Nors kultūros lauke G.Norvilas gerai pažįstamas ir atpažįstamas autorius, ilgametis žurnalo „Literatūra ir menas“ redaktorius, išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, apdovanotas įvairiomis premijomis, tačiau „Požemių paukščiai“ – debiutinė jo eseistikos knyga.
Tai, kad šis autorius rašo taupiai ir yra reiklus pats sau, puikiai iliustruoja ši rinktinė, kurioje sudėti per penkiolika metų parašyti esė. Žinantys G.Norvilo poeziją ir esė knygoje ras daugybę sąsajų tarp jo paties ankstesnių knygų, atskirų tekstų, jo piešinių bei šio konceptualiai sudėlioto rinkinio.
Knygoje esama visko – žaismingų reminiscencijų ir saviironiškų pasažų, ypatingos kalbos jausmo ir poetinių metaforų, pykčio ir kritikos, dabarties laikmečio ženklų ir egzistencinių paradoksų, juoko bei sąmoningo rašytojo siekio erzinti, provokuoti.
Šiomis dienomis netikėtai miręs rašytojas Rolandas Rastauskas prisipažino, kad labai nenustebtų šią esė knygą atradęs savo išgyvenimo kuprinėje šalia bivako įrangos, Busho skrybėlės ir „Storm“ žiebtuvėlio.
Ir tai visai nėra netikėta, mat G.Norvilas kur kas daugiau rašo ne apie kultūros reiškinius, poeziją, bet apie konkretybę, tikrovę – česnakų sodinimą ir karvės melžimą, mašinos remontą ir laužo kūrenimą, sodininkavimą ir elementarią buitį, kurios, kaip pats teigia, padeda atsikratyti iliuzijų, miesčioniškumo ir susireikšminimo.
– Pastaruosius kelerius metus tavo tekstus galima aptikti publikuojamus LRT portale. Tačiau toli gražu ne viskas, ką esi parašęs, pateko į rinktinę „Požemių paukščiai“. Kokiais kriterijais remdamasis atrinkai tekstus ir kodėl buvai toks negailestingas daliai jų?
– Į knygą žiūriu kaip į meno kūrinį, kur svarbi ir vidinė dramaturgija, ir intriga, ir skambesys. Štai kodėl kai kurie tekstai natūraliai atsisijojo, o kitus, perskaitęs naujomis akimis, gerokai perrašiau. Atvirai sakant, pats stebėjausi, kad prieš dešimt, penkiolika metų rašyti ir kultūrinėje spaudoje spausdinti tekstai yra mano paties. Kiek juose pretenzingumo, seilėjimosi – net gėda.
Ši knyga galėjo būti dvigubai storesnė, tačiau storesnė nereiškia geresnė. Tad daug ką negailestingai braukiau, valiau ir taisiau. Nėra ji labai stora. Kam tie riebalai? Tokia ji man patinka.
Kita svarbi priežastis – nemažai tekstų pernelyg publicistiški, pririšti prie kasdienybės, aktualijų ir žiūrint iš laiko perspektyvos tiesiog „nebegroja“, arba groja tik kaip praeities artefaktai ir be išnašų neperskaitomi. Mėginau to išvengti, skirti eseistiką ir publicistiką, nors ta riba ir labai slidi. Tiesiog skirtingi žanrai, strategijos.
Kultūroje, man atrodo, svarbu drumsti vandenį, kelti neramybę, būti savotišku sanitaru siekiant daugiau švaros.
Knyga – tai ne antkapis rašytojui. Dėliodamas tekstus galvojau ir apie skaitytojus, kad juos veiktų, žaistų jų sąmonėje, atspindėtų tikrovę, provokuotų, jaudrintų, per mano patirtį galbūt atpažintų savąją.
– Tekstuose dažnai šlovini ne kūrybą, keiki rašymą ir kultūrą, bet štai mes vėl susitikome kalbėtis apie dar vieną tavo knygą. Ar nėra taip, kad tokiomis savo provokacijomis pjauni šaką, ant kurios pats ir sėdi?
– Nei sėdžiu, nei nesėdžiu ant tos šakos. Stengiuosi būti šalia to medžio. O plaku ir keikiu tai, ką labiausiai myliu. Greičiausiai.
