15min penktą kartą skelbia geriausių metų knygų rinkimus: balsuokite!
– Ar pamenate, kokios buvo jūsų pirmosios knygos ir kas jus išmokė skaityti?
– Aš išmokau skaityti labai greitai ir beveik pats – nežinau, kaip man tai pavyko. Aplinkui šeimoje visi skaitė, buvo didžiulis socialinis spaudimas skaityti, nes mūsų šeima buvo brandžių knygių šeima.
Turbūt kokių penkių metų amžiaus pradėjau skaityti. Mano šeimoje buvo tokia legenda: brolis buvo labai triukšmingas vaikas ir vieną kartą visi žiūri – jis nutilo. Pasirodo, skaito.
-
Paulius Gritėnas: „Esu bjaurus žmogus – neskaitau to, ką visi skaito, arba iš karto neperskaitau to, ką man padovanoja“
-
Ignė Zarambaitė: „Skaitant bet kokią knygą vaizduotė dirba labiau, nei spoksant į televizorių ar bukai naršant internete“
-
Benas Arvydas Grigas: „Leidžiu knygas, kurios man pačiam yra maloniausios“
-
E.Banytė: gyvenimas trumpas, turi skaityti tai, kas limpa prie tavęs ir prie ko prilimpi tu
Aš bandžiau šią legendą pakartoti. Irgi nuėjau skaityti, bet kadangi nebuvau triukšmingas vaikas, tai buvau labai nusivylęs, kad negavau tokio socialinio pripažinimo (juokiasi).
Skaitydavau beveik viską – nuo Ondržejaus Sekoro „Skruzdėliuko Ferdos nuotykių“ iki Vytautės Žilinskaitės apsakymų, kurie neva skirti vaikams, bet man buvo baisios pasakos (juokiasi).
Knyga, kuri man padarė vieną didžiausių įtakų, yra „Senovės laikų istorija“ – smetoninis vadovėlis. Tai buvo pasakojimas apie senovės istoriją. Žmogus, kuris ją rašė, labai liberaliai traktavo įvykius, iš katalikiškos perspektyvos, turėjo labai gerą pasakojimo struktūrą – turbūt nuo to laiko į istoriją pradėjau žiūrėti naratyvais, o ne faktais. Tuometinės istorinės knygos buvo klaikiai nuobodžios, dabar tai, ką daro Norbertas Černiauskas, yra visiškai kitas požiūris. Aš ieškodavau istorinių knygų, kuriose viskas būtų pasakojama per istoriją, pasakojimą, o ne per kokį nors istoristinį kontekstą, kuris apibrėžia istoriją savo rėmuose.
– Jei neklystu, jūsų brolis Laurynas Katkus, poetas ir vertėjas, yra už jus vyresnis. Tuomet nejautėte vyresnio brolio įtakos, ką verta perskaityti, o ką mesti šalin?
– Jeigu patardavo, nieko neskaitydavau pusę metų, o po to vis tiek perskaitydavau (juokiasi). Aš visą laiką jaučiau, kad man reikia surasti savo knygas, savo būdą.
Aš išmokau skaityti labai greitai ir beveik pats – nežinau, kaip man tai pavyko.
Mūsų šeimoje išraiška buvo per knygas. Nepamiršiu – kai man buvo apie dešimt metų, broliui gal šešiolika, išėjo didelė ir stora knyga, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Brolis paskaitė tą knygą ir jam labai patiko. Tėtis sakė – padiskutuokime. O tėtis yra vienas nuožmiausių ir aštriausių kritikų, kuriuos aš esu gyvenime sutikęs. Man pagarbiai stebint iš šalies ir bandant įsiterpti į pokalbį, tėtis broliui įrodė, kad ta knyga yra absoliutus mėšlas. Galų gale brolis pradėjo viską sakydamas, kad tai gera knyga, o kalbėti baigė sakydamas, kad visgi bloga knyga.
Brolis man daug dalykų parodė muzikoje – ten labiau sekdavau jo pavyzdžiu. O knygose – yra tik didelė lentyna, nuo tavęs priklauso, ką paimsi ir paskaitysi.
