Idealiame pasaulyje šį interviu su Benu būtume darę, žinoma, knygyne, aplinkui zujant žmonėms ir nesibaigiantiems juoko pliūpsniams, bet pandemija koreguoja planus ir štai, ganydama pirmąjį lapkričio pabaigos sniegą, klausimus Benui guldau raštu.
– Benai, pradėkim nuo paprasto, bet esminio – kodėl sugalvojai imtis leidybos ir įkurti leidyklą? Atrodytų, kad pastaraisiais metais Lietuvoje mažų leidyklų netrūksta, tad ar nebijojai konkurencijos, kad neatrasi savo nišos?
– Labai mėgstu savo darbą knygyne, bet kažkuriuo metu apėmė jausmas, kad man jo vieno šiek tiek per mažai. Norėjosi lįsti gilyn į literatūros erdvę – iš pradžių bandžiau tą daryti rašydamas angliškų knygų apžvalgas Litmenyje, ir nors tai patiko, man tai ėmė rodytis truputį absurdiška – apžvelginėti angliškas knygas lietuviškame leidinyje. Tai toliau kračiau galvą, į kurią pusę slinkti, ir po truputį ta mintis apie savąją leidyklą ėmė kerotis. Prieš įkurdamas apsvarsčiau, kad darbas knygyne man suteikia ir puikias galimybes susipažinti su tuo, kas šviežia ir įdomu, ir daug kontaktų – kitų leidėjų, vertėjų, apžvalgininkų, su kurių patarimais, palaikymu ar bendradarbiavimu iškart viskas lengviau. Tuo labiau kad per pastaruosius keletą metų supratau, kad turiu neblogą uoslę gerai literatūrai ir kad vis daugiau žmonių ėmė mano rekomendacijomis pasitikėti.
Ir man atrodė žavinga ta mintis, jog mažų leidyklų Lietuvoje laukas plečiasi. Tas laukas vis tik ne toks ir didelis, gana glaudus ir kiek teko su visais mažaisiais leidėjais susidurti, jie žavisi vieni kitų veikla, palaiko. Tuo labiau kad visi turi tam tikras nišas – ar tai būtų filosofija (Hubris, Jonas ir Jokūbas, Apostrofa), ar architektūra (Lapas), ar Europos intelektualioji literatūra (Odilė, Apostrofa). Kokybiškos, šiek tiek keistesnės ar eksperimentinės literatūros vertimai man pasirodė kaip mano skoniui itin artima niša. Tuo labiau kad tas mano įvardijamas eksperimentiškumas yra ganėtinai sąlyginis dalykas, visgi mano knygos – tiesiog kokybiška užsienio grožinė literatūra.
Ir man atrodė žavinga ta mintis, jog mažų leidyklų Lietuvoje laukas plečiasi. Tas laukas vis tik ne toks ir didelis, gana glaudus ir kiek teko su visais mažaisiais leidėjais susidurti, jie žavisi vieni kitų veikla, palaiko.
– Leidyklos puslapyje sakoma, kad „RARA – dar nematytas paukštis Lietuvos leidyboj. RARA siekia atrasti neįprastus, autentiškus, reto gerumo kūrinius ir pristatyti juos lietuvių auditorijai. RARA ieško literatūros, kuri pakyli, sudrebina, virpina širdį arba krutina smegenis“. Kodėl pasirinkai tokį pavadinimą? Ir ar nebijai, kad pasirinkęs eiti tokiu masiškumo ir populiarumo vengiančiu keliu, savo leidiniais sudominsi tik labai siaurą skaitytojų ratą? Nebijai, kad tas raritas aspektas su laiku gali pakišti koją?
– Pavadinimas kilo nuo posakio „rara avis“ – retas paukštis. Nežinau kodėl, bet man šis posakis buvo įstrigęs galvon. O mano žmona kažkurioms Kalėdoms man padovanojo savo darytą ekslibrisų rinkinėlį su įvairiais paukščiais ir vienas iš jų, šiek tiek stilizuotas – tapo mano logotipu, tad kažkaip natūralu buvo tą posakį užbaigti pasivadinant RARA.
Dar prieš visko imdamasis numaniau, kad skaitytojų ratas nebus milžiniškas, bet knygų, kurias žadu leisti, poreikį lietuvių kultūriniame lauke vis vien matau. Pamenu, prieš pat įsteigdamas įmonę, perskaičiau italų leidėjo, rašytojo, intelektualo, vadovavusio prestižinei Adelphi Edizioni leidyklai Roberto Calasso mažą knygutę „The Art of the Publisher“. Knygą pradedantis sakinys yra maždaug „leidyklos įkūrimas – pats geriausias būdas jaunam žmogui iššvaistyti savo tėvų palikimą“. Tai žinau, kad kelias nebūtinai iš lengvųjų, bet ką daryti, jei turi daug energijos ir labai norisi, kad geros literatūros laukas vien tik plėstųsi?