Neslėpsiu – poreikis kritikuoti, provokuoti manyje gyvas. Kultūroje, man atrodo, svarbu drumsti vandenį, kelti neramybę, būti savotišku sanitaru siekiant daugiau švaros. Šio vaidmens imuosi sąmoningai. Kaip tai pavyksta – kitas klausimas.
Būtent iš čia ir atsiranda savotiška šizofrenija – rašau ir keikiu tai, ko dalimi pats esu. Bet nuo šios diagnozės vaistų gerti nebūtina. Aš ėdu ir pats save, sau esu taip pat negailestingas.
Žinoma, tose mano provokacijose esama ir tam tikros pozos, vaidybos, teatro, farso, lazdos perlenkimo. Kartais, žiūrėk, parašai ką nors aštriau, gal kiek ir hiperbolizuodamas ir nejučia pats iš to imi juoktis. Vadinasi, mane tai veikia. O gal tai išprovokuos ir skaitytojo reakciją – juoką, nervą, galvojimą – tas gerai. Baisiausias dalykas – apatija, abuojumas. Bet visų pirma turi pasijuokti iš savęs paties, tada jau gali purkštauti.
– Puikus to pavyzdys yra tekstas, kurį pavadinai „Kaip aš bučiavau mirusį“. Geras pavadinimas, intriguojantis. Tačiau jau pačiame pirmame sakinyje tu prisipažįsti, kad nieko panašaus nebuvo ir šis pavadinimas – tik dėl efekto. Ar nėra taip, kad siekdamas efekto ir tirštindamas spalvas, tu išgalvoji problemą, kurios nėra. Bet tau pačiam tai tampa savotišku pretekstu moralizuoti ir burnoti?
– Kaip problemos nėra – žinoma, kad yra. Kad ir šis tavo minimas pavyzdys, jis puikiai iliustruoja dabartinės mūsų žiniasklaidos ydas, skurdą ir lygį. „Kaip aš bučiavau mirusį“ – čia visas efektas antraštėje, ant kurios dabar žurnalistai stengiasi „pamauti“ skaitytoją, kad jis atsiverstų tekstą. Nors atsivertus tekstą neretai tenka pripažinti – tokios žinios čia nėra.
Tokia „skandalinga“ savo teksto antrašte aš tiesiog pasinaudoju žiniasklaidos įrankiu ir sąmoningai imu iš to šaipytis. Bet esu sąžiningas – jau pirmame sakinyje parodau, kad čia tik žaidimas, fikcija, pokštas. Jokio mirusiojo aš nebučiavau, bet, štai tu, brangus skaitytojau, ir vėl pasimovei... Jokia paslaptis, egzistuoja tokia sąvoka, žanras „delfinė antraštė“ – bet čia daug platesnė tema.
Nesulauksite iš mirusiųjų paguodos, nors ir kaip norėtumėte.
Šis tekstas buvo publikuotas per Vėlines, o jo skaitomumas buvo didžiausias iš visų mano kada nors parašytų. Tai tik parodo, kaip stipriai mus veikia antraštės. O gal šiais laikais mes tik antraštes ir beskaitome?
Visa tai aš ir bandau įvardyti bei demaskuoti. Ir apskritai – kol kas esame nekrofilų tauta – labai mėgstame skaityti nekrologus, žinias apie mirtis ir kitaip pasigraudinti. Nesulauksite iš mirusiųjų paguodos, nors ir kaip norėtumėte.
– Prisimenu tavo kandų tekstą, kuriame rašai, jog visiems Rašytojų sąjungos nariams reikėtų duoti parašyti rašinėlį temą „Kaip aš praleidau vasarą“ ir tada, anot tavęs, pamatytume, kas išties yra ko vertas. O pats dėl savęs abejonių neturi?
– Turiu, visad turėjau, greičiausiai net nesu poetas ar rašytojas. Kai parašysiu romaną ar 6 tomų atsiminimus – tada gal. Nuo susimovimo niekas nėra apsaugotas. Kiekvienas parašytas tekstas ir yra tas bandymas parašyti „kaip aš praleidau vasarą“.
Save pavadinčiau nu(si)renginėtoju, savotišku ekshibicionistu.
Tas siūlymas Rašytojų sąjungos nariams tebegalioja – tiesiog ten gyvas galas grafomanų ir tiek. Pamatytume, kas ko vertas. Yra daug prastų rašytojų, kurie rašo prastas knygas. Tą reikia pasakyti tiesiai. Dabar, užsiimdami vienas kito adoravimu, girdami vienas kito knygas, esame savipatenkinti narcizai. Tokiu būdu yra pateisinama ir legitimizuojama grafomanija.
