Ji vienintelė išgyveno komunistinį vyriausybės perversmą, kurio metu buvo nužudyti visi jos artimi draugai ir šeimos nariai. Kadangi vienas iš kareivių, siųstų nužudyti Sitarą, skubiai išgabeno ją į saugią vietą, JAV ambasados darbuotoja Antonija (Nija) ir jos motina Tili priglaudžia merginą savo namuose, o vėliau padeda jai pabėgti iš gimtosios šalies.
Jungtinėse Amerikos Valstijose jauna moteris atverčia naują gyvenimo lapą – tampa sėkminga gydytoja ir kuria santykius su antrąja puse. Sitara su niekuo nesidalija prisiminimais apie praeitį, todėl jai sunku išgyventi pilnos laimės jausmą ir pelnyti kitų pasitikėjimą. Kai jaunąją gydytoją aplanko netikėtas lankytojas, atsiveria senos širdies žaizdos. Moteris trokšta akis į akį susidurti su savo praeitimi, išsivaduoti nuo šeimos netekties skausmo ir grįžti namo – pagaliau išvysti pasikeitusį Afganistaną.
N. Hashimi skaitytojams pristato jaudinantį romaną apie nepaprastą Afganistano kultūrą, kurią amžiams pakeičia komunistinė vyriausybė ir karas. „Žiežirbos lyg žvaigždės“ – tai įstabus pasakojimas su ryškia priešistore ir itin jautriais veikėjais, įtraukiantis nuo pirmojo knygos puslapio. Afganistaniečių kilmės amerikiečių rašytoja remiasi savo pačios šeimos istorija, gimtosios kultūros pažinimu, asmenine politine patirtimi ir savo kaip gydytojos terapeutės darbo praktika – visa tai praturtina jau ir taip neįtikėtiną Sitaros gyvenimo istoriją. Dalinamės interviu su šio romano autore – rašytoja Nadia Hashimi.
– Jūs parašėte ne vieną knygą, kurios veiksmas vyksta Afganistane. Romane „Žiežirbos lyg žvaigždės“ ši šalis, vaizduojama dar iki komunistinio perversmo, atrodo jauki, žavi ir visai negrėsminga. Ar rėmėtės tikra istorija, ir jeigu taip, kaip ji pateko į knygą?
– Afganistano įvaizdis romane yra paremtas svajingais mano tėvų jaunystės prisiminimais ir iš tiesų atrodo labai tolimas tam šalies vaizdui, kurį vaikystėje matydavau per žinias. Pasirinkau rašyti apie šį jo istorijos laikotarpį todėl, kad, diskutuodama su savo ankstesnių knygų skaitytojais, pastebėjau, jog daugelis nustemba išgirsdami apie Kabulą, kuriame mergaitės ir moterys galėjo vaikščioti be galvos uždangalo, o moterys galėjo įgyti aukštąjį inžinerijos ir medicinos išsilavinimą, galiausiai – nebuvo uždrausta muzika. Visi šie neigiami pokyčiai, įvykę po karinio perversmo, kelė sielvartą.
– Pagrindinė knygos veikėja Sitara savo gimtojoje šalyje netenka visko, tačiau sulaukusi svetimų žmonių pagalbos pradeda naują gyvenimo etapą Amerikoje. Skaitant knygą tenka ne kartą jaudintis dėl jos saugumo. Tačiau net kebliausiose situacijose visuomet atsiranda pagalbininkų, pavyzdžiui, karys, perversmo naktį padėjęs jai pasprukti nuo pavojaus, arba moteris, priglaudusi ją savo namuose – jie gali būti laikomi neįtikėtinais didvyriais. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie didvyriškumo temą šioje knygoje?
– Kartais didvyriai būna tokie akivaizdūs, kaip kad ugniagesys, išgelbėjęs katinėlį, įstrigusį medyje. Bet realybėje didvyriškumas turi tamsiąją pusę. Karys, padėjęs mergaitei pabėgti iš apgultų rūmų, taip pat priklausė kariuomenei, siekiančiai brutalia jėga nuversti prezidento valdžią. Antonija, kuri siekė užtikrinti saugų Sitaros gyvenimą po perversmo, atstovauja Kabule įsikūrusią amerikietiškąją pusę, skirtą palenkti šalies ideologijas į savo pusę ir sugriauti Sovietų sąjungos įtaką. Nors asmeniniai veikėjų poelgių motyvai gali būti tyri, bet kiekviename didvyriškumo geste taip pat rasime ir daug pilkumos. Tai domina mane kaip rašytoją. Tačiau Sitara yra pati sau didvyrė, nepasiduoti ją skatina meilė šeimai.