– Skaitydama jau pacituotą tavosios leidyklos prisistatymą nejučia prisiminiau seną tavo tekstą, vieną iš „Literatūrai ir menui“ rašytų apžvalgų, kurią pradedi taip: „Knygų verslas Didžiojoje Britanijoje ir JAV – neadekvačiai pašėlęs išleidžiamų knygų skaičiumi, rinkodaros žaidimais ir nuolatine skuba. O knygų apžvalgų leidiniai turbūt įsivaizduoja, kad žmogus minta vien raidėmis. Pavyzdžiui, „The New York Times“ rekomenduoja po 7 naujas knygas kiekvieną savaitę. Labai lengva pasiklysti, o gal ir visai atsiriboti nuo šitaip skubinančios, nepavejamos industrijos. Tad siūlau šias tris pakylėjančias ir praturtinančias knygas ne industriškai, o asmeniškai. Tai kūriniai, kuriems recenzijų parašyti negalėčiau jų atvirai ir nuoširdžiai neadoruodamas.“ Adoracijos aspektas kaip kriterijus numanomas ir iš „Raros“ prisistatymo. Kiek aš klystu, kiek teisi, galvodama, kad „Rara“ laikysis to lėto knygos leidybos meno, kuris dovanoja ir lėtąjį skaitymą, o ne, kaip sakai, maitinimą raidėmis?
– Manau, esi teisi. Pačiai pradžiai taip jau nutiko, kad išleisiu keletą knygų gana greitai vieną po kitos. Bet ilgainiui, apsišniukštinėjęs skaitytojų lūkesčius, knygų pasisekimus ar nepasisekimus ir savo paties tempo galimybes, bandysiu apsistoti prie stabilaus knygų skaičiaus – dar nežinau, ar tai bus 6, ar 8, ar 10, bet kiekybė man ne tiek svarbi, kiek geri, autentiški kūriniai. O adoracija šitame projekte automatinė – nežadu išleisti knygos jos neskaitęs ir ja netikėdamas. Ir, bent kiek pastarieji skaitymo metai parodė, knygos, kurias norėčiau išleisti ir kurios, mano galva, būtinos atrasti lietuvių skaitytojams nesimėto – tokią atrandu gal vieną iš 20–30 perskaitytų knygų.
– „Rara“ dar tik pradeda savo kelią, bet kas jos įkvėpėjai? Kurios leidyklos tau pačiam daro įspūdį, kurias seki, iš kurių mokaisi, į kurias norėtum lygiuotis?
– Didžiausi įkvėpėjai yra britai Fitzcarraldo Editions, leidžiantys grožinę literatūrą mėlynais viršeliais bei long-form esė baltais. Jų kokybės standartas, polinkis į eksperimentinę literatūrą, pasaulio literatūros aprėptis tikrai labai žavinga. Taip pat labai žaviuosi amerikiečių leidykla New Directions, įkurta JAV poeto Jameso Lauglino, ji pirmoji anglosferai pristatė Nabokovą, Bolano, Borgesą, Henry Millerį. Ir labai malonu, kad su abiem leidyklom dalinsiuosi autoriais – meksikietės Fernandos Melchor romaną „Uraganų sezonas“ išleido būtent šios leidyklos, tai pat su New Directions dalinamės Césariu Aira, Helen DeWitt bei Anne Carson. O be šių, labai žaviuosi Charco Press, kuri leidžia tik Lotynų Amerikos autorius, Open Letter Books, Coffee House Press, Arcipelago Books.
O iš Lietuvos leidyklų iš esmės žaviuosi visomis mažosiomis. Aišku, kad Kitos knygos savo kokybės standartu ir grožinės literatūros pasirinkimais mane labai džiugina. Lapas ir Aukso žuvys įkvepia knygų dizainu ir puikia komunikacija. Hubris, Jonas ir Jokūbas, Apostrofa ir Odilė ryžtu tikėti intelektualia Lietuvos publika ir džiaugiuosi matydamas, kad jiems, rodos, tikrai sekasi. Taip pat šias keturias leidyklas vienija tai, jog, kiek žinau, ten dirba 1–2 žmonės, o man būtent tokios iniciatyvos – labai asmeniškos, su konkrečiais žmonėmis ir jų atsidavusiu darbu susietos – labai gražios.