Literatūra apskritai man yra dviejų kraujo grupių: guodžianti, aprengianti ir nurengianti, apnuoginanti. Save pavadinčiau nu(si)renginėtoju, savotišku ekshibicionistu.
– Šioje knygoje, kaip ir ankstesniuose eilėraščių rinkiniuose, svarbus yra ir vizualumas. Prieš tai buvo paišai, grafiniai eilėraščiai, o čia – tavo paties fotografuoti krienai, tampantys net atskiro knygos skyriaus pagrindu. Iš kur tas tavo poreikis vizualiems dalykams?
– Vizualumas, matyt, prigimties dalis – niekaip kitaip to paaiškinti negalėčiau. Man visada buvo įdomus dailės pasaulis, o dabar jis man net įdomesnis nei literatūra. Toks įspūdis, kad ten daugiau energijos ir draivo. Kita vertus, konjunktūros, žaidimų, vergų ir vergvaldžių atžvilgiu – situacija panaši kaip ir kitose srityse.
Man visada buvo įdomus dailės pasaulis, o dabar jis man net įdomesnis nei literatūra.
O tie mano „požeminiai paukščiai“ – tai sodyboje ir uošvijoje iš žemių Velykoms kasti krienai. Na, kaipgi Velykos be krienų... Buvo seni, didžiuliai, šakoti kelmai, šaknys. Kulinarijai netinkami. Iškasęs nuploviau, padėjau džiūti ir jie man pasirodė velniškai gražūs – keistos būtybės, neapsakomi gyvuliai. Tuomet dėliojau juos ant balto lapo, staline lempa apsišviečiau, fotografavau. Dalis jų vėliau buvo publikuoti ir kultūrinėje spaudoje.
Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė šiuos „požemių paukščius“ gerai padresiravo, vizualiai apžaidė – jie suskambo dar kitaip. Esu labai jai dėkingas. Ir už kantrybę. Bjaurus esu, pasirodo – knygos viršelių buvo net 23 variantai...
Taip ir atsirado knygos skyrius „Bestiariumas“ – šalia krieno nuotraukos užgimė ir atskira istorija, kurioje susipina ir mano vaikystės atsiminimai, kitos patirtys, fantazmai su magiškojo realizmo atspalviu. Taip šie „požemių paukščiai“ apaugo istorijomis ir ėmė gyventi savo gyvenimus. Beje, šis skyrius turi potencialą virsti atskira knyga.
Vizualumo man visada reikėjo ne tik knygose. Pats stengiuosi nepraleisti parodų – tapyba, fotografija, skulptūra ir kitos formos mane intriguoja, inspiruoja. Vasaromis stengiuosi nuvykti pas bičiulį poetą Dainių Gintalą į jo rengiamą Maskoliškių meno frontą. Ten susirenka bičiuliai mėgėjai, kurie kartą metuose su replėmis atsisuka dažų tūbeles. Tiesiog iš bendrystės ir durnumo. Rezultatas ne toks jau ir mėgėjiškas. Tokia mūsų rezistencija.
Suprantu, kad visa tai mėgėjiška ir baisiai neprofesionalu, tačiau ir tai veikia – pats jaučiu, kaip išpaišau dalį savęs. Vienais metais pievoje ištiesėme didžiulį tentą ir ištaškėme šimtą kilogramų dažų tapydami savo kūnais. Ir iš to išėjo labai neblogas menas.
Esu negabus paišytojas, bet man patinka ši mano dalis. Piešdamas atsigaunu. Net ir rašydamas ranka, paraštėse dažnai pripaišau visokių dalykų. Tad esu neabejingas paraščių menui, kuris gal kažkam atrodo nieko vertas, bet man pačiam teikia džiaugsmą, be jokių pretenzijų.
– Vienas iš vis atsikartojančių knygos motyvų – tai savotiška gyvulio apologija. Gyvulį tu matai įvairiausiuose dalykuose, pavyzdžiui, gyvūną tau primena dviratis, mašinos remontavimas – gyvulio darinėjimą, nafta įgauna gyvuliškos šilumos, krienai įkvepia rašyti gyvūnų istorijas. O kai atsigręži į praeitį, rodos, svarbiausios patirtys, esminiai nutikimai vienaip ar kitaip persipina su gyvulių gyvenimais ar mirtimis. Įdomu, kokių nebaigtų reikalų turi su gyvuliais, kurie iki šiol vis išlenda tavo tekstuose bei piešiniuose.
