Leidyklos „Lapas“ išleistoje knygoje Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas specialiai šiam leidiniui parengtuose straipsniuose bei interviu.
K.Sabolius pokalbyje su leidyklos „Lapas“ vadove Monika Gimbutaite kalbasi apie tai, kuo skiriasi realybė ir tikrovė, ką filosofija leidžia suprasti apie klimato krizę ir kodėl į pasaulį turėtume mėginti pažvelgti ne tik iš žmogaus perspektyvos.
– Savo straipsnyje, kuris įveda skaitytojus į knygos kontekstą, atskiri dvi sąvokas: „realybė“ ir „tikrovė“. Tačiau didžioji dalis žmonių jas vartoja sinonimiškai. Kokia įtampa tarp jų egzistuoja? Ar ji gali būti reikšminga ir kitose srityse, ne tik filosofijoje?
– Nematau nieko dramatiško, kad žmonės dalykus vadina paprasčiau. Nereikėtų manyti, kad jie klysta ir nesupranta, apie ką kalba. Kai daiktus vadiname savo vardais, vadovaujamės naiviuoju realizmu arba sveiko proto pozicija. Kamuolys apvalus – kas gi čia ginčysis, ar ne? Šis daiktas, kuris važiuoja, yra mašina. Sveiko proto pozicija leidžia įgyti pragmatinę orientaciją pasaulyje. Tai tam tikra realizmo forma, ir šioje vietoje tikrovė ir realybė, matyt, susilieja.
Bet įvadiniame tekste šias dvi kategorijas noriu atskirti primindamas, kad egzistuoja tam tikra šių sąvokų istorinė kilmė. Mėginu parodyti, kad polemika, kuriai skirta knyga – o ji sukasi apie tikrovės svarbos sugrįžimą – vis dėlto turėtų labai jautriai elgtis su šiomis kategorijomis, nes, tarkime, realybės koncepto samprata atsiranda daug vėliau, nei galėtume manyti.
Nors tikras egzistavimas nuo seno tapo viena svarbiausių filosofijos temų, realybės idėja buvo išrasta – ir išrasta ne ko kito, o filosofų. Ji netgi turi autorių – tai Dunsas Škotas ir jo mokykla. Šio koncepto prireikė ne tam, kad mes neatsitrenktume į durų staktą ar sugebėtume šaukštu ką nors suvalgyti, bet visų pirma kaip įrankio, galinčio atrakinti filosofines problemas.
Ieškant pamatinio tikrumo, naivusis realizmas nebeveikia. Iš esmės filosofija ir gimsta kaip reakcija į naivųjį realizmą, nes dalykai, kuriuos stebime kasdienybėje, nėra nei tokie akivaizdūs, nei tokie tikri, juolab kad ir juslės yra apgaulingos. Taip kyla klausimas, kokią įrankių visumą naudoti, kad vis dėlto užčiuoptume tai, kas tikra.
Ir čia atsiranda skirtis tarp realybės ir tikrovės. Žvelgiant istoriškai, termino „realybė“ kilmė sietina su žodžiu res, reiškiančiu daiktą. Realybė suvokiama visų pirma kaip daiktų visuma, kurią grindžia jų esmės išskyrimas. Kitaip tariant, tai daiktų esmių sistema. O štai tikrovę turėtume suvokti kaip konkretų egzistavimą, tai, kas dar nuo Viduramžių vadinta į dėsnius nesutelpančia ir unikalia „šitybe“. Kažkas tikrovėje visada išlieka nukrypstančio ir atsitiktinio – ir kas nesileidžia konceptualizuojama. Realybę galime apibrėžti, o tikrovę suprantame kaip tai, kas lieka anapus apibrėžimo.
– Kada ir kodėl tikrovės klausimas tapo svarbus tau pačiam?
– Su šiuolaikinių realizmų teorijomis pirmąkart susidūriau turbūt kokiais 2010-aisiais. Tuo metu buvau stažuotėje Niujorke ir aplink mane intelektualiniuose kontekstuose žmonės ėmė intensyviai diskutuoti apie spekuliatyvųjį realizmą. Pagrindinė jo nuostata buvo maždaug tokia: realybė yra tai, kas nepriklausoma nuo žmogaus proto. Tuo metu tai skambėjo keistai: koks realizmas, apie ką mes kalbame? Kontinentinėje tradicijoje tarsi darom kitus dalykus. Čia vyrauja poststruktūralizmas, fenomenologija, hermeneutika, kritikuojamas realybės sukonstruotas matmuo, analizuojamos subjektinės struktūros ir pan.
