir veiksmažodis „lukštentis“, pavyzdžiui: Ką tik išsilukštenęs iš kiaušinio (dar mažas) ir taip išmoningai kalbi (Pagiriai, Kėdainių r.); taip pat lukštintis, antai: Greitas kaip viščiukas, tik iš kiaušinio išsilukštinęs (Joniškis); Vydūnas šiuos žodžius yra vartojęs apskritai rutuliojimosi, vystymosi reikšme: Žmonija lukštenasi. Ir nėra ko abejoti, kad ji žengia aukštyn; Tam reikalinga išmanyti, kurs žmogus yra pažangesnis, kurs yra savo žmoniškume daugiau atsilukštinęs; kartais šitaip nusakomas žmogaus išsilavinimas, pažinimas, sielos nušvitimas: Laiks dabar mums išsilukštint iš lukšto aklybės (nenurodyti Mažosios Lietuvos raštai).
Įvaizdis nėra išimtinai lietuviškas, antai Indijoje joga kartais apibūdinama kaip lukštenimasis, išsilukštenimas iš kūniškumo kiaušinio. O tas, kuriam tai jau pavyko padaryti, vadinamas dukart gimusiuoju, indiškai „dvidžia“, dvija(dūrinys iš dviejų šaknų: dvi„dvi-“ ir jan„gimti“). Drauge tai ir socialinis terminas, žymintis ariją, kilmingąjį, priklausantį vienam iš aukštesniųjų luomų, arba tiesiog žynį, brahmaną, laikomą antrąsyk gimusiu įšventinimo į žynius metu.
Pasak Mirčios Eliadės, „budizmo vaizdiniai taip pat mena, kad antrasis, dvasinis gimimas prilygsta paukštyčio išsiritimui, kai šis prasikala iš kiaušinio. Kiaušinio ir paukštyčio iniciacinė simbolika – archajiška, ir labai panašu, kad būtent paukščių ‘antrasis gimimas’ yra sąvokos dvijaprovaizdis. Šiaip ar taip, čia turime reikalą su archetipiniais vaizdiniais, paliudytais jau archajinėse kultūros pakopose. Bantų Kavirondo gentyje apie įšventintąjį sakoma: Štai baltas paukštytis išsirita iš kiaušinio...“.
Budizmo tradicijoje šiuo vaizdiniu nusakomas ir pats Budos nubudimas. Antai „Vinaja pitakoje“ (III.3–6) pateikiamas toks Budos dialogas su hindų žyniu brahmanu: „Brahmane, tai tarsi višta su aštuoniais, dešimt ar dvylika kiaušinių, ant kurių ji rūpestingai tupėjo, kuriuos rūpestingai perėjo. Tasai viščiukas, kuris pirmas sėkmingai išsilukšteno iš kiaušinio kiauto, prakrapštęs jį nagu arba snapu prakirtęs, ar jis vadintinas vyriausiu, ar jauniausiu? – Vyriausiu, gerasis Gotama, nes jis vyriausias iš visų. – Lygiai taip pat, brahmane, aš, iš nevydės kiauto išsilukštenęs nevydėje apkiautusiųjų labui, kiaušiniagymis, esu pasaulyje vienintelis nubudęs nepranoktu nubudimu. Todėl pasaulyje esu vyriausias ir aukščiausias“, nes „šitaip, brahmane, aš pirmąsyk sėkmingai prasilukštenau, kaip viščiukas iš kiaušinio kiauto“ ir t. t.“
Panašūs vaizdiniai žinomi Senovės Egipte, tarp Šiaurės Amerikos indėnų ir kitur. Žinomi jie ir lietuvių pasakose, numanomi legendoje apie Gedimino vyriausiąjį žynį krivį Lizdeiką. Tad antrasis gimimas, kaip gimimas iš kiaušinio, – visuotinis, archetipinis dvasinio gimimo įvaizdis. Savo ruožtu paukštis, kaip „dukart gimęs“, visuotinai simbolizuoja įšventintąjį, iš pasaulietinio kiauto prasikalusį į dvasinę tikrovę.