– Tai, matyt, iš laukinio, animistinio mąstymo ir pastangos pažinti savo gyvuliškąją pusę. Esu tikras, kad, labiau ją pažinęs, gali daugiau pasakyti ir apie šį pasaulį. Juk kiekvienas mūsų esame gyvulys, žmonėmis mus padaro ne kas kitas, o kultūra, kuri leidžia susikalbėti vienas su kitu ir kits kito nesuėsti. Ir ta „žmogiškoji“ dalis procentiškai tikrai nedidelė.
Kiekvienas mūsų esame gyvulys, žmonėmis mus padaro ne kas kitas, o kultūra, kuri leidžia susikalbėti vienas su kitu ir kits kito nesuėsti.
Mano gyvulio „karjera“ prasidėjo darželyje, kur esu vaidinęs vilką ir šerną ir iki šiol, matyt, iš šių vaidmenų niekaip negaliu išeiti... Tąkart, pamenu, kaukes padarė tėvas – gražios buvo, norėčiau jas dabar užsidėti ir prasieiti Gedimino prospektu ar įsiveržti į kokio medžiotojų būrelio iškilmes.
Vaikystėje daug laiko praleidau su gyvuliais, tarp gyvulių. Kaimo realijos, nieko daugiau. Darinėdamas („atidaryti“, geras žodis, tiesa?) kiaulę sužinai ir kas tavo paties viduje. Man geriau miškas nei didmiestis. Kita vertus, tų stichijų nepriešinčiau.
Gyvulys nemeluoja, todėl viskas su jais gerokai aiškiau ir paprasčiau. O mes, žmonės, prisigalvojame rafinuotų gudrybių ir save pateisinančių melų. Bet ir tame esama žavesio, tai ir mano dalis. Knieti pačiupinėti visas žmogaus briaunas, save įminti, atspėti.
– Prisipažįsti, kad esi empatiškas žmogus, nors tekstuose koneveiki vegetarus ir gyvūnų bei medžių mylėtojus, Palangos mėgėjus ir laureatus, feministes ir rašytojus, ekstravertus ir hipsterius. Sakyk, kokia gi čia empatija – kaišioti skaitytojui panosėn skerdieną ir krienus ir koneveikti viską, kas žmogiška?
– Viskas iš poreikio šaržuoti, užmegzti santykį. O gero šaržo be empatijos nenupieši. Tik įlindęs į svetimą skūrą gali pažinti tą svetimą.
Šiaip visada mane erzina snobizmas, oficiozas, fasadas ir išverstaskūriškumas. Iš toli užuodžiu. Kaip grifas dvėselieną. Tarkime, esama tokių etatinių miesto medžių saugotojų, kurie nėra nė vieno medžio pasodinę – tai karikatūra, ima juokas.
Mane erzina snobizmas, oficiozas, fasadas ir išverstaskūriškumas. Iš toli užuodžiu. Kaip grifas dvėselieną.
Lygiai taip pat ir su gyvūnėlių mylėtojais, kurie apsisuka ir eina į „Maximą“ šoninės pirkti. Kas nėra nudobęs gyvulio, tam jos net neparduočiau. Taip jau yra, nusiplauname rankas, atlikti mirties aktą deleguojame kam nors kitam.
O feminizmo idėjoms aš simpatizuoju ir net drįsčiau save pavadinti „feministu“. Bet čia esama perlenkimo, geromis idėjomis dažnai dangstomi asmeniniai kompleksai, neurozės, traumos.
Stengiuosi provokuoti kritinį mąstymą, apie kurį kliedime net susirietę, ir pastangą pamatyti save iš nepatogios perspektyvos.
– O grasinamų laiškų ar žinučių nesi sulaukęs?
– Kol kas rankinuku ar kastetu į galvą nesu gavęs. O jei ir duotų – gal nieko baisaus. Priešingai, tai būtų įvertinimas. Tų pasipiktinimų yra ir bus, yra net į radiją skambinusių dėl marcinkevičių ir kitų tautinių vertybių niekinimo, vadinasi, veikia.
Kol kas rankinuku ar kastetu į galvą nesu gavęs. O jei ir duotų – gal nieko baisaus. Priešingai, tai būtų įvertinimas.
