Magiškas realizmas ar tikrovė?
S.T.Kondrotas dažnai tapatinamas su magijos įtraukimu į lietuvių literatūrą. Vis dėlto rašytojas sako, jog pats taip negalvoja. Ši priklijuota etiketė išsilaikė iki šių dienų. „Tuo metu taip kažkam pasirodė. Vieną kartą, kai rašiau „Žalčio žvilgsnį“, kažkur kaime prie Utenos nuomojausi kambarį, o 90-metis jo šeimininkas sakė, kad skaitydamas kitus lietuvių autorius netiki kas rašoma, jam tai atrodo netikra, o kai skaito mano kūrinius, viskas lyg tikrovėje“, – pasakojo rašytojas. Jo manymu, viskas priklauso nuo skaitytojo požiūrio.
Nacionalinės premijos laureatas sako, jog rašydamas tiek anksčiau, tiek ir dabar vadovaujasi vienu estetikos principu – grožis matomas tik dirbtinai žmogaus sukurtose reikšmėse. Pavyzdžiui, gamta negali būti savaime graži. „Man atrodė, kad kiti kūrėjai aprašinėja tai ką mato pro langą, o štai pas mane viskas turi būti sugalvota fantazijoje. <...> Žmogus turi pasakoti istoriją, kuri yra jo galvoje, o ne tai, ką jis išgyveno ir ką pamatė apsidairęs“, – tvirtino S.T.Kondrotas.
Prozos knygų autorius pripažįsta, jog dažniausiai istoriją kurti pradeda kiek kitaip – nuo pabaigos. Rašydamas ieško būdų kaip iš finišo nukeliauti į kūrinio pradžią.
Persekiojantis noras rašyti geriau
J.Čerškutei paklausus, ar rašytojas nepasiilgsta laikų, kai kūrė dažniau, šis atsakė, jog rašyti yra labai sunku – tai psichologiškai alinantis ir išgręžiantis darbas.
„Pirmiausia, negali sau leisti parašyti blogiau negu anksčiau. Tarsi turėtum kokį įsipareigojimą. Jis persekioja ir kartais net užblokuoja nuo rašymo. Galvoji, o, velnias, geriau iš viso nerašysiu, nes nesu tikras ar bus geriau negu anksčiau“, – pripažino S.T.Kondrotas.
Jis sako, jog kūryba nėra laiškas mamai, kuriame galima papasakoti kas nutiko per visą dieną. Rašymas nukelia į kitą pasaulį, tačiau už jį vienu ar kitu būdu vėliau tenka susimokėti. „Dėl to daugelis rašytojų turi problemą dėl alkoholio, nes reikia kokiu nors būdu atsiriboti, pailsinti smegenis. Negaliu pasakyti, kad pasigendu tos būsenos“, – pasakojo Nacionalinės premijos laureatas.
Jis sako, jog kūryba nėra laiškas mamai, kuriame galima papasakoti kas nutiko per visą dieną.
Diskusijos moderatorė užsiminė apie taip niekad ir neišleisto romano istoriją. S.T.Kondrotas pasakojo, jog viskas nutiko dar dirbant Laisvosios Europos radijuje. „Buvau parašęs apie 100-tą puslapių. Tuomet sugedo kompiuteris, dar bandžiau atgauti duomenis, tačiau nepavyko. Buvo parašytas gal tik ketvirtadalis to, ką buvau sugalvojęs. Po to tingėjau pradėti iš pradžių“, – prisipažino prozininkas.
Nors rašytojas vis dar užsiima kūryba, teigia nebeatsitraukiantis nuo realybės 8-ioms valandoms kaip anksčiau. Prozininkas keldavosi apie 5-tą ryto ir iki 14-tos valandos rašydavo be sustojimo.
Rašymas nėra pašaukimas
Šiuo metu vyras užsiima anglų kalba parašytų knygų vertimu į lietuvių kalbą. Paklaustas, ar dar sugrįš prie rašymo, atsakė, jog prieš porą metų buvo pradėjęs rašyti atsiminimus, tačiau sustojo. „Pasaulyje yra tiek daug prirašyta ir tiek daug papasakota, jog nors ir kyla neblogos mintys, pagalvoji, kad tikriausiai tai jau yra kur nors aprašyta“, – mintimis dalinosi rašytojas.
Nacionalinės premijos laureato manymu, rašymas nėra pašaukimas, o būtent profesija ir užsiėmimas, kurį galima išmokti. Tik kaip ir visose profesijose, yra geresni ir blogesni darbuotojai. Tą gali lemti charakterio savybės arba tam tikri motyvai, neleidžiantys pasiekti aukštumų.
Laisvu nuo vertimo metu S.T.Kondrotas sakė daugiausia skaitantis negrožinę, dokumentinę, publicistinę literatūrą. Visa kita jam atrodo tarsi laiko vilkinimas, kadangi grožinėje literatūroje sunku sužinoti ką nors nauja, kas iki šiol nebuvo žinoma.
Lagerio jausmas
Sovietmečiu, 1986-aisiais S.T.Kondrotas emigravo iš Lietuvos į JAV, o visam laikui Los Andžele įsitvirtino nuo 2004-ųjų.
„Nuo mažens žinojau, jog kai tik pasitaikys proga, manęs sovietinėje Lietuvoje nebus, o visa kita nesvarbu. Tas užtvaros ir lagerio jausmas persekiojo visą laiką“, – tvirtino rašytojas. Dabar džiaugiasi, jog pasaulyje liko išties mažai vietų, kurių nėra matęs.
Neakivaizdiniu būdu Niujorke pabaigęs fotografijos institutą, Los Andžele vyras atidarė fotografijos studiją, kurioje dirbo iki 2018-ųjų. „Fotografuodavau įvairius nedidelius daiktus, o dažniausiai juvelyrinius dirbinius. Visgi brangakmenių ir aukso pasaulis pasirodė neįdomus. Šio pasaulio žmones pavadinčiau tikrais karikatūriniais personažais“, – pasakojo S.T.Kondrotas.
Kas būtų, jeigu būtų
Paklaustas, kas būtų nutikę, jeigu būtų nepavykę emigruoti į Ameriką, rašytojas atsakė, jog tais laikais buvo galinga alkoholizmo kultūra. „Tikriausiai būtų buvę tas pats, kaip Ričardui Gaveliui, gal jau būčiau miręs. Visi to meto autoriai vienaip ar kitaip dėl to nukentėjo. Sunku įsivaizduoti kas būtų, jeigu būtų“, – tvirtino S.T.Kondrotas.
Tikriausiai būtų buvę tas pats, kaip Ričardui Gaveliui, gal jau būčiau miręs.
Taip pat pripažino, kad be jausmo, lyg būtų lageryje, slėgė ir dar viena mintis, kad gyvena tarsi mažame tvenkinyje. „Tuomet galvojau gal reikia važiuoti į Maskvą ir ten sieti gyvenimą su kinu. Ištrūkti iš to mažo tvenkinio. Tačiau tai tik mintys, galiausiai viskas baigėsi gerai“, – sakė S.T.Kondrotas.
