Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

N.Parros „Antipoezija“, arba kaip antipoetas įsiveržia su dulkių siurbliu suniokoti smėlio mandalos

Rugsėjis, kaip visad, derlingas metas poezijai. Šiemet derlius gali nudžiuginti net ir tuos, kurie poezijos nemėgsta, nes pirmą kartą lietuviškai galima susipažinti su „antipoezija“. Taip vadinasi Nicanoro Parros rinktinė, kurią išleido „Bazilisko ambasada“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Simonas Bernotas, Austėja Jakas
Simonas Bernotas, Austėja Jakas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Antipoezijos“ terminas mūsų literatūroje – neaiškus ir negirdėtas. Tačiau pasauliniu lygiu ši sąvoka nurodo konkretų autorių – Nicanorą Parrą (1914–2018), ir turi aiškią kilmės vietą – poeto gimtinę Čilę. Fizikas, net keturiskart pretendavęs į Nobelio literatūros premiją, įvertintas Cervanteso ir kitais svarbiausiais apdovanojimais, N.Parra nutarė, kad jis – ne poetas, o antipoetas. Vieši jo kūrybos skaitymai sutraukdavo tiek klausytojų, kad buvo lyginami su roko grupių koncertais, o vadinamoji antipoezija ilgainiui virto ištisu N.Parros įkvėptu judėjimu.

N.Parros rinktinės lietuvių kalba pasirodymo proga vertėjas, rinktinės sudarytojas Simonas Bernotas bei knygos iliustruotoja, dailininkė Austėja Jakas atsakė į keletą klausimų.

Leidyklos nuotr./„Antipoezija“
Leidyklos nuotr./„Antipoezija“

Parra yra nuožmus, tiesus, drąsus – Lietuvai to reikia.

Nors Nicanoras Parra svarbus pasauliniu lygiu, ne ką mažiau nei Pablo Neruda ar Gabriela Mistral, o jo kūryba dėstoma universitetuose, bet ankstesnių už tavuosius šio autoriaus kūrybos vertimus, Simonai, nepavyko aptikti. Pirma N.Parros rinktinė Lietuvoje išleista vos prieš mėnesį. Ne paslaptis, kad verstinės poezijos leidyba neretai yra inicijuojama pačių vertėjų, pasiūlančių savo mėgiamo poeto knygą leidyklai. Simonai, kaip gimė knygos idėja?

Simonas Bernotas: Nicanoro Parros poeziją esu vertęs anksčiau – prieš porą metų pasirodė mano išverstų eilėraščių publikacija žurnale „Metai“ (2019 m., Nr. 8–9), kuri sulaukė teigiamų atsiliepimų. Supratau, kad Parros kūryba lietuvių skaitytojus gali sudominti, joje esama kažko tokio, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sava, bet iš tikrųjų yra ir visiškai nauja.

Leidyklos nuotr./„Antipoezija“
Leidyklos nuotr./„Antipoezija“

Džiugu, kad nutarei nesustoti ties viena publikacija ir sudarei storoką knygą. Kaip abu vertinate N.Parros kūrybą lietuviškai pasirodančių knygų kontekste?

Simonas Bernotas: Manau, kad šiuolaikinės verstinės poezijos knygų vis dar išeina gana mažai, ir dažniausiai apsiribojama kaimynais (latviais, lenkais, rusais). Ispanakalbė poezija yra viena iš svarbiausių Vakarų literatūroje, bet iki šiol lietuviškai teturėjome Pablo Nerudos, Federico García Lorcos ir Césario Vallejo knygas. Na, dabar jau turime ir Parros. Svarbu yra praplėsti poetinio lauko ribas, nes tai skatina gaivališkumą ir neleidžia lietuvių literatūrai sustabarėti – pažinti pasaulinę literatūrą yra tiesiog būtina. Pridurčiau, kad ispanakalbės literatūros laukas yra neapsakomai platus, o Parra jame užima reikšmingą vietą: jis yra vienas žymiausių XX a. Čilės poetų, dažnai svarba lyginamas su Pablo Neruda. Parros kūrybą vertino tokie garsūs rašytojai kaip Roberto Bolaño, Williamas Carlosas Williamsas, Allenas Ginsbergas. 2011 metais jam buvo įteikta Miguelio de Cervanteso premija, o šis apdovanojimas apskritai yra svarbiausias ispanakalbės literatūros įvertinimas.