Brolis visiškai neskaitydavo fantastinės literatūros – jis turėjo jausmą, kas yra rimta ir nerimta literatūra. O man labai patiko komiksai ir juos mėgstu iki šiol. Labai patiko fantastinė literatūra, lengva literatūra, bulvariniai skaitalai. Tuo metu jaučiausi šiek tiek vienišas, aplinkui vyravo tarsi intelektualus skaitymo požiūris – turi skaityti sunkias knygas, ilgai galvoti, suprasti ir tai tave padarys užsispyrusiu, išsilavinusiu žmogumi. O man visą laiką patiko ieškojimai, kur yra absurdas arba kažkoks keistumas.
Pamenu, kad kokiais 1997 ar 1998 metais jaunesni žmonės turėjo lygiai tokį patį požiūrį į skaitymą. Milenialsų atėjimas man buvo kaip šviežio oro gurkšnis. Kultūrine prasme jie atvedė dalykus, kurie Vakaruose buvo matomi kitaip. Neseniai save pasilyginau su keturiasdešimtmečiais, X kartos atstovais, jų vaikystėje skaitytomis knygomis Amerikoje, tai, matyt, per muziką, pasaulėjautą mes labai panašūs. Yra knygų, kurias atrandi ir paskaitęs ją supranti, kad ji buvo kažkur girdėta – po to pažiūri, kad ji tapo dideliu bestseleriu 1995 metais, tuo metu, kai aš brendau.
Žinoma, komiksais neapsiribojau. Atsirado magiškas realizmas, Jorge'as Luisas Borgesas, kurį aš esu ne skaitęs, o studijavęs. Pavyzdžiui, man patiko ir Jameso Joyce'o „Ulisas“, nors tai sunki knyga, bet man nesunkiai skaitėsi. O Fiodorą Dostojevskį perskaičiau neseniai, bet man neįdomu – neturiu emocinio ryšio su juo. Man per ilga, per daug varginantis detalus dėliojimas (juokiasi).
– Minėjote, kad vaikystėje labai įsiminė istorijos vadovėlis. Kokias dar skaitytas knygas išskirtumėte kaip tas, kurios jums buvo svarbiausios?
– Hanso Falado „Anuomet mūsų namuose“ buvo knyga, kurią skaičiau kokius keturiasdešimt kartų. Mūsų laikais knygas skaitydavome po dešimt, dvidešimt ar trisdešimt kartų, nes knygų nebuvo daug, interneto nebuvo. Jei norėjai kažką veikti ir vartoti kokį nors turinį – televizorius rodydavo mėšlą – turi knygas, o saugu skaityti knygas, kurias jau esi skaitęs. Buvo tokia Ferenco Örsio linksma knyga „Kapitonas Tenkešas“, esu vaikystėje ją skaitęs, skaičiavau, gal kokius trisdešimt penkis kartus – mintinai žinai, bet skaitymas vis tiek suteikia malonumą, kitas skaitymo jausmas.
Hanso Falados „Anuomet mūsų namuose“ buvo nuostabiai patikusi knyga.
J.R.R.Tolkieno „Hobitą“ man mama skaitė, po to skaičiau pats vieną kartą, o būdamas keturiolikos sugrįžau prie jos. Taip tapau fantastu. Ta knyga pažadino fantaziją. Vėliau tik sužinojau, kad Andrius Tapinas, mano mokykliokas, išvertė „Žiedų valdovą“.
Marcelijaus Martinaičio poezija man vaikystėje buvo aiški, nes ji labai naratyvinė, bet kartu nuostabiai graži.
– Socialiniai tinklai, „Netflix“, darbas, asmeninis gyvenimas. Ar šiandien lengvai atrandate laiko knygoms?
– Vienu metu aš apsimetinėjau, kad skaitau knygas. Po to neapsimetinėjau, kad neskaitau knygų. Tada supratau, kad man norint skaityti knygas reikia atrasti naują būdą – pradėjau skaityti knygas telefone.
Praėjusiais metais pradėjus skaityti knygas telefone mano perskaitytų knygų skaičius padidėjo, turbūt, dešimteriopai, pavyzdžiui, šiemet per savaitę atostogų perskaičiau šešiolika knygų. Žinoma, dalis tų knygų yra trileriai, kuriuos gali praversti.
