Leidykla VAGA ir britų rašytoja Natasha Solomons pristato naujieną „Aš, Mona Liza“, kuri skaitytojams atveria intriguojančią galimybę išgirsti įstabiosios moters iš paveikslo balsą.
„Iš pradžių klausiausi tamsoje. Kol buvau nauja, neturėjau akių ir neskyriau dienos nuo nakties. Užtat supratau, kad man patinka muzika – gyvybingas lira da braccio ir fleitos džiugesys. Ir triukšmingas studijos klegėjimas. Anglies kreidelės kutenimas. Rami jo pirštų galiukų šiluma, pirštų, palengva bakštinančių mane gyvenimui, sluoksnis po sluoksnio. Aš atsiradau. Ne visa iš karto. Sulig kiekvienu brūkštelėjimu aš tirštėjau nelyginant dūmai kambaryje.
Jutau jo kvėpsmą man ant skruosto, kol jo teptukas žadino manyje gyvastį. Išnirau į sąmonę tarsi iš giliausio vandenyno, vėsaus, juodo. Suvokiau balsus, jie grumeno tarytum bangų gludinami akmenys. Bet aš klausiausi tik jo balso. Jis man šnabždėdavo. Jis ištraukė mane į būtį savo troškimo jėga, viliote išviliojo iš tuopos medžio lentelės. Ligi tol buvau patenkinta tamsa. Dar nežinojau, kad egzistuoja šviesa.
Pirmiausia pasirodė mano veidas, iškilęs iš vingrių švino baltojo sluoksnių. Toliau jis tvėrė mane iš įvairių atspalvių šešėlių ir plačių tamsių potėpių. Mane vis dengė ir dengė imprimitura, permatoma lyg plaštakės sparnas. Mano oda buvo it vaiduoklio, anaiptol ne gyvo kūno rausvumo, tad jis pridėjo trupinėlį karmino ir geltono pigmento, švelniai paspalvino deginta umbra.
Mano rankos, suknelė, plaukai ir juos dengiantis šydas kol kas buvo tik mintys anglies pavidalu, laukiančios tapsmo. Kartone juodavo pirmosios tušu nubrėžtos linijos. Aštri adatos smailė nužymėjo mano kontūrus paruošdama juos anglies spolveri, kuriuos jo pirštai švelniai masažuodami įtrynė pro mažytes skylutes popieriuje. Buvau apybrėža, tikslus atvaizdas ant medžio lentelės. Kūno dalių rinkinys. Smakras. Krūtys. Pirštas. Nosis. Žvelgiau naujomis savo akimis. Į dienos sumaištį ir į nakties tykumą.
Žavėjausi. Žvaigždės už lango mirkčiojo visai kaip aptirpusios studijoje žvakės. Gal ten aukštai darbavosi dangiškasis tapytojas, gal dangaus Leonardas plušėjo prie naujo dievų užsakyto žvaigždyno? Mane tapydamas – suteikdamas man pečius ir lūpas, kurdamas plaukų kaskadas ir perregimą šydą – Leonardas su manimi kalbėjo.“
Romane „Aš, Mona Liza“ garsiausias Da Vinčio paveikslas pasakoja savo gyvavimo istoriją nuo sukūrimo iki nesuskaičiuojamų peripetijų ir per amžius patirtų aistrų. N.Solomons praveria paslapties šydą ir leidžia skaitytojui patirti, kas būtų, jeigu per šimtmečius išlikęs meno kūrinys galėtų papasakoti, ką matė ir girdėjo neaprėpiamo laiko tėkmėje. Kūrinyje persipina skirtingi laikmečiai, autorė poetiškai pristato Moną Lizą, kaip gyvą moterį, pamilusią ir pergyvenusią savo kūrėją.
„Luvro lankytojai, ištisas valandas prastoviniavę eilėse, vėpso išsižioję, visai manęs nematydami. Dabar mane rasite visuose kelionių vadovuose, aš neatimama organizuotų turistinių kelionių po Europą dalis. Gal susenusi ir tapau pikta, niurgzli, juodos tulžies pritvinkusi, bet jau tų turistų manieros – tiesiog nepakenčiamos. Jie skundžiasi vienas kitam, kokia aš mažytė ar kad mano šypsena labiau primena grimasą. Kadaise kartu su šimtais kitų paveikslų stumdžiausi visai neprakilniame paveikslų dormitorijume, užmiršta beveik visų, išskyrus tuos, kurie atėjo manęs ieškoti.