Duosiu konteksto – visad patiko, pvz., Henry Milleris arba Thomas Bernhardas, kurie be jokio gailesčio plakė saviškius, o tie net cypdavo iš nepasitenkinimo. Ir šiandien, man rodos, neramybė ir pastanga neužsiliūliuoti yra būtinos. Jei būsime viskuo patenkinti ir vaidinsime kultūringas matrioškas, tai kuo skirsimės nuo numerėlių? Šie jau viskuo patenkinti.
Kultūros ir meno paskirtis – eiti kontrapunktu tam, kas vyksta gatvėje, visuomenėje, įvardyti problemas, ieškoti išeičių. Tokia pačios kūrybos prigimtis – šiaušti plauką. Kita vertus, jei gatvė, visuomenė pernelyg „triukšminga“ – įpūsti ramybės, balanso. Kitaip tariant – kultūra turi palaikyti pusiausvyrą.
– Pamenu, po poezijos rinkinio „Akla valtis“, kuriame yra atskiras skyrius, skirtas sodininkui, esi sakęs, kad nuo šio motyvo tartum jau norisi išsilaisvinti ir baigti su visais žemės reikalais. Bet šiame esė rinkinyje tavo iškasti krienai tampa požemių paukščiais, o ir tuščių laukų bei kitų žemdirbiškų motyvų apstu. Tad nuo žemės vėl niekur nenutolai – esi žemažiūris, kaip rašai viename savo tekste, „besipratinantis prie žemės artumo“?
– Niekur nuo to jau nepabėgsiu, kaip ir nuo gyvulio. Visa tai mane formavo, buvo neatsiejama vaikystės ir jaunystės dalimi. Kad ir kur bandytum bėgti, galiausiai vis tiek apsuki ratą ir grįžti prie to paties. Ir supranti, kad tai didžiausia tavo atrama.
Bet gal tai susiję ne tiek su žemdirbišku, kiek su gamtišku pasauliu. Nors, gerai pagalvojus, nuvažiavęs į savo sodybą aš ten einu iš vieno galo į kitą ir visada kažką dirbu. Ir suprantu, kad jei to nedaryčiau, jau seniai būčiau išdurnėjęs.
Kaime nieko nesu parašęs. O kas ten ką yra parašęs? Nieko, tik dingę iš tos peklos ir tapo žmonėmis. Nuo Binkio, iki Martinaičio. Nieko ten gero nėra. Tas fizinis darbas, kaimiški reikalai man yra terapija.
Gamtoje negali pasislėpti nei už knygų, nei išsilavinimo, nei karjeros. Sėdi manyje tas laukinis padaras ir tegul sau sėdi.
Gamtoje negali pasislėpti nei už knygų, nei išsilavinimo, nei karjeros. Sėdi manyje tas laukinis padaras ir tegul sau sėdi.
Vienaip pasaulį pažįsti per kalbą, kitaip keliaudamas, dar kitaip per paprastus darbus, buitį. Užaugusiems mieste tai svetima, anachronizmas. Aš juos suprantu – negalime visi būti vienodi. Iš mano kišenės kyšo ne gangsterio revolveris, bet kažkokio darbo įrankio rankena... Nors dabar ir tuo revolveriu visai mielai pašaudyčiau.
– Kalbamės Laisvės dieną, kurią prisimenamas sovietinės kariuomenė išvedimas iš Lietuvos. Knygoje, vis sugrįždamas į jaunystės prisiminimus, ir pats nemažai kalbi apie sovietinę armiją, kurioje, tiesa, net netarnavai.
– Mano vaikystė bei jaunystė prabėgo Jonavoje. Tėvų sodas buvo netoli Ruklos karinio miestelio, kuriame stovėjo sovietinės armijos dalinys. Kai su mama eidavome grybauti, didžiausias džiaugsmas buvo ne rasti baravyką, o pamatyti važiuojančią tanketę arba iš dangaus pasipilančius desantininkų parašiutus. Atrodydavo kaip šungrybiai.
Ta sovietinė armija buvo labai arti. Su broliu ir draugais dviračiais važiuodavome į karinės technikos sąvartynus ir jau gerai išmanėme visus modelius. Esu tikras, kad per Naujuosius metus Jonava būdavo vienas iš šviesiausių miestų Lietuvoje – iš kareivinių vietiniai prisipirkdavo visokių signalinių raketų.