Rašytojas Neilamas Gaimanas, gindamas bibliotekas dėl komiksų, yra gerai pasakęs – nereikia vaikams drausti skaityti lengvų knygų ar komiksų. Svarbiausias dalykas, sako jis, yra tas, kad žmogus išmoktų išgyventi dėl savo herojaus likimo ir versti kitą knygą, kad sužinotų, kas jam atsitiko – o kai žmogus išmoksta tai, tada išmoks versti puslapį ir visur kitur. Dėl to komiksai ir fantastika yra būdas to pasiekti.
Tai iš naujo atradau. Išvykau atostogauti ir pagalvojau, kad reikia perskaityti visus vaikystėje neperskaitytus trilerius. Pavyzdžiui, Frederico Forsytho „Šakalo diena“ arba Stepheno Kingo „Tylos zona“ – įvadas į siaubo literatūrą.
Marcelijaus Martinaičio poezija man vaikystėje buvo aiški, nes ji labai naratyvinė, bet kartu nuostabiai graži.
Marcelijaus Martinaičio poezija man vaikystėje buvo aiški, nes ji labai naratyvinė, bet kartu nuostabiai graži.
F.Forsythas yra parašęs daug knygų, jo kūryba plati, ir aš atsisiunčiau visas knygas – perskaičiau septynias ar aštuonias, kol supratau, kad atsibodo. Tuomet perėjau prie dokumentikos, o po to ir prie grožinės literatūros.
Skaitymas, akivaizdu, kad nėra masinis reiškinys, nes skaitymas kaip laisvalaikio leidimo būdas niekada negalės konkuruoti su „Netflix“, naršymu internete, susirašinėjimu – to niekada nebus. Į tualetą eidamas pasiimi telefoną, ne knygą – taip yra (juokiasi).
Kita vertus, knygos kaip būdas bendrauti, kitaip pažinti pasaulį, toks lėtas būdas, manau, kad yra labai aktualus ir nemanau, kad pasibaigs su šia karta. Nors žmonės sako, kad jauna karta dabar labai neskaito. Aš pats turiu dukrą, kurią stengiuosi prievarta priversti skaityti – tai mūsų vienintelis konfliktas, kurį turime (juokiasi). Aš pamenu, kai ji pirmą kartą perskaitė J.K.Rowling „Harį Poterį“ , gal būdama aštuonerių, ir sako: žinai, toks jausmas, kad vyksta filmas, tik jis vyksta mano galvoje – kaip įdomu (juokiasi).
Skaitymas yra tam tikras disciplinos klausimas. Aš pats supratau, kad neskaitant man kažko trūksta.
– Anksčiau vykusioje Vilniaus knygų mugėje vienoje diskusijoje kalbėjote, kad šiandien mes visi nebelaukiame knygos, kuri pakeis pasaulį, mes laukiame platformos – programėlės, knygų mugės, kitų renginių. Kiek šis požiūris turi įtakos mūsų pasaulio suvokimui per skaitymą šiandien?
– Kultūra anksčiau buvo prieinama labai nedideliam ratui žmonių. Kai yra nedidelis ratas išsilavinusių, raštingų žmonių, jie laukia kokio nors meno kūrinio. Vėliau mes turėjome išsivadavimo laiką – „The Beatles“ ir „The Doors“ išleidžia albumus, Allenas Ginsbergas parašo poemą „Staugsmas“ – viskas pakeičia pasaulį.
Dabar mes turime ne tik Vakarų civilizaciją, turime Afriką, Kiniją, Indiją, Lotynų Ameriką – eilę skirtingų kultūrų. Kai nebėra mono kultūros, viskas yra lengvai pasiekiama, vieno meno kūrinio įtaka sumažėja. Net ir populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, „Haris Poteris“ ar „Sostų karai“, kaip meno kūrinys, knyga, savo tikrąjį potencialą parodo tada, kai yra ekranizuojamos, persikelia į kitas medijas. Knyga dabar yra tarsi potencialus filmo scenarijus, o žmogaus didžiausias pagyrimas knygai – faina, jei ekranizuotų, o dar geriau, jei pastatytų serialą.
