Monografijoje apie aktorių Vytautą Paukštę – išskleisti talento kūrybos sparnai

Įsibėgėjant metams, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido monografiją „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“, skirtą vieno garsiausių XX a. II pusės – XXI a. pradžios Lietuvos teatro ir kino aktorių gyvenimui ir kūrybai, rašoma pranešime spaudai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Vytautas Paukštė (1932–2022) iki pat paskutinių gyvenimo metų dirbo Klaipėdos dramos teatre, sukūrė apie 130 vaidmenų teatre ir apie 70 – kine, savo talentu formavo kelių kartų Lietuvos teatro žiūrovų skonį ir aktorinės meistrystės standartus.

Teatrologės Daivos Šabasevičienės ir aktoriaus dukros Ados Paukštytės sudaryta knyga gausiai iliustruota retomis archyvinėmis nuotraukomis (knygos dizaineris Gedas Čiuželis). Monografijoje analizuojami Vytauto Paukštės sukurti vaidmenys, pateikiami jį pažinojusių kolegų prisiminimai, gastrolių dienoraščiai, laiškai, pokalbių su Vytautu Paukšte fragmentai, kuriuose išryškėja gilus, filosofinis jo žvilgsnis į teatrą ir gyvenimą.

Teatro kritikė Gražina Mareckaitė, mačiusi daug Klaipėdos dramos teatro spektaklių, sakė: „Teks patikėti Vytauto Paukštės – artisto – legenda taip, kaip mes tikime praeities scenos žvaigždžių Charleso Keano ar Jeano Louis Barrault legendomis“. Po daugelio metų panašiai kalbėjo ir režisierius Oskaras Koršunovas: „Jo žvilgsnis buvo neįtikimo iškalbingumo. Galingesnis už Klauso Kinskio. O už to žvilgsnio – labai jautrus žmogus, mokėjęs mylėti kitus ir visų kitų labai mylimas. Aktoriams jis buvo moralinis autoritetas, labai gerbiamas. Iš tų, ant kurių pečių laikosi teatras“

„Man atrodo, aktorius pirmiausia turi siekti, kad žiūrovas jį ir jo kuriamą paveikslą suvoktų kaip vientisą reiškinį. Čia ir pasireiškia mūsų profesijos paslaptis. Gavus vaidmenį, reikia jame surasti charakterio grūdą, pagyvinti jį tokiais štrichais, kurie žiūrovui leistų pajusti tam tikrą žmogaus tipą su vien jam būdinga individualybe.“(Vytautas Paukštė)

Knygą „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“ jau galima įsigyti leidyklos knygynėlyje ir el. parduotuvėje, ji pakeliui į knygynus.

Kviečiame paskaityti knygos ištrauką


Ada Paukštytė

Žvilgsnis į tėčio pasaulį

Kol „mūčinau“ šitą menką tekstelį, turbūt kiekvienas nuomonės formuotojas, kas antras kulinaras ir kas trečias viešas asmuo kasmet leido po knygą. Prasidėjo ir atslūgo pasaulinė pandemija, sukelta koronos viruso – karantino režimas dar labiau praretino mūsų šeimos susitikimus. Smogė ir įsisiūbavo karas Ukrainoje. 2022 metų vasarą mes kukliai, bet ypač džiaugsmingai artimųjų rate sutikome Vytauto Paukštės 90-metį. Dar po kelių savaičių jis netikėtai išskrido. Suvisam. O aš ketvirtus metus atkakliai tebespoksojau į kompiuterio ekraną, trindama parašytas eilutes ir bandydama suprasti, kaip rašyti apie brangiausią gyvenimo žmogų. Dabar jau būtuoju laiku.

Žilabarzdis ir jūra

Vaikystėje šimtus kartų buvome „apšaukti“ seneliu ir anūke. O man Tėtis visad buvo toks pats: žila barzda, žila plaukų kaselė... Ta nekintamumo iliuzija buvo tokia stipri! Tėtis sakė, kad pražilo būdamas dvylikos metų. Ginučių kaime išgirdo dėdienę aiktelint: „Vaikeli, tujen gi žylas“.

