1933 m. iš JAV į Lietuvą lėktuvu Lituanica skridę lakūnai, įveikę Atlanto vandenyną, bet pražuvę Vokietijoje nepasiekę tikslo, yra tapę legenda, idealizuojamais – pačias tauriausias vertybes įkūnijančiais – tautos herojais. Atrodo, kad žinome apie Darių ir Girėną bei jų skrydį, bet ką tikro mes žinome? Ar Lituanica krito nuo vokiečių kulkų? Jei ne, tada iš kur atsirado tokie gajūs vaizdiniai? Apskritai kas tikra ir kas ne?
Šie klausimai pasirodė opūs talentingai žurnalistei, istorikei Gražinai Sviderskytei. Šiemet išleistoje knygoje Lituanica: Nematoma pusė (parengtoje 2016 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgintos daktaro disertacijos pagrindu) autorė dekonstruoja susiformavusius ir sąmoningai suformuotus mitus, kurie lig šiol dominavo visuomenės suvokime apie Darių ir Girėną, ir įspūdį darančia šaltinių analize bei išradingų metodų taikymu grindžiamu tyrimu bando priartėti (kiek įmanoma, kiek leidžia šaltiniai) prie tikrovės. Knygos pavadinime įvardyta Lituanicos „nematoma puse“ istorikė apibrėžia pačią istoriją (p. 16), kurios – „dokumentalaus istorinio pasakojimo“ (p. 9), kritinės analizės – lig šiol stigo. Susipažinus su visa eile nuo pat XX a. ketvirto dešimtmečio pasirodžiusių leidinių apie Darių ir Girėną, su autore sunku nesutikti. Trumpai tariant, daugumą jų tiksliau būtų apibūdinti ne istoriografijos, o hagiografijos terminu – skaitydamas juos niekada nesudvejosi, kad skaitai apie herojus. Tai akivaizdu vien iš pompastiškų epitetų, kuriais lakūnai charakterizuoti: „sparnuoti lietuviai“, „erdvės nugalėtojai“ (!?!), „Atlanto nugalėtojai“, „Lietuvos sakalai“, „du sparnuoti galiūnai“ ir t. t. Sviderskytė tiria istoriją atskirdama ją nuo mitų ir idealizavimo – tuo šis tyrimas svarbus ir iš esmės naujas. Ir tai jokia „šventvagystė“ didvyrių atžvilgiu. Tai mokslas.
Knyga turi du tematinius branduolius – tai mitų formavimasis bei jų daryba ir faktinės Lituanicos istorijos (skrydžio priešistorės, lakūnų pasiruošimo, paties skrydžio ir katastrofos bei įvykio atomazgos – trijų valstybių: Lietuvos, JAV ir Vokietijos, reakcijų ir veiksmų) rekonstrukcija. Tarp šių dviejų polių autorės tekstas ir „nardo“ – puslapis po puslapio griaudamas skaitytojo turėtas miskoncepcijas. Autorė iškelia, atrodytų, elementarius klausimus, apie kuriuos lig šiol bent man (neabejoju, kad ne tik man) neteko susimąstyti, pavyzdžiui, kodėl Lituanicos liekanas Vokietija perdavė Lietuvai, o ne JAV (juk lakūnai buvo JAV piliečiai), arba kodėl lakūnai buvo palaidoti kartu? Šios knygos skaitymas paskatina reflektuoti ir savo santykį su turimais vaizdiniais bei tariamu žinojimu.
Sviderskytė surado, ištyrė ir panaudojo daug naujų dokumentinių šaltinių – duomenys rinkti bent dvidešimtyje saugyklų JAV, Vokietijoje ir Lietuvoje. Tyrinėjimą turtina ne tik istorikės darbštumas, bet ir išradingumas – pasitelktas (istorikams nebūdingas) meteorologinės reanalizės metodas, kuriuo rekonstruoti orai Dariaus ir Girėno skrydžio metu, prieita prie išvadų, koreguojančių dar vieną vaizdinį (p. 208–215). Atmosferos reanalize sumenkinta ir klaidingų Lituanicos aukštimačio rodmenų (kintantis slėgis daro jiems įtaką) tikimybė (p. 297) – turbūt retas istorikas net susimąstytų, kad tai vienaip ar kitaip įmanoma patikrinti.
Aktualus tyrimo aspektas – „vokiečių pašovimo“ mito genezės, vystymosi (prielaidų jam vystytis), ideologinio panaudojimo ir įtvirtinimo sovietmečiu analizė. Cituojamas 1958 m. LKP CK biuro nutarimas (p. 337), grindžiantis politinius-ideologinius skrydžio paminėjimo motyvus, nurodymai „iš viršaus“ režisieriui Raimondui Vabalui kuriant filmą Skrydis per Atlantą (p. 363), kurį kine pažiūrėjo rekordinis skaičius Lietuvos žiūrovų bei išvydo ir audros žaibus, ir hitlerininkų kulkas. Pastebėtina, kad lėktuvų katastrofos apskritai turi tendenciją „apaugti“ sąmokslo teorijomis (kurias savo tikslams dargi eskaluoja suinteresuotos stovyklos). Turbūt kiekvienas žinome ne vieną pavyzdį. Pažintis su šia knyga paskatina refleksiją, suvokimą, kad kartais (o aviacijos bumo, rekordų manijos etapu – netgi dažnai) lėktuvai tiesiog dūžta, tiksliau, dūžta be piktadarystės, be sąmokslo, be piktos valios. Knyga išaiškina sąmokslo teorijos kelią nuo gandų lygmens iki virsmo kone dogma ir, mano požiūriu, yra naudinga siekiant pažinti visuomenių stimulus, joms reaguojant į tokio tipo įvykius.