O dabar, kai esu visur, jūs manęs nematote, net kai stoju tiesiai jums prieš akis. Jūs ateinate čionai pamindžikuoti mano akivaizdoje, atiduoti pagarbą per tas jums skirtas keliolika sekundžių, kol mano kalėjimo prižiūrėtojai nuskubins jus tolyn. Ir per tas keliolika sekundžių jūs verčiau nusprendžiate atsukę man nugaras telefonais nufilmuoti, kaip jūs į mane nežiūrite. <...> Mano kalėjimo kameros sienos stiklinės, bet kulka nepramušamos, dviejų centimetrų storio, o visi plyšiai užsandarinti, kad ničniekas neprasiskverbtų iš išorinio pasaulio. Beveik nieko ir negirdžiu, tik prislopintą balbatavimą. Niekam neberūpi su manimi šnekėtis. Net kai šaukiu, niekas nesiklauso. Bet jūs paklausykit.“
Knyga „Aš, Mona Liza“ tai pažintis su praeityje gyvavusiais Italijos miestais, kasdienybe, buitimi, kūrybos ypatumais, iškiliausiais mecenatais ir žinoma – pačiu Leonardu da Vinčiu bei jo amžininkais – Makiavelliu, Mikelandželu ir kitais. Kokie galėjo būti didieji genijai, kaip kūrė, bendravo ir kokių intrigų verpetuose gyveno, pasakoja nemarusis Lizos del Džokondo paveikslas ir autorės N.Solomons vaizduotė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Liza del Džokonda ateina beveik kiekvieną dieną; prie nedidelės mūsų sodybos ji nusileidžia su tarnaite nuo kalvos. Vos nepamirštu jos nemėgti. Ateinančios savaitės – vienos laimingiausių mano gyvenime, bet aš šito dar nežinau, tik žvalgausi į Toskanos kalvas, stebėdama, kaip į slėnį pamažu atpukšnoja pavasaris. Mes sėdime lauke, vilą aprietusioje akmenimis grįstoje verandoje. Gal užsigalvojęs apie peslį ir savo vaikystę Leonardas ima piešti už manęs peizažą. Pastato veidrodį taip, kad matyčiau, kaip jam sekasi. Per alyvmedžių giraitę vingiuoja keliukas, bet Leonardas kitaip jį pakreipia ir vėl pakeičia. O čia ne pavasario žaluma pasidengę šlaitai, kuriuose valstiečiai pamažu jau sėja kviečius ir miežius, bet vidinių vizijų kraštovaizdis. Leonardas mano juodą šydą tapo perregimą, atšiauri vietovė matyti kiaurai jį. Jis tapo stebuklų žemę. Laukinius mėlynų uolėtų kalnų tyrus. Tiltą. Upę. Tarpeklį. Melsvą dangų, šmėstelėjusį pro tamsią mano šydo uždangą. Jam aš niekad nebaigta. Jis vis žiūri ir žiūri, prideda dar vieną sluoksnį, ir dar vieną. Aš – moters idealas, tobula, bet taip ir neištobulinta.
Dirbdamas jis kalba. Kaskart, jam pasidalijus įžvalgomis apie šviesą ar vaivorykštės spalvą, aš atsiduriu devintame danguje. Niekam kitam neateitų į galvą patikėti man visatos paslaptis, tik jam.
– Nuo senų senovės žmonės – egiptiečiai, graikai – svajojo įkvėpti gyvybę statulai ar paveikslui, bet pavyko tik man, – sako Leonardas, o balse suskamba išdidumo gaidelė.
– Tu įkvėpei man gyvybę teptuko galiuku, ir štai aš čia, – pratariu.
– Štai tu čia, – sutinka jis.
.
Vieną popietę, Lizai del Džokondai išėjus namo, Rafaelis sėdi verandoje priešais mus su Leonardu, kopijuoja mane ir dirbdamas šneka, laido juokelius. – Matot, madona Liza, paprastai aš niekuomet netapau tik vienos moters vienu metu. Turiu apjungti kelias, kad atrasčiau idealų grožį, bet jūs tobula tokia, kokia esate. Leonardas purkšteli.
– Nes aš jau atlikau visą juodą darbą.
– Prašyčiau, tai aš atlikau – esu pati savimi, – šoku prieštarauti.
– Būtent, madona Liza. Nesitaikstykite su juo, – šyptelėjęs sako Rafaelis.