– Galiausiai Sitara tampa gydytoja. Žinant, kad jūs taip pat esate gydytoja, bet gimusi JAV (jūsų praeitis yra visai kitokia), kyla klausimas – kiek pagrindinėje veikėjoje yra jūsų pačios?
– Kaip ir Sitara, Rugsėjo 11-osios teroro akto metu aš buvau Niujorke ir ruošiausi tapti gydytoja terapeute. Prisimenu, kaip ir ji jaučiausi sumišusi dėl to, kad dalis JAV piliečių staiga pradėjo abejoti savo kaimynų, restoranų savininkų ir taksi vairuotojų, t. y. Amerikos afganistaniečių, ištikimybe. Pavaizdavau ją kaip gydytoją terapeutę, nes dauguma tėvų nori, kad jų vaikai taptų gydytojais. Amerikos afganistaniečių gyvenimas smarkiai pasikeitė po Rugsėjo 11-osios įvykių, kuomet jie liūdnai pagarsėjo kaip palikuonys iš Artimųjų Rytų, žemės, kurioje organizuojami teroristiniai išpuoliai. Tačiau mūsų išoriniai panašumai tuo ir baigiasi. Sitara išgyveno gilų sielvartą dėl šeimos netekties, todėl kurdama šios veikėjos portretą atsirėmiau į jos širdgėlą. Kelis mėnesius, kol rašiau šios moters gyvenimo istoriją, galvoje girdėjau jos balsą – siekiau tiksliai užrašyti girdimus žodžius.
– Globos namų aplinka, į kurią pateko Sitara, skaitant romaną iš tiesų kėlė nerimą. Įdomu, iš kur kilo ši idėja?
– Sunkiausios dienos pediatrui yra tos, kai tenka iškviesti gydytoją terapeutą apžiūrėti tyčia sužalotą vaiką. Savo darbe ne kartą fiksavau sumušimus ir cigarečių sukeltus nudegimus ant jaunų kūnų, o taip pat apžiūrinėjau vaikus, sužalotus tokiais būdais, kurie nepalieka žymių. Dalis vaikų, lydimi socialinių darbuotojų, lankėsi skubios pagalbos skyriuje ne vieną kartą. Manau, kad ankstyvas asmenines ir šeimos tragedijas patyrę jaunieji pacientai yra linkę į panašias traumas ir sužalojimus ateityje – kartais sukeltus žmonių, kuriems buvo patikėta jų gerovė. Galbūt ši istorijos dalis yra pagrįsta mano pačios vidiniu troškimu, siekiant atrasti geresnių būdų apsaugoti pačius pažeidžiamiausius – vaikus.
– Pagrindinė romano veikėja jaučia būtinybę užsimiršti ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia neatviraudama apie tai, ką jai teko išgyventi paliktoje gimtinėje. Įdomu, kaip manote, kaip būtų susiklostę Sitaros romantiniai santykiai, jeigu ji būtų iš karto pasidalinusi savo skaudžia praeitimi su antrąja puse?
– Sitara tikrai galėjo apsilankyti pas psichoterapeutą, bet nemanau, kad ji būtų atsivėrusi net ir jam. Ji netikėjo, kad kalbėjimas apie praeitį atneštų ką nors gero. Kaip ir daugelis mano pažįstamų žmonių, emigravusių iš Afganistano, ji sutelkė visą savo energiją į darbą. Ar Adamas būtų buvęs kitoks, jeigu būtų sužinojęs apie jos praeitį prieš suformuodamas savo politinius siekius? Abejoju. Įtemptos situacijos daug ką atskleidžia. Nemanau, kad Adamas yra blogas žmogus. Tiesiog nemanau, kad jis buvo „tas žmogus“.
– Kiek laiko jums prireikė parašyti romaną „Žiežirbos lyg žvaigždės“ ir koks buvo jūsų informacijos ieškojimo procesas?
– Šios istorijos pradžią perrašiau kelis kartus, atsisakiusi ankstesnio nenusisekusio juodraščio. Padariusi pertrauką geriau pažinau romano veikėjus, kurie vis dar gyveno mano galvoje. O kai pažįstu juos nuo galvos iki kojų, pasakojimas tiesiog liejasi. Romano rašymas užtruko šiek tiek daugiau nei metus.
Ieškodama įvairios istorinės informacijos, skaičiau interviu su perversmo metu Kabule dirbusiais amerikiečių užsienio tarnybos pareigūnais. Viena maloni moteris leido iš jos paimti interviu, pastarasis labai praturtino mano žinias ir pačią istoriją. Ji man papasakojo apie metų metus Kabule vyravusią savotiško vakarėlio atmosferą ir apie miuziklo „Oklahoma!“ pasirodymą. Be to, daug valandų praleidau sklaidydama senas hipių fotografijas ir skaitydama keliautojų patarimus, kur būtų galima įsigyti geriausios žolės. Taip pat ėmiau interviu iš šeimos narių, perversmo metu gyvenusių Kabule ir galėjusių papasakoti apie baimę kritikuoti naująją valdžią, nenorint likti nubaustiems. Aš tiek daug sužinojau ir man buvo labai smagu pasidalinti atradimais su savo skaitytojais.