Po tos diskusijos aš daug galvojau apie tai. Manau, kad klausimas yra, kad reikia pažiūrėti, kokią ir ar vis dar knyga kiekvienam iš mūsų atlieka funkciją. Aš supratau, kad man skaitymo reikia. Ir tai nėra toks skaitymas, kad kitaip negalėsiu parašyti savo penkiasdešimties geriausių perskaitytų knygų sąrašo ir feisbuke pasigirti. Aš mąstau skaitydamas kitaip arba paskaitęs mąstau šiek tiek kitaip.
Padariau išvadą, kad nebijau praleisti puslapių knygoje, lygiai taip pat, kaip ir prasukti seriale užknisančių vietų. Bent man knyga yra vis dar didžiausias potyrių ir naujos informacijos gavimo būdas. Aš mėgstu labai ilgus straipsnius skaityti, bet yra dalykų, kurių straipsniais nepasakysi, reikia parašyti knygą.
– Jūsų brolis – išleidęs ne vieną knygą, tėtis ką tik išleido knygą. Kada išvysime jūsų knygą? Kokia ji būtų?
– Turiu parašęs – gal tris. Beveik (juokiasi). Esu parašęs poezijos knygą, kurios neišleidau. Esu romanų prirašęs, bet nepabaigęs jų.
Pasakysiu taip – pas mus šeimoje numirti neišleidus knygos būtų baisi sarmata (juokiasi).
Skaitymas yra tam tikras disciplinos klausimas. Aš pats supratau, kad neskaitant man kažko trūksta.
Aišku, išleisiu. Manau, kad knyga yra ta vieta, kuriai amžius nekenkia. Jeigu Žemaitė savo karjerą pradėjo penkiasdešimties metų, tai aš dar laiko truputėlį turiu (juokiasi).
Klausimas yra ne dėl laiko, kada pasirodys knyga, bet su vidiniu pasiryžimu, kai turi surasti būdą, kaip kažką pasakyti, išreikšti žodžiais.
Man tapti muzikantu buvo labai įdomu. Dabar rašau libretą dideliam kūriniui.
Mano kartoje yra labai daug žmonių, kurie knygų neišleido arba parašė galvoje. Mes turime daug prarastų knygų – vadinasi, yra daug temų, apie kurias niekas nekalba. Yra žmonių, kurie įsisuko į darbus, šeimas, televizorių, kompiuterinius žaidimus, kurie yra didelis dėmesio siurbikas, ir neparašė tų knygų. Manau, kad gal ateis laikas, kada ta banga prasimuš.
Poezijoje – yra, prozoje – mano kartoje prozininkų, kurie debiutavo ar nedebiutavo, yra tikrai trūkstamų. Tai galimybių epochos problema – mūsų karta per labai trumpą laiką galėjo padaryt įvairias karjeras. Jaunesni žmonės to neturėjo, jie atėjo ten, kur jau mes buvome. Mes buvome lūžio laikotarpyje. Kita vertus, karjeros įgijimas mums labai sutrukdė ta prasme, kad mes nerealizavome kūrybinių ambicijų.
Sigitas Geda man interviu prieš kokius dvidešimt penkerius metus yra gerai pasakęs, kad kiekvienas žmogus turi tą niežėjimą viduje, bet kažkaip išleidžia – kažkas gal žmoną kankina, knygą rašo ar bėga laukais klykdamas, tu negali to neišleisti. Ir dabar po tiek laiko aš suprantu jį – turi suprasti, kas esi, ir ko tau reikia. Turi kažkur save realizuoti.
Mes per ilgai gyvename, kad turėtume vieną profesiją, yra ir kitų realizacijos formų, kurias norisi išbandyti. Pavyzdžiui, Ignas Staškevičius, vienas garsiausių savo kartos verslininkų, rašo knygas ir su laiku jos gerėja. Ir tikrai nepasakysi, kad jam reikia šlovės ar pripažinimo.
– Ačiū už pokalbį.