Austėja Jakas: Jei reikėtų palyginti, įsivaizduoju Parrą kaip tokį asmenį, kuris į taikų smėlio mandalos kūrimą įsiveržia su dulkių siurbliu ir viską suniokoja, ir šiuo procesu mėgaujasi. Parra yra nuožmus, tiesus, drąsus – Lietuvai to reikia. Labiausiai reikia drąsos.

Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Bernotas, Austėja Jakas, Greta Ambrazaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Bernotas, Austėja Jakas, Greta Ambrazaitė

Tačiau pasitaiko žmonių, kuriuos drąsi kūryba piktina. Kaip įsivaizduojate žmogų, kurį Parros siužetai, raiška supykdytų?

Simonas Bernotas: Įsivaizduočiau tradicinės poezijos mylėtoją, kuris turi gana sustabarėjusį suvokimą apie tai, kokia turi ir kokia neturi būti literatūra. Nejučia prisiminiau parodų lankytojus, kurie užsukę komentuoja paveikslus: „aš irgi taip nupieščiau!“ Taip pat potencialiai jo poezija galėtų įžeisti įvairaus plauko fanatikus ir tuos, kurie pernelyg rimtai viską vertina... nors tokie žmonės veikiausiai poezijos neskaito, juolab antipoezijos.

Austėja Jakas: Manau, tai galėtų būti žmogus, dirbantis nuo pirmadienio iki penktadienio, galbūt vidutinio amžiaus vyras, pavargęs nuo vaikų ir žmonos (o žmona pavargusi nuo jo). Toks, kuris svajoja būti laisvas, bet laisvės šansas praleistas prieš dešimtmetį ir nėra kelio atgal, arba jo smegenys tokios, kad jis sugeba tik šitaip matyti ir projektuoti pasaulį, ir laisvės tame pasaulyje jau nelikę. Toks, kuris kasryt, pavargęs nuo rutinos, suranda sau 10 naujų ligų, nors vienintelė liga yra rutina, besitęsianti eilę metų. Tokį žmogų, manau, Parros poezija galėtų supykdyti. Dar gali įžeisti kokią nors tikybos mokytoją, bet nebūtinai – tai tik mano mintis, nebūtinai ji teisinga, pasilieku teisę klysti.

Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Bernotas, Austėja Jakas
Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Bernotas, Austėja Jakas

Jeigu Parra būtų gimęs viduramžiais, jį kartu su jo poezijos rankraščiais būtų galima sudeginti ant laužo.

Austėja, tavo dailės darbuose ryškūs meksikietiški motyvai, ar bent jau taip juos gali suvokti lietuviška auditorija. Daug spalvų, dominuoja netradiciniai siužetai. Papasakok daugiau apie savo kūrybos principus ir pasidalink, kaip vyko „Antipoezijos“ iliustravimas.

Austėja Jakas: Visa mano kūryba yra ryški, pilna spalvų, dauguma iliustracijų seka tam tikrus siužetus, siunčia ženklus, kurių ir pati nelabai pajėgiu perskaityti. Iliustracijose mėgstu dramą, jaučiu malonumą piešti ašaras ir kraują, kuris dėl žaismingo, gana primityvaus stiliaus nevirsta atstumiančiu žiūrovą. Įkvėpimui man tinka viskas, kas nėra drungna ar prėska. Mano kūrybos įkvėpimas yra gyvenimas, kurio viena koja yra Indijoje. Visur, kur yra spalvos, norėčiau atsidurti. Dalį rinktinės iliustracijų ir nupiešiau būdama Pietų Indijoje – aplinkoje, kuri net ir nykiu pandemijos laikotarpiu be perstojo dirgino visas uosles ir jusles, tampė nervus, kur skaudėjo ir kur taip pat jaučiau betarpišką meilę. Iliustravimo procesas buvo labai organiškas, be prievartos, nes su Parros tekstais pajutau giminystę nuo pat pradžių. Piešimo blokas atsirasdavo, kai atsisėdusi tiesiu stuburu įkalbinėdavau save, kad štai dabar piešiu iliustracijas Parrai, perskaičiusi jo eilių. O geriausios iliustracijos išplaukdavo tada, kai nieko nesitikėdavau, bet Parra kažkur ramiai tūnodavo, manęs per daug neterorizuodamas.

