Mitai veda žmogų per skirtingus gyvenimo etapus: gimimą, brandą, senatvę ir mirtį. Jie moko pažinti savo prigimtį ir įveikti kasdienybėje iškylančias kliūtis. Pasitelkdamas įvairių tautų senuosius pasakojimus, J.Campbellas parodo, ką mitai sako apie vidinį augimą ir laimės paieškas. Ši knyga – tarsi kelrodis, padėsiantis susiorientuoti asmeninėje gyvenimo kelionėje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Labai daug metų apie mitologiją kalbėdavau gana abstrakčiai – kad ji tai šen, tai ten – ir, manau, metas imtis iššūkio ką nors pasakyti apie tai, kas ji yra jums ir man. Ši gyvenimo pagal savą, asmeninį mitą tema – kaip jį surasti, sužinoti, kas jis, ir leistis jo nešamam – pirmiausia į galvą man atėjo, skaitant autobiografinį Jungo veikalą „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“. Vienoje vietoje jis pasakoja apie savo paties gyvenimo krizę. 1911–1912 m. Jungas rašė bene svarbiausią savo veikalą „Virsmo simboliai.
Tuo metu buvo baisiai nusiminęs, nes jam ėmė rodytis, kad visas ankstesnis jo darbas buvo pagrįstas paviršutiniška sunkių psichotiškų jo pacientų psichologijos samprata. Karjerą jis pradėjo Ciuricho Burghiolclio psichiatrijos ligoninėje pas Eugeną Bleulerį. Bleuleris buvo žmogus, sukūręs terminą „šizofrenija“, ir labai daug jo klinikos pacientų iš tikrųjų buvo šizofreniški.
Ten dirbęs ilgokai ir jau apgynęs daktaro laipsnį, vadovaujamas Bleulerio, Jungas susipažino su Freudu. Freudo pagrindinis interesas buvo neurotikai. Neurotikas yra žmogus, kuris vis dar funkcionuoja pasaulyje, turintis veikiančią sąmoningą orientaciją į gyvenimą, bet kurį kamuoja netinkamas santykis su nesąmoninga sistema. Priešingai, psichotikas yra žmogus, kuriam galutinai pačiuožė stogas. Ir, dirbdamas su psichotikais, Jungas neprastai susipažino su tuo, ką būtų galima pavadinti nesąmoningos vaizduotės archetipologija.
Jis pradėjo skaityti lyginamosios mitologijos knygas: Frobenių, Bastianą, Frazerį. Jis suvokė, kad vaizdiniai, plūstantys iš jo pacientų psichikos, yra lygiai tokie, su kuriais lyginamosios mitologijos ir religijų istorijos tyrimų pasaulis jau pažįstamas. Jo pacientų fantazijų vaizdiniuose rodėsi tikslios paralelės su mitologinėmis temomis. Tuomet Jungas pastebėjo, kad paralelės galioja ne vien psichotikams, bet ir neurotikams bei santykinai stabiliems žmonėms.
Toks atradimas jį labai sužavėjo ir paskatino pasinerti į mitologijos studijas. „Virsmo simboliai“, kuriuose tyrinėjama sapno sąmonės ir mitologinės vizijų sąmonės santykiai, buvo knyga, dėl kurios Freudui pasidarė nebeįmanoma dirbti su Jungu. Paaiškėjo, kad Jungas nebetiki, jog seksas yra pasąmoninės simbolinės sistemos pradžia, vidurys ir pabaiga ir kad regresinė psichoanalizė – vienintelė terapija. Freudui ir jo sekėjams tai buvo kryžius.
Kai Jungas parašė knygą, jo įžvalgos šia tema nesibaigė. „Vos užbaigęs rankraštį, – sako jis „Atsiminimuose, vizijose, apmąstymuose“, – staiga supratau, ką reiškia gyventi su mitu arba gyventi be mito.“ Jam atėjo mintis paklausti savęs, pagal kokį mitą gyvena pats, ir suprato, kad nežino. „Todėl natūralu, kad pasiryžau išmokti pažinti „savąjį“ mitą ir laikiau tai užduotimi par excellence.“
Aš tikiu, kad bet kurioje vienoje šalyje, juolab visoje Vakarų civilizacijoje nebėra vienos mitologijos, tinkamos visiems. Manau, kad šiandienos socialinė tvarka iš esmės yra sekuliaraus pobūdžio. Ji neteigia, kad jos įstatymai suteikti dieviškai. Savo įstatymų neaiškiname mitologiškai. Senovėje įstatymus Dievas davė Mozei, jie buvo surašyti Skaičių, Pakartoto Įstatymo ir Kunigų knygose. Mes to neturime. Net fizinės visatos dėsniai, kaip sakiau, nėra nekintami. Mes nežinome. Vis aptinkame naujų dalykų apie visatą, bet neturime apgalvoto jos vaizdinio, kuris galėtų tverti labai ilgai.
Kiekvieno individo psichologijos raidos atžvilgiu turime tokių skirtingų kilmės šaltinių ir tokių skirtingų gyvenimo galimybių, kad mūsų negali patenkinti jokia viena mitologija. Aš tikiu, kad sekuliarios visuomenės lauke, kuris yra savotiškas neutralus rėmas, leidžiantis individams kurti savo gyvenimą, jei tik jie per daug neužknisa kaimynų, kiekvienas turime individualų mus varantį mitą, kurį galime žinoti arba ne. Tokia buvo Jungo klausimo prasmė: koks yra mitas, pagal kurį gyvenu aš?
Nemanau, kad artimiausiu metu atsiras kokia nors vieninga žmonijos mitologija, jei apskritai tokia atsiras. Manau, kad mūsų socialinis gyvenimas – kuriam taikytina trečioji mito funkcija – dabar tvarkomas kitaip, geriau. Tačiau manau, kad individas lieka be jausmo, kaip jo sąmonė ir pasąmonė bendrauja viena su kita.
Mitologiniai vaizdiniai yra tokie vaizdiniai, per kuriuos sąmonė susisiekia su pasąmone. Todėl jie yra. Kai neturi savo mitologinių vaizdinių ar kai sąmonė dėl vienos ar kitos priežasties juos atmeta, prarandi ryšį su giliausia savo paties dalimi. Manau, tokia yra mitologijos, pagal kurią galime gyventi, paskirtis. Turime susirasti tokią, pagal kurią iš tikrųjų gyvename, ir pažinti ją, kad galėtume kompetentingai kreipti savo laivą.
Daugelis mūsų gyvena mitais, kuriais vadovaujasi, mitais, kurie gali pasirodyti pakankami visam mūsų gyvenimui. Tiems, kurie gyvena pagal tokius mitus, čia problemos nėra. Jie žino, koks yra jų mitas: viena ar kita iš paveldėtų didžiųjų religinių tradicijų. Labai tikėtina, kad tokio mito pakaks jiems vesti taku visą gyvenimą.
Tačiau kitų šiame pasaulyje tie kelio ženklai niekur neveda. Tokių ypač pasitaiko tarp universitetų studentų, profesorių, miestiečių – žmonių, kuriuos rusai vadina inteligentais. Jiems senosios schemos ir senieji nurodymai tiesiog nepasiteisina, tad kai ištinka gyvenimo krizė, jie nepadeda.
Dar kiti gali jaustis gyveną pagal tam tikrą sistemą, bet taip iš tikrųjų nėra. Jie kas sekmadienį eina į bažnyčią ir skaito Bibliją, tačiau jiems tie simboliai nekalba. Varomoji jėga kyla iš kažkur kitur.
Galėtumėte užduoti sau tokį klausimą: jei atsidurčiau visiškos katastrofos situacijoje, jei viskas, ką mylėjau ir dėl ko maniausi gyvenąs, būtų suniokota, dėl ko gyvenčiau tada? Jei pareičiau namo, rasčiau šeimą išžudytą, namus sudegintus, arba jei mano karjerą sugriautų kokia nors katastrofa, kas mane palaikytų? Apie tokius dalykus skaitome kasdien ir galvojame: na, taip nutinka tik kitiems žmonėms. Bet jei nutiktų man? Kas leistų man žinoti, kad galiu gyventi toliau, o ne vien išprotėti ir viską mesti?
Pažinojau religingų žmonių, kurie patyrė tokių dalykų. Jie sakydavo: „Tai Dievo valia.“ Tokiems padėtų tikėjimas.
O ką jūs turite gyvenime, kas jums atliktų tokį vaidmenį? Koks yra didis dalykas, dėl kurio paaukotumėte gyvybę? Kas verčia jus daryti tai, ką darote; koks jūsų gyvenimo pašaukimas – ar jį žinote? Senosios tradicijos teikdavo žmonėms tokią mitinę paramą; jos išlaikydavo krūvoje ištisas kultūras. Kiekviena didi civilizacija išaugo iš mitų pamato.
Tačiau mūsų laikais kyla didi sumaištis. Mes turime kliautis savimi ir rasti tai, kas iš tikrųjų padeda mums kaip individams.
...
Ką darė Jungas, kai nusprendė išsiaiškinti savo mitą? Jo atradimo procesas įdomus tuo, kad jis buvo toks vaikiškas. Būdamas maždaug trisdešimt septynerių metų, Jungas savęs paklausė: ką labiausiai mėgdavau veikti, būdamas mažas, kai likdavau vienas ir galėdavau žaisti? Pasirodo, labiausiai jam patikdavo dėlioti akmenukų krūvas ir iš jų statyti miestukus.
Tad jis pasakė: ką gi, dabar aš – suaugęs vyras, todėl eisiu pažaisti su dideliais akmenimis. Jis nusipirko žemės gražioje vietoje prie ežero kitapus Ciuricho miesto. Savo gražiojoje vietoje, Askonoje, pradėjo planuoti ir statyti namą, o dirbdamas rankomis suaktyvino vaizduotę.
Tai labai svarbu – kaip nors sužadinti vaizduotę. To negalite padaryti, klausydami kieno nors kito pasiūlymų. Turite rasti tai, apie ką nori medituoti jūsų pačių pasąmonė. Kai suaktyvino vaizduotę, Jungą užplūdo visokiausios naujos fantazijos, visokiausi sapnai. Jis pradėjo užrašinėti, ką sapnavo, o tada tai stiprinti visokiausiomis asociacijomis.
Tai darydamas, jis pamažu pradėjo atrasti savo mitą. Sapnai jam pasidarė labai svarbūs ir labai turiningi; pradėjo rašyti sapnų dienoraštėlį. Užsirašydavo kiekvieną paiką impulsėlį, kiekvieną sapne išnirusią temą. Užsirašinėdavo sapnus, kad ištrauktų juos į sąmonę, o tęsiant dienoraštį ėmė ryškėti pamatiniai vaizdiniai. Tada kai kuriuos iš tų sapnų dalykų jis piešdavo – visada labai rimtai. Ta knyga yra toks dalykas, kurio viešinti nenorėtumėt; ji per daug privati. Tai buvo jo apeiginis, ritualinis tyrinėjimas vietos, iš kurios kilo jo gyvenimo slėpinys.
Jei rašote sapnų dienoraštį, pastebėsite, kad sapnai ima kauptis. Norisi vėl eiti miegoti ir dar ką nors susapnuoti. Ir pastebėsite, kad ten dėstosi istorija. Žinoma, tam reikės šiek tiek laisvo laiko.
Mudu su žmona Jean aplankėme Jungą ir ponią Jung jų namuose Askonoje 1954 metais. Ir tai tikrai buvo nemenkas statinys. Tai nebuvo vien pastatas; tai buvo organiški namai. Tarsi išaugę iš žemės. Tasai žmogus buvo kiaurai šveicaras. Jis buvo gimęs toje gražioje kalnuotoje šalyje. Ten jis buvo arti žemės. Jo protėviai, ypač iš motinos pusės, buvo iš Šveicarijos kaimo. Senelis atvyko iš Vokietijos kaip gydytojas, bet anuomet ir Vokietija buvo žemdirbių kultūra. Ir jis savyje turėjo daug to valstietiško pasaulio. Žinoma, daugeliui iš mūsų tai nebūtų mūsų kilmės pasaulis. Turime susirasti savąjį.