Knyga „Siela sumuštinių dėžutėje“ – jau penktoji rašytojos ir iliustratorės Kotrynos Zylės knyga. Visokių būtybių atstove spaudai vadinama kūrėja šį kartą savo herojus – laumes, vėles, Giltinę, Dievą Senelį – įkurdina visiems gerai pažįstamoje aplinkoje – namų spintoje, miesto autobuse, mokyklos kieme ar baseine.
„Šita knyga labai susijusi su mano pačios vaikyste, bet nenorėjau keliauti laiko mašina atgal, likau dabartyje, išsirinkdama aplinkas, kurios išliko. Troleibusai, daugiabučiai, maži miesteliai ir didmiesčio mikrorajonai. Ir paslaptingos būtybės juose – atkraustytos iš praeities, kurioje laikas neegzistuoja,“ – pasakoja autorė.
Knygos „Siela sumuštinių dėžutėje“ istorijas pasakoja ne tik tekstai, bet ir pačios autorės kurtos juodai baltos iliustracijos. K.Zylė sako, kad jomis žaidžia – papildo, o kartais net keičia teksto reikšmes. Autorė sąmoningai piešia „netaisyklingai“ – kaire ranka, todėl jos linijos – gyvos, trūkčiojančios, kuria įtampą, o svarbiausia – palieka laisvės skaitytojo interpretacijai.
Paklausta, kodėl šiurpios istorijos, Kotryna Zylė paaiškina: „Labai kviečiu išdrįsti bijoti – pasak psichologų, knygose esančios baugios istorijos skaitytoją veikia gan netikėtai – užuot išgąsdinusios, jos suteikia galios jausmą, kad tą baimę kontroliuoji, viską stebi iš šono, gali mėgautis nepatirdamas realaus pavojaus, tik skaitydamas apie jį.“ Paradoksalu, tačiau baimė gali išlaisvinti.
Kotryna Zylė – mitologijos temomis rašanti vaikų ir jaunimo knygų autorė, įvairių literatūrinių projektų sumanytoja. Rašytojos knygos „Milžinas mažylis“ (2014), „Didžioji būtybių knyga“ (2016), „Sukeistas“ (2019), „Mažas kaip vabalėlis“ (2020) vertinamos tiek skaitytojų, tiek profesionalų, yra pelniusios įvairių premijų ir apdovanojimų, nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose.
– Papasakok apie kūrybinę virtuvę: per kiek laiko gimė knyga, kokie jos kūrimo etapai, kuris smagiausias ir sunkiausias, kada ir kur rašai, ar daug taisai, kaip ateina siužetai, kas pirmieji skaitytojai?
– Pats saldžiausias laikas – kai į galvą šauna sumanymas, pirmoji knygos idėja. Norisi kuo greičiau nerti į kūrybą, ypač jei tuo metu turiu pabaigti jau darbu virtusį pirmesnį projektą ir naujo imtis dar negaliu. Visi nauji sumanymai trenkia žaibu, kaip tikras įsimylėjimas, ir visi jie darbams įsibėgėjus virsta brandžia meile, kuriai reikia kantrybės ir atsidavimo. Arba išvis prapuola, paaiškėjus, kad galvą susuko tik trumpam.
Smagiausias su šios knygos pradžia susijęs atsiminimas yra iš vienos mokyklos valgyklos, kur kartais užeidavome su leidyklos komanda papietauti. Atsimenu save sakančią, kad viskas, nebegaliu rašyti nieko kito, nes įsimylėjau baisių istorijų idėją ir galvoju tik apie ją, nors tuo metu daugiau kalbėjomės apie kitą projektą. Tada ir buvau paraginta: tai ko tu lauki? Čiupk tai, kuo degi. Sėsk ir rašyk!
Rašiau per pirmąjį karantiną, vis kelioms valandoms užsirakindama viename iš dviejų namų kambarių, kol vyras linksmindavo vaikus radiatorių karstyklėmis ir hamakais buto palubėje. Rašiau ir naktimis. Po to vaikai išėjo į darželį, dirbdavau dienomis, o prieš sėsdama apsukdavau ratą senamiestyje. Žiemą, klausydamasi dokumentinių laidų ir kitų kūrėjų tinklalaidžių, piešiau iliustracijas. Buvo nedidelių kūrybinių pertraukų, bet stengdavausi prisėsti bent kas kelias dienas.
– Kaip gimė idėja kiekvieną istoriją užbaigti tėčio pasakojimu, kodėl jų reikia?
– Man patinka žaisti šiurpiais sakmių siužetais šiuolaikinio pasaulio aplinkoje. Bet šiurpinant ir intriguojant skaitytoją, norisi jam perduoti ir gabalėlį tautosakos žinių. Labai nemėgstu istorijų, kurių siužete lyg netyčia įpinti paaiškinimai, su kuo čia susidūrėme ir kokią priešistorę turėtume žinoti. Taip ir kilo mintis rašyti savitas istorijas, o taškus sudėlioti atskirai pateikiant originalius, tas fantazijas įkvėpusius pasakojimus. Juos vaikystėje man skaitydavo tėtis. Rašiau atsispirdama nuo konkrečių iš jo išgirstų pasakojimų, papročių ir tradicijų.
– Kaip užrašei tėčio pasakojimai? Kodėl buvo svarbu perteikti kuo mažiau redaguotus?