Prisimenu emocingą Algirdo Latėno pasakojimą, kaip jis su mano šeima rudenį ėjo prie jūros. Man buvo kokie treji-ketveri metai, tėtis nešė mane ant pečių, ir, kompanijai pakilus kopų takeliu aš, pamačiusi jūrą, sušukau; „Tavali, vasara!“. Po beveik trisdešimties metų su tėčiu pėdinome pas jūrą tuo pačiu taku. Užpūškavome į tą pat kanelį, aš jau sukau jūros link, bet tėtis paprašė prisėsti čia pat, ant kopų smėlio. „Pavargau. Labai skauda kojas“, – prisipažino. Tą akimirką sunkiai pradėjau jaukintis „senatvės“ suvokimą.

Tai buvo paskutinė mūsų bendra kelionė į „vasarą“. Bet dauguma vaikystės prisiminimų vienaip ar kitaip susiję su jūra. Sako, esama klaipėdiečių, kurie prie jos nevaikšto. Mūsų šeimai jūra – kaip oras. Bet kokiu metų laiku. Nuolatinis nepakankamumas su savais ritualais: senoji perkėla, keltas į Smiltynę, mano atminty dažniausiai sausakimšas žmonių ir automobilių. Tėtis, vengdamas grūsties, mėgo įlipti į laivą paskutinis ir prisiploti prie trapo, ko aš baisiausiai bijojau, nes rodėsi, kad būtinai įgriūsim į tą tarpą tarp marių ir trapo. Išlipti jis irgi mėgdavo pirmas, dar trapui nenusileidus, per šoninį kelto bortą – tik stratk, ir jau krante ragina mus. Paskiau – gira iš senovinio bidono su užrašu Квас, tuščiaviduris vaflis „Rududu“ kremu kimštais galais ir prasiėjimas miškeliu, dar pakeliui pasidairant uogų ar grybų pagal sezoną. O tada jau pliažas, dabar išdidžiai vadinamas paplūdimiu. Ir jau jokiu būdu ne bendras. Arba moterų – su mama, arba tolyn link Nidos, kur nėra žmonių – su tėčiu. Vienas smagiausių prisiminimų – tie pasivaikščiojimai pamariu, renkant jūros išmestas „gėrybes“. Pilkuoju gyvenimo metu, kai tiesiogine žodžio prasme nebuvo beveik nieko, šitos mūsų radybos liudijo kažkokio kito, paslaptingo, spalvingo gyvenimo egzistavimą ten, anapus. Visko jūra išmesdavo... Ypač mėgom su tėčiu rinkti nematytų formų ir spalvų butelius, dėžutes, medžio gabalėlius. Jei neturėdavome su savimi maišo, užkasdavome po pasirinktu medžio luitu, pasižymėdavome jį, ir, kitą dieną atkasę savo lobius, parsinešdavome namo. Nemenka kolekcija susikaupė ir dulkėjo lentynose virtuvės paluby. Ne taip seniai su ja atsisveikinau, – pradėjo kelti šypseną. Na, o stambesni gintarai, gražesni jūros nugludinti akmenukai ir stikliukai tebesikaupia stiklinėje namų vazoje.

Neseniai paklausiau mamos, ar turėjo tėtis kokią mylimą gėlę, gal augalą, tai ji kvatodama atsakė, kad jei ir taip – tai nebent laukinę guboją. Tai toks kopose žydintis ir aitrų kvapą skleidžiantis krūmokšnis. Sovietmečiu buvo griežtai draudžiama gubojas skinti, tai, žinoma, mes buvome tie, kurie gubojoms žydint prisiskindavome jų pilnus maišus ir slapta gabendavomės kuprinėse. Kurį laiką ir namuose kvepėdavo jūra... Ant „Tauro“ televizoriaus visada stovėdavo vaza su didžiule puokšte gubojų. Ta tradicija gyvuoja ir dabar, tik vaza jau stovi šalia plazminio televizoriaus, o anksčiau taip saugotos ir pajūrio puošmena laikytos gubojos paskelbtos invaziniu augalu, kurį skatinama rauti su šaknimis...