Lietuvoje paukštis tiesiog pavadinamas dukart gimusiuoju (nes vienąsyk jis gimsta paukštei padėjus kiaušinį, o antrąsyk – iš kiaušinio išsiritęs). Antai mįslėje: Du kartu gimsta, vieną kartą miršta = paukštis; minklėje: Kas dukart ant svieto gimsta? – Paukščiai. Štai dar variantas iš Mažosios Lietuvos: Kas dusyk gimsta ir dusyk miršta? – Paukštis. Nes antrasis gimimas išties reiškia ankstesnės būklės (kiaušinio) mirtį.
Kad jau taip, tai antrajam gimimui kitąsyk gali būti prilyginama ir pati mirtis, vėl pasitelkiant kiaušinio įvaizdį, kuris tokiu atveju simbolizuoja kūną. Senovės indų ir vėliau Tibeto tradicijoje, pasak tibetietiškojo budizmo dvasininko Sogjalo Rinpočės, „kalbama apie mitinį paukštį Garudą, kuris gimsta visiškai suaugęs. Šis įvaizdis simbolizuoja pirmapradę mūsų prigimtį, kuri jau dabar tobula. Garudos jauniklio sparnai visiškai išsivysto jam dar būnant kiaušinyje, bet jis negali skristi, kol neišsirita. Tik skilus lukštui šis paukštis gali išsiveržti iš kiaušinio ir pakilti į dangų. Taip, pasak mokytojų, ir Budos būvio savybes dengia kūnas, o kai tik šis bus nusimestas, jos atsiskleis, suspindės“. Taigi žmogaus kūnas prilygsta kiaušiniui, kiautui, iš kurio siela, arba sąmonės pradas, mirštant „išsirita“ į aukštesnį, dvasinį būsmą.
Kūnas plačiai pasaulyje suvokiamas kaip sielos kiautas, apvalkalas, neretai būtent kaip kiaušinio kiautas, taigi lukštas. Lietuvių kalboje net pats žodis kūnas yra tos pačios šaknies kaip kiautas, k(i)aušas, kiaušinis ir kt., vadinasi, savaime mena atitinkamus „sielos išsilukštenimo“ vaizdinius.
Jei kultūroje visiškai užleidžiamas, netgi paneigiamas dvasinis gyvenimas, tai pasąmonėn nutremto ir lukšte įkalinto dvasios paukštyčio lukštenimasis gali įgauti žiaurius, tragiškus pavidalus. Kaip Hermano Hesės (Hermann Hesse) romane „Demianas“ (1919 m.), kur Pirmojo pasaulinio karo kančios nusakytos taip: „Paukštis kalasi iš kiaušinio. Kiaušinis – tai pasaulis. Kas nori gimti, turi sudaužyti pasaulį. Paukštis skrenda dievop“; paskui dar: „Milžiniškas paukštis kalėsi iš kiaušinio, o tas kiaušinis buvo pasaulis, turėjęs virsti griuvėsiais“.
Apie visa tai mano kaip tik neseniai rašyta, ir įtariu – negana to, esu beveik tikras, – kad Vytauto V. Landsbergio skaityta. Tiesą sakant, ši jo knygos vieta – tai tiesiog pastaba man, ir labai taikli, nes, žinodamas G. Beresnevičiaus užsimintąjį lukštą, savo straipsnyje jį susieti su dvasine kiaušinio simbolika pražiopsojau, o būtent jai jis iš tikrųjų priklauso. Ačiū, Vytautai!
Atsižvelgiant į ką tik užsimintą žiauraus prievartinio iš(si)lukštenimo grėsmę, iškylančią užleidus ar užgniaužus dvasinį gyvenimą, įsidėmėtinas V. V. Landsbergio toliau duodamas glaustas ir itin grakštus pamokymas, laumės Barboros lūpomis ištartas jos Laumiukui, į kurį ir mums derėtų labai rimtai įsiklausyti:
Klausi, kaip išsiperėti? Tėra du būdai, mielasis. Skaudus ir švelnus. Pradėkime nuo skaudžiojo. Gyveni gyveni lukšte, suspaustas, beveik nejudi, kol kas nors paima plaktuką ir sudaužo. Tą akimirką, kai daužo, žiauriai skauda, atrodo, kad dūžta viskas, kuo buvai... Bet paskui supranti, kad tai tebuvo lukštas. Ir tampi laisvas, supratai? <...> Antrasis būdas švelnesnis. Įsivaizduok: gervė tupi ant kiaušinio. Tupi sau, šildo, myli savo kiaušinėlį, kol tas neiškentęs ima krutėti ir sudaužo lukštą. Išsilaisvina... Tik du keliai pabusti, Laumiuk, tik du – tai skausmas arba meilė. Linkiu tau antrojo.