– Iš šono žiūrint, viskas atrodo tarsi ir dėsninga – baigei anglų filologijos studijas Vilniaus universitete, įsidarbinai angliškomis knygomis prekiaujančiame knygyne „eureka!“ ir per kelerius savo darbo metus pavertei jį, ko gero, geriausio angliškų knygų asortimento knygynu Lietuvoje. Pati ne kartą mačiau ir girdėjau, kaip aistringai pasakoji knygyno svečiams apie vieną ar kitą knygą. Ir štai viskas užaugo iki leidyklos. Ar būtent šie mano minėti vingiai ir nulėmė tokią gražią dabartį?
– Tikrai taip. Studijos, ypač literatūros seminarai, mane tikrai labai stipriai formavo ir jau tada ėmiau aiškiai jausti, kad kažkokios formos darbas su literatūra mane labai domina. Keletas nenupasakojamai puikių literatūros dėstytojų, spaudusių skaityti daugiau ir mąstyti giliau, neužgesinamai sužadino norą skaityti. O darbas knygyne buvo tam labai puiki terpė – mus įvairiais kanalais pasiekia visos literatūrinės naujienos, o ir turiu galimybę paprastai parsisiųsti bet kurią knygą. Tai tikrai tas kelias retrospektyviai žiūrint labai kryptingas.
– Kai sužinojau, kad įkūrei „Rara“, pirma mintis buvo – kodėl pats neužsiimi vertimu? O gal ketini ateityje?
– Kol kas tikrai neketinu. Taip jau yra, kai ketverius metus studijuoji anglų kalba ir knygas skaitai vien tik angliškai, – lietuvių kalbos pajautimas atbunka, žodynas apskursta. O ir puikių vertėjų Lietuvoje, ypač iš anglų kalbos, tikrai yra daug.
– Manoji darbo specifika taip lėmė, kad domiuosi būsimomis knygomis ir neretai skiltys „netrukus išleisime“ man įdomiausios leidyklų internetiniuose namuose. Kai atsidariau www.raraleidykla.lt nustebau radusi ne tik knygų numeravimą, kuriantį autentišką leidyklos seriją, bet ir būsimų knygų sąrašą, kuris labai ambicingas, kupinas, mano manymu, itin skirtingų autorių. Kaip jį sudarinėjai? Kaip atrinkai knygas, kokie kriterijai buvo svarbiausi? Ar sąrašo knygos leidžia numanyti, kad būtent šių knygų vertimų labiausiai pasigedai lietuviškame verstinių knygų sraute?
– Ši pradžia šiek tiek pažymėta maksimalizmo, kurį su laiku stengsiuosi adaptuoti lūkesčiams ir galimybėms, bet kai pradėjau dėliotis pirmąsias knygas, iškart buvo jausmas, jog dar trūksta šitos ir dar tos. Taip ir susidėjo nemažas sąrašas. Tikra tiesa, kad autoriai ir pačios knygos labai skirtingi, bet man visi jie atrodo labai unikalūs ir tam tikra prasme eksperimentuojantys. Vieni savo stilistika, tuo kaip rašo sakinius, dėlioja žodžius, vartoja kalbą – Melchor, kurios tekstas pribloškia, kaip krioklys, Zambra – labai taupus, kiekvieną žodį permąstęs, Wallace‘as, sugebantis įvaldyti begalę skirtingų registrų, visus juos praturtindamas tik žodyne randamais žodžiais.
Kiti – kūrinių tematika, pvz., meksikietis Álvaro Enrigue, kurio romanas „Staigi mirtis“ yra apie XVI a. teniso mačą tarp ispanų poeto Quevedo ir tapytojo Caravaggio, arba kanadietė Anne Carson, kurios eiliuotas romanas „Raudonos autobiografija“ pabirai pasakoja apie raudono, sparnuoto vaikino Gerijono brendimą, susipratimą ir romaną su Herakliu (graikų mitologijoj Gerijonas buvo raudona pabaisa, kurią Heraklis turėjo nužudyti). Dar kiti kūriniai eksperimentuoja su paties romano forma – kaip Nabokovo „Blyški ugnis“, kurią sudaro 999 eilučių poema ir jos „komentarai“, kuriuose ir plėtojasi romano veiksmas. Tai, nors tikrai skirtingi, jie kartu kažkiek sukrenta į vieną dėžutę. Galbūt daugiausia per priešpriešą su įprasta stilistika, paprasta tematika ar klasikine struktūra, bet būtent tai visas šias knygas, mano galva, jungia.