Negaliu nepastebėti, kad savo versijoje jis pridėjo lodžijos kolonų, o už mūsų dar nupiešė mažą prie atšlaitės prigludusią bažnytėlę.
– Madona Liza. Jūs didžiausias Leonardo laimėjimas ir didžiausias džiaugsmas. Jūsų trokšta net didysis, demoniškasis Mikelandželas. Visa kita – tik nereikšmingas triukšmas. Madona
Liza vienintelė tokia. Bent jau turėtų būti. Leonardas įdėmiai pažvelgia į jį, tada į mane. Jis nusišypso, ir tai meilės šypsena. Mane užlieja šilta džiaugsmo banga. Virtuvės tarnaitė atneša dubenis vaisių, kelis ąsočius vyno. Aš rami ir patenkinta, man ničnieko netrūksta. O dar labiau nudžiungu, kai man topteli, kad Rafaelis vadina mane madona Liza, tarytum būčiau tikra moteris iš kūno ir kraujo, o ne tuopos lentelė su pigmentais.
.
Niekas iš mūsų nebetiki, kad paveikslas kada nors bus baigtas. Visas malonumas dingo. Botega rytais sukyla, ir visi tapo, tapo ištisą dieną, liaujasi, tik kai ateina laikas pavalgyti ir pamiegoti. Tačiau darbas niekam nebeteikia džiaugsmo. Kariai urzgia ir rėkia. Pašėlę arkliai žvengia. Bent jau dažai dabar išdžiūva. Taryba atsiunčia Makiavelį patikrinti, kiek mes pasistūmėjome, o šis vėl atsiveda nelaukiamą kompaniją – Mikelandželą su savo garzoni.
– Manėme, kad jau būsite baigęs, – sako Makiavelis.
– Aš nemaniau, – sako Mikelandželas.
Garzoni atitempia kelis didžiulius ritinius kartono. Išvynioję pirmąjį, išskleidžia ant plytelėmis išklotų grindų. Metę darbus, Leonardas ir jo pameistriai ateina pažiūrėti. Nuogi vyrai maudosi Arno upėje, vėsinasi karštyje, dykinėja, taškosi. Piešinys vaizduoja besiilsinčius kareivius, likus tik kelioms akimirkoms iki mūšio, kai jie tik paprasti vyrai ir berniukai, linksmi ir žaismingi. Tada ūmai iš stovyklos kažkur jiems už nugarų ataidi pavojaus signalas. Ataka tučtuojau prasidės, ir vyrai paskubomis ropščiasi iš vandens, mikliai rengiasi. Jie vėl kariai. Paklaikę karštligiškai skuba. Paveiksle vyksta didi drama, jame perteikta ir akimirkos ramybė, ir kilusi panika. Kai kurie vyrai klūpo, kiti velkasi drabužius, dar kiti vis dar ramiausiai teškenasi, nes pavojaus signalas dar nepasiekė jų ausų, nemažai vyrų kažkur tarp vienos būsenos ir kitos. Figūros dėl linijinės perspektyvos tarsi iškilusios iš paveikslo – šitai pavaizduoti itin sunku, Salai kamavosi mėnesių mėnesius, bet niekaip šios technikos neįvaldė. O štai mūsų varžovas ėmė ir padarė, rodos, be jokių pastangų ir per tokį trumpą laiką.
– Puikus darbas, – pagiria Leonardas. Mikelandželas pašaipiai vypteli. Leonardas jį supeikia:
– Į mano žodžius labiausiai turėtum įsiklausyti. Nes mes
ne draugai. Nesiklausyk bičiulių pagyrų, jos menkavertės. Būtent priešų nuomonės turėtum paisyti. Draugą gali suklaidinti meilė.
Mikelandželas susidomėjęs žiūri į jį.
– Nesu tavo draugas ir nemėgstu tavęs, bet vis vien sakau,
kad šis darbas puikus, – pakartoja Leonardas.
Pažvelgiu į „Angjario mūšį“, dėmėtą, nebylų. Leonardas bodėdamasis irgi stebeilija į jį. Ir pirmą kartą jo veide įžvelgiu bruožus senio, kokiu jis taps. Duryse lūkuriuoja pasiuntinys. Makiavelis jį užsipuola:
– Tavo pranešimas skirtas durims ar žmogui?
– Maestro Leonardui.
Leonardas ištiesia ranką. Paėmęs pranešimą, perskaito. Suglumęs pakelia akis.
– Mirė mano tėvas.