– Visos jūsų knygos galėtų sulaukti nuostabių kino ekranizacijų. Jeigu „Žiežirbos lyg žvaigždės“ pasiektų ekranus, ką norėtumėte matyti atliekant Sitaros, Nijos ir Tili vaidmenis?
– Puikus klausimas. Aktorei Džesikai Čestein skirčiau Nijos vaidmenį, o mano didžiausia svajonė, kad Tili veikėją vaidintų nepakartojama Betė Vait. Kiekvieną serialo „Auksinių merginų“ („The Golden Girls“) epizodą žiūrėjau bent po du kartus. O Sitaros vaidmuo labai norėčiau, kad atitektų kam nors, kas turi afganistanietiško kraujo. Būtų be galo malonu turėti šios šalies atstovę tarp aktorių.
– Kaip gydytoja terapeutė, ištekėjusi už neurochirurgo ir auginanti keturis vaikus, jūs vis tiek randate laiko ir energijos ginti moterų teises ir skatinti lyčių įvairovę vyriausybėje. Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie dalyvavimą politikoje?
– Kai vietinėje savivaldoje atsirado laisva vieta, nusprendžiau kandidatuoti, nes jaučiau galimybę į valdymą atnešti naują požiūrį. Mačiau mūsų sveikatos apsaugos sistemos žlugimą ir kaip gydytoja terapeutė, skubios pagalbos skyriuje gydanti vaikus, ir kaip medicinos verslo vadovė. (Ką jau kalbėti apie draudimo kompanijas!) Mums visiems būtų labai naudinga sprendimų priėmimo kambariuose turėti kuo daugiau įvairių požiūrių atstovaujančių žmonių, tačiau politikoje paprasčiausiai turime per mažai moterų. Šiuo metu dirbu savo apygardos sveikatos apsaugos komisijoje, kuri rūpinasi rasinio teisingumo ir sveikatos apsaugos sistemos mokyklose problemomis. Taip pat esu Amerikos afganistaniečių moterų tarybos narė ir viena iš Amerikos afganistaniečių fondo, skatinančio pilietinį įsitraukimą mūsų bendruomenėje, įkūrėjų. Papildomos veiklos puikiai padeda tobulėti ir susirasti bendraminčių.
– Vienas iš romano veikėjų, Adamas, dalyvaudamas politinėje veikloje įsitraukia į slaptas užmačias, susijusias su asmenine veikla socialiniuose tinkluose. Ar jums teko patirti kažką panašaus būnant politikoje?
– Politikoje pinigai ir įvaizdis yra didžiausi prioritetai. Kandidatai visada ieško finansinės paramos, o lėšų rinkimo rezultatai paprastai tampa svarbesni už idėjas. Politikui įvaizdis yra toks svarbus, kad neretai tampa dirbtiniu. Pavyzdžiui, atsimenu, kaip vienas kandidatas atvažiavo į didžiulį protestą, pasidarė asmenukę minios fone, tuomet šoko atgal į mašiną ir dingo. Nesakau, kad visi kandidatai yra nenuoširdūs. Susipažinau su daugybe gerų, sąžiningų žmonių, bet taip pat ir su asmenybėmis, trykštančiomis ambicijomis. Adamas yra vienas iš jų.
– Galbūt pastaruoju metu perskaitėte kitų autorių kūrinių, kuriuos norėtumėte rekomenduoti?
– Susanos Abulhawa knyga „Against the Loveless World“ yra drąsi ir jaudinanti kaip ir jos visi kūriniai. Thrity Umrigar romanas „The Space Between Us“ – tai švelni istorija su komplikuota atomazga. O Saharos Mustafah knygoje „The Beauty of Your Face“ atrasite tikrai stulbinančius veikėjus, papuolusius į įtemptą situaciją – susišaudymą mokykloje.
– Ar šiuo metu rašote ką nors naujo?
– Šiuo metu rašau vieną jaunuolių gyvenimo istoriją, toliau tyrinėjančią Amerikos afganistaniečių išgyvenimus. Pirmą kartą rašau kūrinį, skirtą šiai amžiaus grupei, be to, pastaraisiais metais mano vaikai mokėsi iš namų, todėl dirbu lėtai. Tačiau vis tiek tikiuosi išleisti šią knygą kitais metais.