O knygas rinkausi iš dalies dėl spragų, kurios rėkė neužpildytos – tai ir Nabokovo kūriniai, ir Davido Fosterio Wallace‘o, Anne Carson vertimai. Ir dėl to, kad man visi jie pasirodė praturtinantys, įdomūs, keliantys klausimus, žaidžiantys su forma, kartais – visiškai pribloškiantys.
– Kaip apibūdintum savo literatūrinį skonį? Ir kiek darbas knygyne ir tavo kaip skaitytojo meilės ir preferencijos lemia tai, ką ketini versti ir leisti?
– Tai, ką ketinu versti ir leisti, būtent ir yra mano, kaip skaitytojo, meilės ir preferencijos. Bet tikrai ne visas knygas, kuriomis susižaviu, žadu išleisti. Visgi vienos tiesiog per mažai žinomos, kitos – per daug nišinės. Tuo labiau kad dažnu atveju kliaujuosi Lietuvos kultūros tarybos parama literatūriniams projektams, o paraiškai visai svaru ir autoriaus žinomumas ir nusipelnytumas. Bet gal ateity išdrįsiu išleisti ir vieną kitą visai mažai žinomą autorių.
O mano skonis tikrai platus ir kūrinys gali sužavėti labai daugeliu aspektu. Dažnai ieškau žodžio meistrystės – įmantrios stilistikos ar teksto poetikos – čia ir Vladimiras Nabokovas, ir W.G.Sebaldas, Ali Smith, William‘as H.Gass‘as, Anne Carson, Clarice Lispector. Kitos knygos apžavi naratyvo vingrybėm ar giliu tematikos narstymu. Dar be galo mėgstu šėlstančią literatūrinę vaizduotę – Jorge Luis Borgesą, Italo Calvino, Davidą Fosterį Wallace‘ą, Miloradą Pavičių.
– Labai smalsu, kodėl savo veiklą pradedi nuo jau minėto Nabokovo romano „Pninas“ (1957) ir Lietuvoje kol kas menkai žinomo argentiniečių rašytojo Césaro Aira „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ (2000)? Tiesiog sutapimas, aplinkybių sukritimas ar sąmoningas pasirinkimas, o gal net savotiškas pareiškimas, mažytis manifestas?
– Ir „Pnino“, ir „Nutikimo“ teises įsigijau panašiu metu – maždaug prieš pusantrų metų. Nors prie to dirbau jau kurį laiką, pati mintis, kad šios knygos realiai išvys pasaulį, buvo nelabai reali. Tad kažkokio didelio galvojimo nebuvo, jas pasirinkdamas tikrai nemąsčiau apie kokį nors pareiškimą ir nedėliojau pirmųjų knygų labai sąmoningai. Bet abidvi visai gerai atspindi mano sritį: Nabokovas – klasikinę literatūrą ir spragas, Aira – šiuolaikinę literatūrą ir nišas. Mano galva, Nabokovas yra vienas tų autorių, ant kurių pastatyta Vakarų literatūrinė tradicija ir didelė dalis šiuolaikinių autorių, kuriuos mėgstu ir žadu išleisti, tikrai daug ko iš jo mokėsi. Tad dabar atrodo visai logiška pradėti nuo leidyklai svarbaus kanono ir parodyti tuos šiuolaikinius autorius, kurie man svarbūs. Trečioji knyga bus angoliečio José Eduardo Agualusa kaleidoskopiškas, skiautiškas, poetiškas, bet šviesus ir lengvas romanas „Bendroji užmaršties teorija“, tad kol kas ta šiuolaikinių autorių linija tęsis ir kanonas įsiterps kiek rečiau.
Abidvi visai gerai atspindi mano sritį: Nabokovas – klasikinę literatūrą ir spragas, Aira – šiuolaikinę literatūrą ir nišas.
– Tyrinėjant „Raros“ puslapį, akį džiugina knygų pavadinimai ir tikrųjų viršelių vietas saugantys paukštukai, primenantys, kad mes čia apie rara avis. Visos knygos – verstinės. Ar planuoji leisti ir originalią lietuvių autorių kūrybą? Gal ketini kokį autorių „užsiauginti“?
– Bent jau kol kas lietuvių autorių kūrybos leisti neketinu. Labiausiai dėl to, kad tuomet leidyklos darbo specifika tampa visai kitokia – daugiau susitikimų organizavimo, kitoks viešinimas, autoriaus auditorijos kūrimas. O ir leidyklų, leidžiančių lietuvių autorius, yra visai daug puikių, kurios tam turi labai didelius pajėgumus.