Vis dėlto tokių intarpų knygoje nėra daug, be to, jie netgi dera prie savito, ne visai formalaus rašymo stiliaus. Knyga parašyta laisvu, vaizdingu stiliumi.
Sviderskytės knyga turtinga gausa autentiškų citatų su netaisyta tarpukario Lietuvos ir JAV lietuvių kalba, kuri skaitytoją tarsi priartina prie pasakojimo veikėjų, jų jausenų. Pavyzdžiui, žmogiškųjų Dariaus ir Girėno asmenybių bei jų tarpusavio įtampų analizė tikrai nebūtų tokia įtaigi be (1933 m. birželio) įrašo iš Dariaus dienoraščio citatos: „Girėno smegenės kaip paprastai labai mažai gyvumo parodo“ (p. 58). Tokios citatos skaitymą ir pažinimą daro malonius.
Knygos autorei galima išreikšti ir keletą subjektyvių pastabų. Istorikai savo tyrimuose paprastai nerašo apie tai, ką jautė ieškodami šaltinių, apie savo interakcijas su vienos ar kitos institucijos darbuotojais ar apie tai, kaip ir su kuo po sėkmingo atradimo ėjo „pakramsnoti burgerių“ (p. 105). Vis dėlto tokių intarpų knygoje nėra daug, be to, jie netgi dera prie savito, ne visai formalaus rašymo stiliaus. Knyga parašyta laisvu, vaizdingu stiliumi. Istorikams puristams tikrai galėtų kliūti tam tikros autorės išraiškos („Tad – būti ar nebūti?!“ (p. 92), „Bet ir apžnekęs mitas – kaip pilis: tebestovi dar vis“ (!?!) (p. 104) ir t. t.), tačiau čia juk ne disertacija, istorikės neriboja jokie rėmai ar nusistovėjusios normos, be to, istoriniam – moksliniam – pasakojimui tai netrukdo. Tokie sakiniai kartais įgrysta tik dėl to, kad istorikės narpliojama istorija tokia įdomi, jog nekantraujama greičiau su ja susipažinti. Sviderskytės pasirinkimas „šokinėti“ tarp skirtingų laikotarpių, nuo mitų darybos ir jų darytojų prie Dariaus ir Girėno, jų skrydžio ir žūties, bei „atgal“ irgi diskutuotinas, bet numanu, kad toks tyrimo išdėstymas buvo labai gerai apgalvotas.
Gražinos Sviderskytės knyga įrodo autorės darbštumą ir išradingumą, sėkmingu rezultatu vainikuoja jos pasitikėjimą savimi ir ambiciją.
Gražiai išleistą knygą turtina virš šimto spalvotų (asmenybių, dokumentų, žemėlapių ir t. t.) nuotraukų, ši vaizdinė medžiaga – puikus pasakojimo palydovas. Vis dėlto buvo labai nemalonu išvysti apirusius Dariaus ir Girėno palaikus ar keliasdešimt metų dūlėjusius lakūnų kūnus čiupinėjančių tyrinėtojų nuotraukas. Bet tai ne priekaištas knygai, tai dar vienas akstinas savirefleksijai, savo santykio su mitu ir tautos herojais pažinimui. Ties čia, matyt, ir suveikia mitas, nuo mažens idealizavimo veikti jausmai – paprastai tariant, tiesiog nesinori matyti žmonių, vaizduotų ant savos nacionalinės valiutos, suirusių kūnų (palyginimui – žvilgsnis į Egipto faraonų liekanas emocijų nekelia). Moksliniame tyrime tokia medžiaga dera.
Gražinos Sviderskytės knyga įrodo autorės darbštumą ir išradingumą, sėkmingu rezultatu vainikuoja jos pasitikėjimą savimi ir ambiciją. Atliktas mokslinis tyrimas (ir mitų dekonstrukcija) tikrai niekam nesutrukdys ir ateityje būti įkvėptiems Dariaus ir Girėno žygio. Tai svarbus, aktualus ir labai įdomus darbas, rekomenduotinas toli gražu ne tik istorikams. Be to, knyga turi ilgalaikį poskonį – teikia paspirties apsvarstyti savo santykį su turimais istoriniais vaizdiniais, istorijos herojais, aukomis, piktadariais, pasvarstyti apie šių vaizdinių kilmę ir reikšmę.
Gražina Sviderskytė, Lituanica: Nematoma pusė, Vilnius: Aukso žuvys, 2019, 456 p., 3000 egz.
Dizaineris Zigmantas Butautis
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2019 m. nr.8.