Pagrindinė jo nuostata buvo maždaug tokia: realybė yra tai, kas nepriklausoma nuo žmogaus proto. Tuo metu tai skambėjo keistai: koks realizmas, apie ką mes kalbame?
Iš pradžių net kilo atmetimo reakcija – galvojau, na, šitai tikrai ilgai netruks. Bet kuo toliau, tuo įdomesnė darėsi šį reiškinį lydinti polemika: atsirandančios naujos realizmo mokyklos, tarp jų įsižiebę barniai, šių filosofų įsitvirtinimas meno kontekste.
Kada įvyko lūžis? Kai, svarstydamas pirmiausia apie Meillassoux – vieną esminių spekuliatyviojo posūkio į realybę autorių – ir jo filosofiją, supratau, jog tam, kad sukurtum tokią teoriją, privalu mokėti išsilaisvinti iš mąstymą kaustančių konceptualinių schemų. Tokiai realybės teorijai reikėjo labai radikalios vaizduotės. Ir šis laisvumas, gebėjimas pakeisti savo mąstymo įpročius man padarė gal net didesnį įspūdį nei teoriniai argumentai. Joje išvydau tai, ko visada ieškojau vaizduotėje: pajėgumą atsiplėšti nuo to, kas tik atrodo tikra ir patikima. Neįstrigti tame, kuo esi įtikėjęs.
– Ar išsilaisvinimas ir spekuliatyvus mąstymas savotiškai neįgalina alternatyvios tikrovės, alternatyvių faktų ir viso to, ko šiandien taip bijomasi? Kaip filosofiniame lauke tam uždedamas saugiklis?
– Išlaisvinta tikrovė, kurios siekia spekuliatyvieji realistai, nereiškia manipuliacijos žiniomis ar atsakomybės stokos. Veikiau priešingai – jų argumentai gimsta iš siekio pažaboti postmodernistinės prieigos šėlsmą, kai bet kokias realybės formas galime sukonstruoti, kai mano tiesa tiek pat svarbi kiek ir tavo, faktai tėra interpretacijos, anything goes ir pan.
Šiuo atveju, priešingai, girdime raginimą išgirsti apie skolą tikrovei. Spekuliatyvieji realistai priverčia visus filosofus iš naujo permąstyti savo filosofinės atsakomybės klausimą – primena, kad filosofija nėra vien kalbinis žaidimas ar manipuliacija sąvokomis, nes tai ir suteikia prielaidas sąmokslo teorijoms.
– Galvojant apie tikrovės klausimą viešojoje erdvėje, įdomu pažiūrėti ir iš kitos perspektyvos: ne tik per fake news, deep fake ir kitų tikrovę iškraipančių darinių prizmę, bet ir per bandymus tikrovę išmatuoti. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje, išsikėlusioje objektyvaus tikrovės atspindėjimo misiją, įsigali tiesometrai. Kaip šis reiškinys atrodo iš filosofinės perspektyvos? Ar tikrovė gali būti matuotina?
– Žiūrint kokia tikrovė. Kad kažką pamatuotum, turi apsibrėžti, kokiais kriterijais remiantis tai bus daroma. Sykiu šitaip neverta ieškoti metafizinės tiesos ar mėginti išgauti galutinį tikrovės vaizdą. Tačiau galima parodyti, kad, pasiremiant tam tikrais parametrais, įmanoma teigti, jog kažkokie dalykai atitinka, kažkokie – ne.
Šiame kontekste verta prisiminti antropoceno problemą, sukėlusią milžinišką polemiką, kurios esmė – teisingo įvardijimo akligatvis. Antropocenas, kapitalocenas, plantaciocenas, baltųjų viršenybės cenas... Kokių tik nori -cenų plūstelėjo, ir visa tai, iš pirmo žvilgsnio, tarsi devalvavo problemą. Negi vėl ginčysimės dėl sąvokų, kai salos skęsta?