Leidyklos nuotr./„Antipoezija“
Leidyklos nuotr./„Antipoezija“

Akivaizdu, kad tokios knygos, kaip Simonas minėjo, gali praplėsti poetinio lauko ribas, pridurčiau dar ir vaizduotės – tapti pavyzdžiu, kokios literatūros esama. Prieš gerą dešimtmetį, kaip atsvara „rimtajai“ poezijai, pas mus labai išpopuliarėjo slemas – vėluodama Lietuvą pasiekė slemo banga, tad, ko gero, galėtų atsirasti ir autorių, save vadinančių antipoetais. Judu ir patys rašote eilėraščius. Ar Parros kūryboje radote ką nors įkvepiančio?

Austėja Jakas: Mane įkvepia jo nebaimė, tiesmukumas, mintys, kurios „patogiam“ skaitytojui gali pasirodyti atgrasios ar net kelti šleikštulį. Jeigu Parra būtų gimęs viduramžiais, jį kartu su jo poezijos rankraščiais būtų galima sudeginti ant laužo.

Man pačiam, kaip kūrėjui, eilėraščių vertimas yra rašymo treniruotė.

Simonas Bernotas: Jam išties netrūko parako, o kartu ir veržlumo, kandžios ironijos. Dar bakalauro studijų metais įsiminiau dėstytojos Dovilės Kuzminskaitės apibūdinimą – kad Parra buvo poetas, skatinęs „pamelžti karvę / ir apipilti jos galvą pienu“ (citata iš vėliau mano išversto Parros eilėraščio „Krėsle užsnūdusio poeto laiškai“). Mane nustebino, kokia įvairialypė ir kiek apimanti vis dėlto yra jo kūryba! Mitų dekonstrukcija (kaip eilėraštyje „antiLozorius“), neįprastas žvilgsnis į kasdienybę (pavyzdžiui, parke sėdintys senukai palyginami su krokodilais), aktualių reiškinių apmąstymas (savo eilėraščius ekologijos tema Parra vadindavo „ekoeilėmis“), socialinių problemų demaskavimas, kapitalizmo kritika, erotika – visa tai ir dar gerokai daugiau galima rasti šio poeto kūryboje...

Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Bernotas, Austėja Jakas
Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Bernotas, Austėja Jakas

Verčiant, kitaip nei piešiant, atsitraukti nuo teksto vargiai įmanoma. Simonai, spėju, kad pritartum, jog vertimo darbui svarbi ne vien vaizduotė, bet ir racionalumas...

Simonas Bernotas: Man pačiam, kaip kūrėjui, eilėraščių vertimas yra rašymo treniruotė. Versdamas supranti, kaip autorius kuria tekstą, – specifinius jo kūrybos metodus, braižą. Nebūtinai ką nors konkretaus iš to autoriaus perimi – bent jau sąmoningai pats to nedarau, – bet vigi šio to išmoksti. Taip buvo ir verčiant Parrą. Pavyzdžiui, geras pianistas turi kasdien treniruotis, o rašytojams – truputį kitaip. Juk neparašysi 15-os eilėraščių per dieną, nes tiesiog neturėsi ką pasakyti, tačiau versdamas gali tobulinti rašymo įgūdžius – taigi vertimas man yra „literatūrinių raumenų“ lavinimas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?