Atlikėja sako, kad mėgsta psichologinę literatūrą, o detektyvams, pasak jos, jaučiasi dar nepribrendusi.
„Man vienas draugas yra sakęs, kad viskas, kas susiję su knygomis, yra labai magiška, nes dažnu atveju knygos pačios tave susiranda“, – pasakoja M.Linkytė.
Kas ta knygų magija? Kokias geriausias skaitytas knygas rekomenduoja perskaityti garsi dainininkė? Ar vieną dieną išvysime jos parašytą knygą?
Apie skaitymą ir mėgstamas knygas kalbamės su M.Linkyte.
– Kokia buvo jūsų skaitymo pradžia – kas sudomino knygomis?
– Sudomino, kai išmokau skaityti. Tokios knygos kaip Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“ man labai patiko. Pamenu, kad trečioje klasėje buvau viena lyderių, nes buvau daug knygų perskaičiusi. Po to suradau Harį Poterį – o tada prasidėjo... (juokiasi).
– Ar turite knygą, kuri iš vaikystės laikotarpio labiausiai įsiminė?
– „Anė iš Žaliastogių“ – labai patiko ši knyga. Be abejo – J.K.Rowling „Hario Poterio“ serija. Pamenu, kad ketvirtoje klasėje gavau pirmą „Hario Poterio knygą“, bet tuomet pradėjo rodyti filmus apie jį, tad man labiau patiko jie. Buvo toks tarpas, kai knygos liko nuošalyje, tai buvo toks mano maištas – skaitydavau tik kas privaloma. Bet pati knygų neieškodavau.
Visai neseniai išvykau studijuoti į Londoną ir „Harį Poterį“ atradau naujai, pradėjau skaityti iš naujo – dabar atrodo, kad kitaip tai suprantu. Labai smagu, kad kartais knygoms nėra amžiaus ir nors jos atrodo skirtos skaityti vaikams ar paaugliams, bet skaitydamas būdamas suaugusiu pamatai visai kitas spalvas. Man taip yra ir su Antoine'o de Saint-Exupéry „Mažuoju princu“ – ši knyga, regis, penktoje klasėje yra tarp privalomųjų perskaityti kūrinių, bet pati ją atradau gal dešimtoje klasėje, o dabar stengiuosi kiekvienais metais prieš Kalėdas skirti vakarą ir perskaityti šią knygą vis iš naujo.
– O kokios knygos dabar patenka į jūsų rankas?
– Vaikystėje patiko grožinė literatūra, bet dabar mėgstu knygose atrasti atsakymus sau. Dažniausiai tai yra vidiniai atsakymai, todėl dažnai renkuosi psichologinę literatūrą.
– Tuomet kaip iš tiek daug išleidžiamų knygų renkatės ką skaityti?
– Man vienas draugas yra sakęs, kad viskas, kas susiję su knygomis, yra labai magiška, nes dažnu atveju knygos pačios tave susiranda. Iš tiesų gana dažnai renkuosi knygas, kurias man rekomenduoja kiti žmonės, ir taip sutampa, ką tą pačią knygą neretai rekomenduoja ne vienas žmogus. Tada galvoju, jog tai ženklas – reikia imti šią knygą ir skaityti (juokiasi).
– Ar turite autorių, knygą, kurią galėtumėte skaityti ne vieną kartą?
– Kaip ir minėjau – „Mažasis princas“. Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ yra viena tų knygų, kurioje neaprėpiama išmintis aprašyta ir ją galėtum skaityti ir skaityti. Man atrodo, kad šios dvi knygos yra įsimintiniausios.
Dar labai mėgstu budistų vienuolio Ajahano Brahmo knygą „Atverk savo širdies duris“ – joje pasakojamos trumpos istorijos iš jo gyvenimo. Manau, kad šią knygą irgi galėčiau skaityti ir skaityti ir vis atrasti joje kažką naujo.
– Jei reikėtų išrinkti penkias jūsų geriausias skaitytas knygos, kokios jos būtų?
– Tikriausiai į penketuką patektų Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, Ajahano Brahmo „Atverk savo širdies duris“. „Harį Poterį“, manau, įtraukčiau. Wm. Paulo Youngo knyga „Trobelė“ man atnešė daug atsakymų. Konkordijos Antarovos knyga „Du gyvenimai“ yra nuostabi ir, tikriausiai, aš jos dar iki galo nesupratau. Dar labai patiko Louise L.Hay „Pamilk save ir būk laimingas“ – ši knyga man tiek vidinių atsakymų atnešė...
Dažniausiai renkuosi knygas savęs pažinimui, nes kartais atrodo, jog turi tai perskaityti, kad susivoktum, kad susidėliotų keliai, kurių negali atrasti. Bet būna ir taip, jos renkuosi knygas, nes noriu atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti. Tokia knyga buvo Jodi Picoult „Devyniolika minučių“, kurią skaičiau, kaip norėdama pažiūrėti gerą filmą, tik į rankas ėmiau knygą ir mėgavausi istorija.
– Ar yra tokių knygų, kurių negalėtumėt skaityti?
– Šiuo metu nesu pribrendusi skaityti detektyvų – tai visai manęs nekabina, o kol nekabina, ir neskaitau.
- O kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Aš stengiuosi kiekvieną dieną atrasti bent penkiolika minučių paskaityti knygai. Kartais pavyksta, kartais ne, jei diena nesibaigiančiame lėkime, bet matau, kad galėčiau įterpti penkiolika minučių knygai – labai stengiuosi tai padaryti. Atsikėlusi ryte, su kavos puodeliu paskaityti knygą – atrodo, kad taip visai kitaip prasideda diena. Tuomet jaučiuosi įsikvėpusi, galintis nuversti kalnus, nes kai atrandi penkiolika minučių knygai, atrodo, kad gali laiko atrasti viskam, kam tik nori. Man patinka save taip įkvėpti nuo pat ryto (juokiasi).
– Ar knygose pavyksta atrasti įkvėpimo muzikinei kūrybai?
– Visada. Man atrodo, kad knygos yra vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių, nepaisant to, kokią knygą renkiesi. Knygos yra mūsų atsakymai. Atsakymai susiprasti, suprasti aplinką ir, be abejo, įsikvėpt. Tai mano kūrybai neišsemiamas šaltinis.
– Esate knygų kaupikė ar stengiatės knygomis neapsikrauti?
– Esu linkusi kaupti knygas (juokiasi). Anksčiau buvo didelis įprotis pirkti knygas ir jas turėti. Bet po to pagalvojau, kad visa tai, ką perskaitai, nešiojiesi savyje, o knyga juk nebūtinai turi gulėti pas mane, ji gali dar ir kam nors kitam suteikti žinių ar atsakymų. Tad dabar, jei perskaitau knygą ir ji man labai patinka – ją pasilieku, bet jeigu matau, kad knyga galėtų įkvėpti ką nors kitą, tai stengiuosi ją padovanoti.
– Ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime Monikos Linkytės knygą?
– Labai norėčiau parašyti savo knygą, bet tai tikrai dar nėra mano artimiausių penkerių metų plane. Mano išsikalbėjimas apie save yra muzika, bet man tikrai patinka rašyti. Nesijaučiu įvaldžiusi kalbos, todėl mėgstu skaityti, kad tai lavinčiau (šypsosi).
– Ačiū už pokalbį.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