Knygoje publikuojamame interviu su Viveiros de Castro ir Déborah Danowski liečiame šią temą. Kai mėginame apmąstyti kompleksišką problemą, nereiškia, kad prie jos negalime priartėti disponuodami savo perspektyviniu žiūrėjimu. Ar kad tai panaikina tos problemos tikrumą. Priešingai – aptardami faktus, mes juos visada apibrėžiame iš tam tikros perspektyvos.
Žiniasklaida turi savo žiūrėjimo instrumentus, ir jie yra perspektyviški. Tai reiškia – daliniai, nebūtinai sakantys visą tiesą, bet pamatuotini ir tam tikru aspektu vertingi. Ir jei matavimo kriterijai aiškūs, protingas skaitytojas susidarys nuomonę, kiek tai patikima ir kokį didesnį apibendrinimą galima padaryti.
– Jau ne kartą paminėjome klimato krizės temą, kuri vis iškyla ir knygoje. Dažniausiai esame įpratę žiūrėti į ją iš aplinkosauginės, klimatologinės, politinės perspektyvų. Ką šiai temai ir mūsų supratimui apie ją suteikia žvilgsnis iš filosofinio žiūros taško?
– Klimato klausimas apmąstomas ne tik geomoksle, bet ir humanitarikoje ar meno kontekstuose. Pagrindinė tema: kas vis dėlto yra tas krizę sukėlęs faktorius?
Ši polemika atskleidė ir humanitarinių mokslų silpnumą, ir stiprybę. Stiprybė ta, kad jie labai greitai diagnozavo iš gamtos mokslų ateinančio įvardijimo sąlygiškumą. Antropocenas, be abejo, labai problemiškas terminas, nes juo teigiama, kad žmogus sukėlė geologinius pokyčius ir yra atsakingas už naujos epochos pavadinimą. Tačiau patys sau nesame iki galo aiškūs – negalime pasakyti, kas yra žmogus. Apibrėžti žmogaus esmę biologiniu aspektu gal ir lengviau (nors nebūtinai), bet sociokultūriniu – labai sunku, nes esama įvairiausių žmogiškumo sampratos versijų. Prisideda ir kiti faktoriai. Kada prasideda antropocenas? Nuo industrinės revoliucijos ar nuo atominės bombos išradimo? O gal turime žengti dar vieną žingsnį ir šią ribą brėžti nuo kolonializmo? Ar tai sieti su kapitalizmu?
Viena vertus, humanitariniai mokslai, filosofija ir menas parodė, kad tame paprastame žodyje „žmogus“ iš tikrųjų galime aptikti visą pluoštą problemų ir įtampų, kurių mes taip paprastai neišsiaiškinsime operuodami vien gamtamokslinėmis kategorijomis. Juk kapitalizmas lemia, kad resursų ir skurdo požiūriu žmonės gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose. O kur dar rasinės įtampos, kolonializmo istorija – sąvoka homo sapiens viso to absoliučiai neužčiuopia.
Kita vertus, turime susitarti, kad, nors diskutuoti galime be galo, reikia kažką daryti. Man labai patinka Donnos Harraway idėja, kad mums reikia ne ginčytis dėl diagnozės tikslumo – mes gi ne pas medikus čia atėjom – o veikiau kurti vaizduotę įžiebiančius vardus ir pasakojimus, kurie pastūmėtų aktyviems veiksmams. Klausimas, kiek koks nors diskursas ir jį pagrindžiantis samprotavimas mus įgalina veikti.
Mums reikia daug ką keisti – tai žmogaus svarbos ir arogancijos susimažinimo perspektyva, užaštrėjanti šioje knygoje svarstomų temų kontekste. Tai idėja, kad tikrovė be žmogaus yra ne ką mažiau svarbi negu žmogiška tikrovė, ir ji skatina persvarstyti visuomenės sampratą – ne tik kaip sudarytą iš žmonių, bet ir kaip įtraukiančią bakterijas, virusus, baltuosius lokius, bebrus ar dar kitas gyvybės formas, galbūt net objektus, kurių nepajėgiame įvardyti. Tikrovė visuomet yra pertekliaus sfera. O tai suprasti padeda filosofinis pamatas. Tokia laikysena gali vesti į tam tikrą požiūrio pakeitimą, kuris leistų kurti naujas, jeigu norit, fikcijas, bet tos fikcijos turi labai aiškią pragmatinę vertę.
