M.Gimbutienės reikšmė
2021 metais UNESCO paragino minėti M.Gimbutienės šimtmetį. Jis buvo minimas ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Prancūzijoje. Tai rodo didžiulę šios asmenybės reikšmę kultūros istorijai.
Pasak Nacionalinio muziejaus direktorės, archeologės Rūtos Kačkutės, M.Gimbutienė yra ypač garsi dėl dviejų teorijų. Pirmoji – Kurganų hipotezė, arba indoeuropiečių kilmės teorija, teigianti, kad jie atsikraustė iš dabartinės Ukrainos ir Rusijos stepių Juodosios jūros pakrantėse.
„Ši teorija ypač aktuali dabar, nes 2017 metais įvyko lūžis moksle ir DNR tyrimais buvo patvirtinta ši M.Gimbutienės hipotezė. Tą įrodė net keli universitetai“, – teigė R.Kačkutė.
Antroji M.Gimbutienę išgarsinusi teorija – tai Senosios Europos hipotezė.
Pašnekovai prisiminė 2021 metais Vilniaus nacionaliniame muziejuje eksponuotą parodą „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“.
Kaip teigė R.Kačkutė, ji buvo sudaryta iš trijų atskirų dalių: „Vienoje buvo svarbu papasakoti apie M.Gimbutienės Senosios Europos teorijas ir eksponatais jas pagrįsti. Mes pirmą kartą į Lietuvą buvome juos atsivežę. Antroji dalis buvo skiriama Kurganų teorijai, o trečiojoje pasakojome apie M.Gimbutienės asmenybę, nes Lietuvoje mes apie pačią ją žinome labai mažai. Ji labai mylėjo šunis, gamtą, dykumoje buvo išauginusi obelį ir mėgo greitai vairuoti. Kartą Italijos Alpėse pavojingame kelio ruože vairuotojas atsisakė vairuoti, o M.Gimbutienė atsisėdo ir išvežė visą kompaniją saugiai. Šios detalės daug ką pasako apie žmogaus asmenybę.“
Anksčiau rašyta mažai
Anksčiau apie M.Gimbutienę buvo mažai rašyta. R.Kačkutė teigė, kad jos antroji teorija liko neaptarta moksliniame pasaulyje: „Ji sulaukė keleto recenzijų, bet nebuvo priimta ir viešai nagrinėta. Manau, tai yra priežastis, dėl ko daugelis vengia imtis šios sudėtingos temos.“
R.Navickaitė pratęsė: „Archeologinė dalis išties yra kiek bauginanti. Bent jau man. Visgi pati M.Gimbutienė siekė rašyti ne tik siaurai akademikų bendruomenei, bet ir visuomenei. Tai mane padrąsino imtis šios temos, nes žinojau, kad M.Gimbutienė niekada nesiekė būti aptarinėjama siaurame archeologų ratelyje.“
„O kodėl iki šiol nebuvo M.Gimbutienės biografijos? Ko gero, dėl to, jog ji buvo lietuvė ir todėl, kad ji pateko į labai įdomius, savotiškus feminizmo ratus. Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje turime labai daug stereotipų ir baimių šia tema. Jau pats žodis yra baisus, o kur dar radikalus feminizmas… Bet štai man atrodo, kad M.Gimbutienės teorijos ypač susijusios būtent su radikaliuoju feminizmu“, – tęsė knygos autorė.
Gyveno vyrų dominuojamais laikais
Laikai, kuriais gyveno M.Gimbutienė, buvo dominuojami vyrų. Ypač archeologijoje, todėl jai reikėjo daug drąsos ir ryžto šį stereotipą sulaužyti. Nepaisant to, ji tapo profesore ir vadovavo dideliems kasinėjimams Pietryčių Europoje. Kaip jai pavyko išsikovoti vietą teritorijoje, kurią buvo pasisavinę vyrai?
„Ji užsitarnavo vardą savo darbu, užsispyrimu, nepaprastu protu ir erudicija, – komentavo R.Kačkutė. – Visgi norėčiau grįžti šiek tiek atgal. Dar gyvendama Lietuvoje, M.Gimbutienė parašė disertaciją, kurioje buvo aiškus jos gebėjimas aprėpti labai didelę medžiagą. Tas matosi visuose jos darbuose.“
Savo disertaciją M.Gimbutienė apsigynė Vokietijoje, bet išvažiavusi į Ameriką susidūrė su stipriai vyrišku pasauliu: „Ji pradėjo dirbti universitete kaip vertėja ir jai dar nemokėjo atlyginimo, nors ji gebėjo skaityti beveik visomis Europos kalbomis. Iš pradžių ji padeda vyrams archeologams ir tik vėliau gavo stipendija, už kurią parašo veikalą apie bronzos amžių Rytų ir Centrinėje Europoje. Tame veikale ji sugeba padaryti tai, ko prieš ją nepadarė niekas kitas. Taip ji užsitarnavo pagarbą vyrų pasaulyje.“
Feministė ar ne?
Visgi mokslininkės biografijos autorė R.Navickaitė nenorėjo apie M.Gimbutienės gyvenimą pasakoti tipiškai.
„Iš tiesų niekada neplanavau rašyti apie M.Gimbutienę, – teigė R.Navickaitė. – Galbūt todėl mano knyga yra šiek tiek kitokia nei dauguma straipsnių ir renginių, skirtų šiai mokslininkei. Juk atėjau iš feministinio žiūros taško. Manau, tai – palaiminimas. Esu įsitikinusi, kad M.Gimbutienė yra šiek tiek pražiūrėta, neįvertinta, aplink ją sukasi daug stereotipų, girdima sarkazmo gaidelė, ypač kalbant apie jos Senosios Europos teoriją. Į tai buvo būtina pažvelgti naujai.“
Čia R.Navickaitė prisiminė vieną Kazio Sajos sukurtą filmą, kuriame jis važiavo lankyti M.Gimbutienės į Los Andželą: „Vienu metu jis jos žaismingai paklausė, ar tik nebūsianti feminisčių karalienė? M.Gimbutienei šis klausimas, o gal ir tonas, nebuvo malonus. Matėsi, kad ji norėjo išsisukti. Visgi mokslininkė niekada nesakė, kad nekenčia feminizmo. Ji visuomet labai aiškiai pasakydavo: nesu feministė, tačiau palaikau moterų judėjimą. Labai džiaugiuosi, kad jis pasiėmė mano idėjas.“
„Niekada iki galo neradau visų atsakymų, man visą laiką M.Gimbutienė išliko šiek tiek paslaptinga“, – į klausimą, ar jos tyrinėjama mokslininkė, yra feministė, atsakė R.Navickaitė.