Pamenu, kai artėjo okupacinės kariuomenės išvedimas ir Rukloje vyko dalinių išformavimas, tai ten prasidėjo toks turgus – detalėmis turbūt galėjai visą tanką nusipirkti. Viskas tuomet ėjo į kairę ir į dešinę.
– Tačiau sovietmečio tema niekaip neapleidžia ir šiandieninės mūsų viešosios erdvės. Čia ir desovietizacijos įstatymas su paminklų nukėlimu bei gatvių keitimu, ir įvairių rašytojų kūryba bei prisitaikymas, ir visokios iš čia kylančios neurozės. Ką pats galvoji apie šį laiką, o svarbiausia – kas šiandien mums yra tas sovietmetis?
– Reikia pripažinti, kad per trisdešimt ketverius nepriklausomybės metus nuo sovietmečio mes nuėjome labai toli. Tačiau bėda yra ta, kad desovietizacija Lietuvoje iš principo neįvyko, savu laiku sąmoningai buvo leista „užsimaskuoti“ visiems agentams ir kitiems veikėjams, kurie galėjo ramiai persiorientuoti ir prisitaikyti prie naujos situacijos.
Štai dabar vis tebežiaukčiojame nuo to ir, neabejoju, dar kurį laiką šie traukuliai tikrai vargins.
Ką mes tokiu būdu norėjime apgauti – nežinau. Bet mums puikiai pavyko apgauti save pačius. Štai dabar vis tebežiaukčiojame nuo to ir, neabejoju, dar kurį laiką šie traukuliai tikrai vargins.
Tai, kas nebuvo padaryta laiku, dabar sugrįžta bumerangu ir per Petro Cvirkos paminklą, ir per Salomėjos Neries skulptūrą, ir kitus probleminius atvejus. Bėda, kad mes vis dar nesugebame apie tai šnekėtis, o bandome išstumti iš savęs, nuslėpti.
Suprantu – tokia yra politinė valia. Bet tai banalu ir ydinga. Visos valdžios elgiasi taip pat – carinė naikino prieš tai buvusius paminklus ir gatvių pavadinimus, smetoninė valdžia trynė carinės imperijos liekanas, sovietai – visa, kas siejosi su nepriklausomybės laikotarpiu. Išvalyti kultūrinius, istorinius sluoksnius, kad ir kokie jie būtų. Tai ydinga, tą grandinę reiktų nutraukti ir tam yra visos sąlygos.
Tiesa paprasta: sveikimas prasideda tik pripažinus ligą. Todėl paminklai šiandien kaip niekas kitas galėtų atlikti edukacines funkcijas, žadintų pastangą priimti savo istoriją, susigyventi su jos prieštaromis. Kas čia blogo – palikti paminklus ir informaciniuose stenduose aiškiai įvardyti, kas kuo buvo ir kokiais darbais ko nusipelnė.
Per kūrybiškus sprendimus mes galime gyti, sąmoningai susitikdami su ta skausminga praeitimi.
Puiki buvo Dainiaus Liškevičiaus idėja, menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės sumanymas Cvirkos paminklą „apauginti“ samanomis. Kokia idėja, kokia koncepcija. Ir tai būtų kalbėję, žadinę vaizduotę ir pastangą apmąstyti, vertinti sovietmečio patirtis. Tai žymiai efektyviau nei šnekos pamokose ar kokiame tautiniame minėjime. Per kūrybiškus sprendimus mes galime gyti, sąmoningai susitikdami su ta skausminga praeitimi.
O dabar einama banaliausiu keliu – viską išmiežti ir paslėpti, lyg to nebūtų buvę. O jei „nebuvo“, vadinasi, nėra ir apie ką kalbėti ir su mumis viskas labai gerai. Ir tada imama viduriuoti pseudopatriotiniais paminklais, kurie yra labai, švelniai tariant, žemo meninio lygio, prastos kokybės, o ir šiaip dažniausiai idiotiškai sudarko mūsų miestovaizdžius. Kas čia? Vergystė prastam skoniui, savivaldybių klerkų, vietinių carų bukumas? O kur tada visuomenė, žmonės?
Apie visa tai ir bandau kalbėti savo tekstuose. Kiek jie yra paveikūs – nežinau. Dažnai suabejoju. Bet negi dabar į viską spjausi ir užsidarysi?