– Tuomet turiu labai prozišką klausimą. Kalbi apie bandymą įsivaizduoti tikrovę ne iš žmogaus perspektyvos – kaip tai įgyvendinti?
– Priklauso nuo to, kokiai tradicijai priklausai. Bet apie tai mąstyti galima, pavyzdžiui, pasiūlant naują spekuliatyvią metafiziką, sukuriančią kriterijus atpažinti, kas tikrovėje yra žmogiška, o kas ima priešintis mūsų pačių mąstymui. Mat kai kurios mąstymo procedūros tikrovę pajungia ir padaro komfortiškai aptariamą, o kitos galbūt sukuria nepatogumą mums patiems, verčia žengti papildomą žingsnį. Žinoma, kartais tai skamba beveik kaip fantastinis romanas. Aš sakyčiau, kad naujieji realizmai atlieka įvairių filosofavimo metodų reviziją, nebijodami fikcijoje, kuri atitolina nuo įprastinės žiūros, atrasti tikrovę, nes būtent šiose sąsajose mąstymas nustoja kliautis pats savimi ir mėgina atlikti šuolį anapus savęs. Taip suprasta tikrovė prasideda, kai jaučiamės nesaugūs ir jaučiame pasipriešinimą.
– Kaip būtų galima pratęsti diskusiją apie tikrovę ne tik filosofiniame kontekste?
– Yra keletas man įdomių dalykų. Tarkim, Tiziana Andina savo straipsnyje svarsto, kaip spręsti atsakomybę tarp kartų klimato kaitos akivaizdoje. Kaip mūsų priimami sprendimai atsiliepia kitoms kartoms? Ekologinė krizė reali, o filosofija turi pasiūlyti impulsus, kaip su tuo tikroviškai dorotis.
Štai Maurizio Ferraris irgi siūlo savitą būdą interpretuoti technologijų įsigalėjimą platesnėje jo realistinės pozicijos perspektyvoje. Jo idėjos gali pasiūlyti naujai perskaityti kibernetinę erdvę, duomenų kaupimo procedūras ar net suvokti, ką vadiname darbu. Catherine Malabou plastiškumo idėja leidžia labai vaisingai jungti humanitariką ir gamtos mokslus.
Man pačiam rūpi įsivaizduoti naujas bendrabūvio formas – permąstyti, su kuo esame susiję, kaip įtraukti nuvertintas tikrovės formas. Pavyzdžiui, kaip atrodytų socialumas, sudarytas ne tik iš žmonių?
Nekritiškas pasitikėjimas Vakarų metafizika dažnai lemia kitų mąstymo formų diskreditavimą. Bet šiandien matome, kad tai, kas arogantiškai buvo suvokiama kaip „laukinis mąstymas“, kur kas anksčiau ir visapusiškiau užgriebė ekologinės krizės faktūrą. Modernybės mąstymas ir joje vyraujantis gyvenimo būdas mums to neleido padaryti. Nors neretai kolonizuotų žmonių tema apsiriboja siekiu suteikti galimybes jiems integruotis į mūsų socialinę realybę, mano galva, klausimas būtų kitoks – kaip šie žmonės gali pakeisti mūsų tikrovę? Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro mums primena, kad čiabuvių tautas turime traktuoti rimtai, t. y. vertinti jų žinojimo formas, jų epistemologiją, jų interpretaciją, jų vaizduotę, jų prieigas. Tai nereiškia, kad turime jas perimti. Bet galime rimtai įsiklausyti ir galbūt šio bei to išmokti.
Krypčių daug. Tai, ką iškeliame iš tikrovės temos, yra tik mūsų angažuotumo ir atsakomybės klausimas.
Leidyklos „Lapas“ išleistoje knygoje „Apie tikrovę“ publikuojami Grahamo Harmano, Maurizio Ferrario, Catherine Malabou, Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, Pietro Montani, Tizianos Andinos, Dario Cecchi, Ruslano Baranovo, Jono Dagio, Dainos Habdankaitės, Igno Šatkausko, Ritos Šerpytytės ir Kristupo Saboliaus straipsniai bei interviu.
Monografijoje pateikiamas tyrimas, atliktas projekte „Žmogaus ateitis: nauji vaizduotės scenarijai“ (Vilniaus universitetas). Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto nr. 09.3.3- LMT-K-712-01-0078) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT)