***
Knygoje esama ir visokių smulkesnių mitinių vaizdinių – pavyzdžiui, balto vilko, – kurių nagrinėjimas grėstų išaugti į atskirą knygą, storesnę už V. V. Landsbergio.
***
Landsbergio knygoje du kartus pavartotas, parašytas kursyvu kaip svetimybė, daiktavardis tūsas ir vieną kartą veiksmažodis tūsintis.
Betgi tai gali būti visai ne svetimybė, o savas aukštaičių tarmės žodis tųsas, iš veiksmažodžio tųsytis, atitinkančio bendrinės kalbos tąsytis reikšme „užsiimti, vargti, gaišti su kuo“ ar „slampinėti, valkiotis, bastytis, klajoti“, antai: Su mergom tąsėsi, su gitara (Druskininkai), taigi tųsėsi ar, kaitant priesagas, tųsavosi, tųsinosi. Antai Marytė Saulėnaitė iš Pavarėnio (Varėnos r.) prisimena vaikystę: Motulė sakydavo, kad per Zadūšnas ir Visų Šventų vakarų negalima niekur vaikščioc: dūšelės pakrinka po visus kraštus. „Nestųsykit, kur neraikia.“ Marytė Bakanavičienė iš ten pat: Pagrindinis gąsdinimas: „Atais cigonai, tai aduosiu, ir tegu tavi vedas. Galėsi tųsycis su cigonkom...“ Punskiečiai apie nesibaigiančius kaimynų nesusipratimus pasako: Tųsos kap garnio griekai. Antilgėje (Utenos r.) užrašytoje pasakoje apie vaidenimąsi: Nakty ataina, tai visus tūsa, visus ciagoja. Turi būti tųsa, t. y. tąso, o reikšmė čia dargi papildomai paaiškinta slavizmu ciagoja, iš gudų цягаць „tampyti, tąsyti“. Kaip šis žodis pateko į rusų kalbą – atskiras klausimas, bet ir ne pernelyg pribloškiantis: slavų kalbose, juolab rusų kalboje, baltizmai ir lituanizmai – ne naujiena. O kad lietuviai neperėmė rusiškų priesagų (тусоваться virstų tūsavotis; тусовка – tūsovkė), tik papildomai rodo žodžius tųsuotis, tųsas esant savus.
***
Knygoje kaskart pasitaiko įvairių veikėjų lūpomis grakščiai ištartų gyvenimo išminties pavyzdžių: „Per daug laimės žmogui kenkia. Bet kai laimės būna normaliai, su saiku, žmogui tai padeda gyvenime.“ Arba: „O mano bočius sakydavo taip: kai bus nukirstas paskutinis medis, kai bus užnuodyta paskutinė upė, kai bus pagautas paskutinis paukštis, – tik tada suprasit, kad pinigai nevalgomi.“
Apskritai knyga parašyta su autoriui būdingu grakštumu, lengvai skaitoma ir tikrai pagauna.
***
Pabaigoje – smulkutis priekaištas maketuotojui: kadangi dažnas knygos skyrelis yra trumpesnis nei puslapis, o tokiais atvejais puslapio numeris apačioje nerašomas (nors tai vienas iš kvailesnių maketavimo papročių!), ištisi puslapių pluoštai lieka kaip ir nenumeruoti. Norint susigaudyti, tenka versti po kelis ar net keliolika puslapių nuo pastarojo pažymėto numeriu ir pačiam skaičiuoti. Na, gal niekam kitam, be manęs, rašiusio šią recenziją, jų neprireiks, bet kodėl gi, po galais, nebūtų galima visų puslapių sunumeruoti?