Pajūry teatro „šeima“ leisdavo atostogas, organizuodavo iškylas, o aš, be abejo, visiems iš smėlio viriau kavą ir kepiau kotletus. Su savo šeima irgi išsiruošdavome į kokį pikniką. Mama sako, kad mes, vaikai būdami, nelabai namie ir valgėme. O štai prie jūros kaipmat prabusdavo žvėriškas alkis. Tuo metu pajūry buvo įsikūrę apsaugos postai ir buvo griežtai draudžiama kurti laužus. Tai tėtis būtinai tą laužą užkurdavo. Ir laukdavom išdidžiai, kol tas dūmelis suerzintą pasienietį atves pas mus aiškintis.

Tėvus iš vaikystės vasarų pamenu tokius, švelniai tariant, šokoladinio braunio spalvos ir treškančia nuo perskrudimo oda, bet kad kada nors būtų tekę prie jūros drybsoti ir nuobodžiauti – nepamenu. Plaukti mane irgi išmokė tėtis. Po vandeniu ir plačiai atmerktomis akimis. Mama pasakojo, kad ir ją tėtis jau suaugusią mokė plaukti.

Iki pat paskutinių mūsų susitikimų, jei tik oras būdavo geras, tėtis pats mus visus ginė prie jūros, neleido sėdėti namuose. Nors žinojo, kad tas išėjimas dažniausiai užtrunka visą dieną, atimdamas paskutiniu metu taip brangias pabendravimo akimirkas.

Paslaptingas kambarys

Kiek pamenu, tėvelis visada turėjo atskirą kambarį. Mintinai jį moku: durys su stiklu, o kad jos nesitrankytų, tėtis laikė įkišęs tarpdury sulankstytą popierių. Visad paliktas praviras langas, kad oras kambaryje būtų šviežias. Kairėje – nedidukė pakaba, kėdė, po ja krepšys, iš anksto suruoštas kelionei, nedidukė knygų lentyna su brangiausiomis knygomis, vaikų nuotraukomis už stiklo ir Hemingvėjaus portretu. Jos apačioje – rakinama spintelė, bet su raktu spynoje. Štai ten aš ir paskęsdavau tarp įdomybių: rusiškų, lenkiškų, vokiškų kino žurnalų, diplomų, laiškų, importinių kvepalų buteliukų, ten gulėjo ir tokia graži raižyta dėželė cigarams, kuri atsiverdavo paslaptingai tarsi Sezamas, dūlėdavo ir geresnio stipraus gėrimo butelaitis. Ant spintelės – televizorius, dešinėje – lova, virš jos – įspūdingas klasioko grafiko Algimanto Švažo darbas „Žalgirio mūšis“, ant lovos prie sienos – radijo imtuvas „VEF 201“, prie lovos – taburetė su staline lempa ir kalnu laikraščių, knygų ir pjesių. Baisiai mėgdavau slapta įslinkti į tą kambarį ir kokį n-tąjį kartą pavartyti spintelėje gulinčius žurnalus. Būtent šiame kambaryje, būdama kokių devynerių metų, netyčia užklupau ir išsvajotas Kalėdų senelio dovanas, – sąmyšio jausmas buvo didelis, nors tada, man rodos, jau pažindavau iš balso, kuris aktorius slepiasi po Kalėdų senelio barzda. Šį amplua vieną kartą išbandė ir tėtis. Jokie įkalbinėjimai prie finansiškai pelningiausio vaidmens jo sugrąžinti nepajėgė. O atrodytų – kaip iš akies luptas Kalėdų senelis...

Kartą vis dėlto pagalvojau, kodėl jis vienas bute turi atskirą kambarį? Ir kai kartą panašiai – be „oficialaus“ leidimo – su drauge slampinėjome po tuomet dar gyvo aktoriaus Laimono Noreikos muziejų primenantį kambarį Čiurlionio gatvėje Vilniuje, turbūt, intuityviai supratau neišvengiamą kūrėjų poreikį turėti savo „tvirtovę“ bet kokioje gyvenamoje erdvėje.

Šiandien nemokėčiau jokiais žodžiais nusakyti to jausmo, susijusio su kambariu, kuriame tėvelis praleisdavo vis daugiau laiko – kokį ramybės ir saugumo jausmą skleidė ta iš tėčio kambario naktimis sklindanti blausi šviesa, laikraščių šlamėjimas, radijo kanalų „gaudymas“, „Amerikos balso“ pranešėjų balsai ir švelnus tėčio knarkimas. Bet vieną saulėtą vasaros dieną kambarys nutilo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų