„Norėjau, kad jie būtų kitokie nei klasikinis romantiškas sonetas, – 15min pasakojo knygos autorius. – Vengiau pakilių abstrakcijų ir dvasingų intonacijų, daugiau šnekama kasdienybės temomis, su ironija ir pašaipa, tačiau viskas suveržta į griežtą, klasikinę formą. Būtent šią priešpriešą ir bandžiau įvardinti „naujumu“.
Be to, poetas sakė, kad tai tam tikra prasme ir diskusija su šiandienine lietuvių poezija, kuri, jo nuomone, dažnai ignoruoja formą. „Nauji mano eilėraščiai labai mažai ką bendro turi su išpažintine lyrika“, – teigė jis. 15min teiravosi, galbūt su tuo susijęs ir „Sonetas Gintarui Grajauskui“? Tačiau poetas tik šyptelėjo, kad šis eilėraštis atsirado tiesiog kaip lengvabūdiška replika kolegai feisbuke.
Prasmingiau, jeigu knygos aiškinimu užsiima skaitytojas
– Prieš susitariant interviu jūs teigėte: „Aš jau viską pasakiau“. Kodėl?
– Todėl, kad iš tiesų manau, jog tai, ką šia knyga norėjau pasakyti, viską užrašydamas ir pasakiau. Jeigu būčiau norėjęs kažką dar ypatingo pasakyti, turbūt būčiau užrašęs ir tai. O aiškinti knygą – galima, bet, mano manymu, ją ne mažiau sėkmingai gali išsiaiškinti ir pats skaitytojas.
– Vadinasi, nejaučiate būtinybės suteikti skaitytojui rakto į savo poeziją, noro būti suprastam?
– Tiesą sakant, nemanau, kad mano rašymas kažkoks ypatingai užšifruotas arba sudėtingas. Antra vertus, kiekvienas skaitytojas prie teksto prieina su savo patirtimi ir gyvenimu. Gerai, jei tie eilėraščiai kažkuo papildo skaitytojo supratimą, bet kartais gana ir to, kad patvirtina, ką ir pats seniai žinai – tai taip pat yra malonu. Arba priverčia suabejoti, prieštarauti arba supykti.
– Kodėl ši jūsų knyga tokia trumpa?
– Todėl, kad daugiau neparašiau (juokiasi). Bet gal ir ne visai todėl. Iš tiesų ji buvo sumanyta kaip pakankamai kondensuota, lakoniška.
Aišku, yra poetų, manančių, jog kiekvienas jų pagalvojimas – vertybė. Bet aš taip nemanau.
Apskritai nemėgstu didelių poezijos knygų. Taip galėtų atrodyti rinktinė, bet atskiri, nauji rinkiniai turėtų būti aprėpiami vienu regėjimu, perskaitomi vienu kvėpavimu.
Kai knyga išsipučia, ją sudėtinga matyti kaip visumą. Išmokęs rašyti, gali rašyti kasdien, bet pasaulyje eiliuotų (ir neeiliuotų) tekstų prirašyta tiek daug, kad nematau jokios prasmės tą daugybę dauginti. Juk nuėjęs į bet kurią ne didžiausią biblioteką matai, kad ir taip visko niekas niekada neperskaitys. Svarbu pasakyti tai, kas pačiam atrodo svarbu. Aišku, yra poetų, manančių, jog kiekvienas jų pagalvojimas – vertybė. Bet aš taip nemanau.
– Įdomu, kaip jūs išmokote rašyti tokį formaliai įpareigojantį dalyką kaip sonetas, kai, mano žiniomis, Lietuvoje niekada nebuvo konkrečiai akademinio poezijos rašymo mokymo, panašaus į akademinį piešimą.
– Šie dalykai nėra tokie sudėtingi. Kita vertus, žanrų ir eiliavimo formų išmanymui nereikia net ir specialios mokyklos. Net nežinau, kaip dabar, bet kažkokius pradmenis apie tai, kas yra odė ir idilė, ir kuo jambas skiriasi nuo daktilio, visi gaudavome mokykloje. Na, be kita ko, studijavau filologiją, tai literatūros teorijos dalykų teko pasimokyti ir išsamiau. O ir pačiam rūpėjo, ir manau, kad tai visai vertingas mokslas, nes šiandien kai kas tenkinasi rašydamas vieną nesuvaldomą ir nesibaigiantį tekstą.
Sonetas yra tiesiog mano prigimčiai ir sampratai artima forma, ji suvaržo kalbėjimą, neleidžia išsiplėsti – turi sutilpti į tas 14 eilučių ir baigta. Ir keista, man beveik visada jų pakanka. Nemanau, kad eilėraštis turėtų papasakoti istoriją, užtenka, kad ta istorija atsiskleistų per raiškią ir įsimintiną detalę. Eilėraštis man kaip daiktas, kuris turi būti gražus, išbaigtas ir savipakankamas.
Ne kiekvieną patyrimą ir reikia skubintis versti eilėraščiu.
Aišku, yra autoriai, kurie rašo eilėraščius kaip lyrines išpažintis, išpasakoja savo trauminius potyrius, skiria jiems savotišką terapinį vaidmenį. Mano supratimu, literatūros paskirtis truputį kita – veikti estetika.
– Negi jūsų lyrinis subjektas toks betraumis?
– Ką reiškia betraumis? Svarbu ne pati trauma, o tavo santykis su ja. Juk visas gyvenimas yra nuolatinė trauma. Todėl ir turi priimti tą gyvenimą tokį, koks jis yra – traumuojantį, žeidžiantį, skaudinantį, bet kartu ir džiuginantį, ir įkvepiantį. Jeigu gyventume be savo traumų, tai būtų nežmogiškas gyvenimas. Kiekvienas kančios patyrimas praturtina nauju mokėjimu gyventi ir suprasti gyvenimą, ne tik savo, bet ir kito. Poezija gali mokyti atjautos, bet ne to, kaip išvengti traumos.
– Vis dėlto jūs savo poezijoje skausmą savotiškai estetizuojate. Ar kaip A.A.Jonynas savo kasdienėje būtyje darote tą patį?
– Kasdienėje būtyje… (juokiasi) Nieko gražaus tuose kasdieniuose skausmuose nėra. Ir toli gražu ne kiekvienas jų vertas būti poetizuojamas. Vieni gal ir gali pavirsti eilėraščiu – lygiai kaip ir džiaugsmai, o kai kuriais gal ir pasinaudoti būtų šventvagiška. Nežinau, ne kiekvieną patyrimą ir reikia skubintis versti eilėraščiu, jis turi atsitolinti, nusiasmeninti, įgauti kažkokią bendrumo dimensiją.
– „Naujuosiuose sonetuose“ subjektas darosi ciniškas. Štai „Kriminalinėje kronikoje“ rašoma: „don kichotas išvyksta kautis/ su malūnais/ su besišypsančia kauke/ bet be malonumo“.
– Nesakyčiau, kad ciniškas, gal nemažai kuo nusivylęs ir liūdnas. Sutinku, kad knygoj nemažai skepticizmo, ironijos irgi. Bet manau, kad atjautos santykis su savo personažais visada išlieka. Jeigu jau ką ironizuoju, tai veikiau savo būtąsias iliuzijas, sentimentus ir patį sentimentalumą. Nors apskritai šioje knygoje manęs paties, autobiografiškumo nėra daug, nors ir netiesiogiai, bet kalbu labiau personažų vardu. O jų žodžiai ir požiūriai nebūtinai sutampa su manaisiais. Nors empatiją jiems jaučiu.
Tai, kad Don Kichotas eina kautis su malūnais, bet be malonumo, yra tik kalbėjimas apie tai, kad pats Don Kichotas į savo žygius jau žiūri su skepsiu. Aišku, juk negali nuo savęs pabėgti, tad eini kariauti, bet tai nebeteikia tiek azarto ir džiaugsmo.
– Ar gyvenime pykstate ant savęs, kad buvote Don Kichotas?
– Ne, kodėl turėčiau? Manau, kad to donkichotiškumo išlikę pakankamai ir šiandien, bet šiandien geriau jau suprantu ir reflektuoju, todėl ir į visus savo bei personažo judesius žiūriu su šiokia tokia distancija ir šypsena.
Pastaruoju metu įdomiausia – laikas su savimi
– Pokalbio pradžioje kalbėjote, kad dabar daugiau laiko praleidžiate kaimo sodyboje.
– Mane patį nustebino, kad galiu su malonumu mėgautis kaimo, tiksliau viensėdžio tyla, juolab nuostabaus grožio Dusetų krašte, nors esu visiškas vilnietis. Bet su laiku net ir gyvendamas mieste vis labiau atsitrauki nuo kasdienių bendrysčių, juoba kiurksodamas kokiose nors Justiniškėse.
Vis mažiau žmonių, su kuriais norisi nuolat matytis, o tie nauji, kurie atsiranda, nebėra tokie svarbūs, kaip kadaise, o ir tu nesi jiems toks svarbus, bendravimas savaime darosi labiau paviršutiniškas. Užtenka keleto artimųjų.
Antra vertus – pasiilgęs bet kada galiu sėsti į automobilį ir po pusantros valandos išgerti su senu pažįstamu kavos kokioje Vilniaus kavinėje. Žodžiu, tas pasitraukimas nėra toks tolimas. O šiaip mėgstu keliauti, įvairiais būdais ir po įvairiausius kraštus, tik šiųmečiai karantinai gerokai apribojo įprastas galimybes, tad tenka apsiriboti artimesnėmis iškylomis. Tad dabar daugiau lieka laiko ne tik darbams – vertimams, rašymams, bet ir knygoms. Tiek metų skaitau, ir dar tiek nedaug perskaičiau.
– Kuo toliau, tuo labiau darotės introvertas?
– Visada buvau šioks toks introvertas, tačiau kuo toliau, tuo mažiau to pasaulio ir reikia. Nors tai galbūt tik pasiguodimas, nes iš tiesų mažiau lieka galimybių – vieni artimi žmonės nutolsta, o kitų nebelieka.
Visas pasaulis vaidina, kaip sakė tas Williamas Shakespeare’as, tad ir rašytojas nėra čia išimtis.
Žodžiu, kaip visad, apgaudinėju save – ieškodami paaiškinimo, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, visada truputį sau meluojame. Nieko čia naujo, tą darom ir būdami jauni, ir sendami. Jeigu būtume visada iki galo visiškai sąžiningi su savimi, sunkiai pajėgtume save ištverti. Visada juk norisi truputį palengvinti savo gyvenimą (šypsosi).
– Kaip keista. Daugiausiai vis tiek tenka susidurti su jūsų kūrybos subjektu, kuris yra donkichotiškas, romantikas, estetas, o dabar atrodote ganėtinai apsukrus.
– Ne tiek apsukrus, kiek nebebijantis būti atviras. Ir tiesą pasakius, nebūtina tikėti viskuo, ką šiandien kalbu, kaip ir tuo, ką kalba tas donkichotiškas, romantiškas poetas (juokiasi).
– O jeigu literatūroje prisimokai idealų ir bandai taip gyventi?
– Literatūra nemoko gyventi, literatūra moko stebėti gyvenimą. O ir geras rašytojas niekada nėra iki galo nuoširdus. Visas pasaulis vaidina, kaip sakė tas Williamas Shakespeare’as, tad ir rašytojas nėra čia išimtis. Rašytojas kuria ne tik knygas, bet neišvengiamai ir pats save. Ir šiandieniniai mano eilėraščiai, ir tie, kuriuos rašiau kadaise, taip pat yra aš, tačiau ne visas.