– Pasisodinau tėtį virtuvėje ir paprašiau kloti viską, ką prisimena man rūpimomis temomis. Norėjau pasidalinti ne tik istorijomis, bet ir jausmu, kaip tas mintis tėtis dėlioja. Neabejoju, kad skaitydami nenugludintą gyvą kalbą, girdime pasakotojo balsą. Labai mėgstu dokumentines laidas apie žmones: istorijas tada ne tik išgirsti, bet kartu su pasakotoju bent truputį nugyveni.
– Veikėjai kalba gyva šnekamąja kalba. Ar natūraliai prigijo, ar sąmoningai rinkaisi?
– Šiuolaikinio skaitytojo rankose knyga visada konkuruoja su telefonu ir kitais ekranais. Ieškau būdo svarbius dalykus papasakoti paprastai, įtraukiamai. Tam renkuosi kuo gyvesnę kalbą, noriu, kad skaitytojas veikėjuose atpažintų save.
– Rašyti ir piešti: kas reikalauja daugiau laiko ir pastangų?
– Negalėčiau atsisakyti nei piešimo, nei rašymo. Daugiausia širdies įdedu į tekstą, o iliustracijomis jį tik praturtinu, papildau. Kita vertus – jomis kuriu naujas reikšmes. Ir tai labai svarbu! Mąstau iškart apie visumą. Matydama tekstą, matau ir kaip, kur jis bus įkomponuotas, net mintis dėlioju jausdama, kur bus verčiamas puslapis, kur iliustracijos pauzė.
– Kaip sekėsi ieškoti piešimo braižo? Kodėl iliustracijos juodai baltos?
– Esu dešiniarankė, bet visos knygos iliustracijos nupieštos kaire ranka. Atradau tą gyvą „neteisingą“ liniją kurdama 2019 metais pasirodžiusį romaną paaugliams „Sukeistas“. Toks iliustracijų stilius palieka laisvės skaitytojo interpretacijai. Kairė ranka savo nerangumu mane išlaisvina, padeda išsilukštenti iš savikontrolės kiautelio ir pasileisti plaukus puslapiuose.
Kodėl juodai baltos? Norėjau šiurpuliukų! Siekdama neišblaškyti dėmesio detalėms, susitelkiau į liniją ir žaidžiau ja.
– Ar veikėjai turi prototipus?
– Šita knyga labai susijusi su mano pačios vaikyste, bet nenorėjau keliauti laiko mašina atgal, likau dabartyje, išsirinkdama aplinkas, kurios išliko. Troleibusai, daugiabučiai, maži miesteliai ir didmiesčio mikrorajonai. Ir paslaptingos būtybės juose – atkraustytos iš praeities, kurioje laikas neegzistuoja.
Knygoje yra mano ir mano sesės atspindžių, mūsų šeimos tradicijų ir keistenybių. Atkrausčiau ir pažįstamų iš dabarties. Kas galėtų būti smagiau, nei atvirukus su troleibusais piešiantį dailininką paversti troleibusų parko sargu? Arba pasiskolinti sodo namelių modelių iš kolektyvinius sodus tyrinėjančio draugo? Niekad to neplanuoju, žmonės į knygą ateina patys.
– Kuo ypatingos šiurpios istorijos? Kodėl jas norėjosi pasakoti, o ne linksmas ar fantasy? Turėjai aiškų tikslą?
– Manau, kad knygos mums (tiek mažiems, tiek dideliems) įdomios tik tada, kai jaudina, intriguoja, sukelia kasdienybėje nepatiriamus jausmus. Šiurpuliukai – vienas jų. Labai kviečiu išdrįsti bijoti – pasak psichologų, knygose esančios baugios istorijos skaitytoją veikia gan netikėtai – užuot išgąsdinusios, jos suteikia galios jausmą, kad tą baimę kontroliuoji, viską stebi iš šono, gali mėgautis nepatirdamas realaus pavojaus, tik skaitydamas apie jį.
O pasakoju taip, kaip man patinka. Stengiuosi būti taupi, kalbėti tik tiek, kiek reikia. Pasitikiu ne tik skaitančiais suaugusiaisiais, bet ir skaitančiais vaikais, noriu, kad liktų dalykų, kurie galutinai įvyksta tik jų fantazijoje, o ne puslapiuose.
Visada tekstą tikrinu duodama jį skaityti vaikams. Prašau kuo atviriau dalintis nuomonėmis, nebijoti kritikuoti, nes tada geriausiai jaučiu, kurios mano mintys juos pasiekė, o kurioms dar neradau tinkamų žodžių.
– Ar vaikystėje turėjai kokių baimių, o gal ir turi?
– Žinoma! Bijojau tamsos, baubų, velnių ir raganų. Neabejojau, kad per Vėlines mus lanko vėlės ir kad visas aplinkinis pasaulis knibždėte knibžda neregimų būtybių. Augant tas tikėjimas sunyko, bet jausmas, kokį nuostabų pasaulį mačiau, – išliko. Be galo noriu jį perduoti dabarties vaikams.
– Ar tau svarbios tradicijos, ar laikaisi senųjų, iš vaikystės ateinančių, o gal kuri naujas?
– O taip, tęsiu urbanistinius tėčio papročius. Labai mėgstu visomis progomis žaisti tradicijomis, ieškoti būdų minėti įvairias šventes miesto aplinkoje. Esam Joninių kupoles rinkę Pašilaičių daugiabučių kieme ir, paleidę plaukti upele, grįžę į miesto centrą. Su Užgavėnių kaukėmis bastomės po senamiestį, o per Kūčias su savo ir sesės vaikais suku tris ratus aplink gimtąjį vaikystės Žirmūnų dvylikaaukštį.