– Žvalgant būsimas knygas į akis krenta knygų dizainas. Nerėkiantis spalvomis, bet savo prislopintais žemiškais tonais įsimintinas. Pirmųjų dviejų knygų dizaineris – Linas Spurga jaun. Ar jis bus visų „Raros“ knygų dailininkas? Apskritai, kiek tau svarbu knygos išvaizda, viršelis, popierius?
– Kol kas – tikrai taip. Su Linu labai greit radom bendrų taškų ir galiu jį laikyti pilnaverčiu RARA bendražygiu, bendrakūrėju. O knygos išvaizda – tikrai svarbi. Gal čia labiau formato dalykas, bet ko man nuo pat pradžių labai norėjosi – tai atsisakyti kietų viršelių, kas Lietuvoje yra grožinei literatūrai labai įprasta. Man malonu neapsikrauti savęs hardbackais kur nors keliaujant, arba tiesiog įsidėti knygą į kišenę (Césario Airos Nutikimas į kišenę puikiai telpa), jei tik atsirastų laiko atsiverst. Taip pat labai svarbus ir maketas ir, mano galva, Linas labai šauniai prie to padirbėjo.
Beje, vienas kitas viršelis ateityje gali ir imti rėkti spalvomis. Kol kas – pačios knygos žemiškesnės.
– Kaip seki literatūrinį gyvenimą, kokius kritikus ar leidinius skaitai? Pagal ką formuoji knygyno lentynas ir savo asmeninius skaitinius?
– Seku daug su literatūra susijusių puslapių feisbuke, tačiau paskirų kritikų neseku. Kai metų gale atsiranda geriausių knygų sąrašai, tuomet įdėmiausiai peržvelgiu, ką skaitė autoriai, kuriuos mėgstu. O knygyno lentynas formuoju įvairiai, dažnai – iš nuojautos. Daugiausia viskas veikia per leidyklų katalogus, kuriuose sužymėta, kas bus išleista per artimiausią pusmetį. Jie gana gražiai sudėlioja viską į skyrius – popsinės literatūros nededa prie literary fiction, tad užtenka susižymėti, ką iš šios sferos išleis, ir kai jau ateina laikas tai knygai pasirodyti – tuomet dar peržiūriu, ar ją kas nors jau apžvelgė, ar teigiamai, ir užsakau.
Savo asmeninius skaitinius tikrai gana dažnai renkuosi pagal leidyklą – visgi JAV ir Didžiojoje Britanijoje nėra tiek jau daug vertimų per metus išleidžiama, tai galima lengvai susekti, kas ten įdomesnio pasirodys. O angliškai parašytą literatūrą irgi pasirenku pagal kažkokią nuojautą, matyt. Aišku, būna, kad nusipirkęs knygą, ją galiausiai po keleto metų nunešu į Juodą šunį, nes jaučiasi, kad praleidau tai knygai skirtą laiką (čia su šviežia grožine literatūra, ne su klasika).
– Kai mes susirašinėjame, skelbiami geriausių 2020-ųjų knygų sąrašai. Jie kaip niekada skurdūs ir neįkvepiantys. Pandeminiai metai daro savo, bet drįstu klausti, kokios knygos tau pačiam labiausiai įsiminė per šiuos keistus metus? Apskritai, ar sekėsi per juos skaityti? Nes man, ko gero, daugiausiai ramybės teikė ne nauji, bet seni tekstai.
– Šiemet skaičiau kiek mažiau nei įprasta – tiesiog šį rudenį su leidyklos paleidimu buvo tikrai nemažai darbo. O keletą iš tų, kas labiausiai įsiminė, žadu ir išleisti – tai du Lotynų Amerikos autoriai: Fernandos Melchor žiaurų, bet neįmanomą iš rankų paleisti romaną „Uraganų sezonas“ bei jau minėto Álvaro Enrigue eksperimentinį istorinį romaną „Staigi mirtis“. Dar labai mėgavausi užbaigęs Ali Smith sezonų kvartetą su „Summer“. O iš klasikos pagaliau perskaičiau Julio Cortázaro „Hopscotch“ („Žaidžiame klases“), kuris ganėtinai pribloškė.
– Kaip manai, kur suka ir kokį etapą išgyvena dabartinė literatūra? Žvelgiant į apdovanojimus šluojančias ir garsiausias knygas vis labiau atrodo, kad literatūra tampa priemone kalbėti apie problemas, analizuoti tam tikras temas, iškelti jas į viešumą, bet tai darant neretai nebelieka literatūriškumo – stiliaus, gerai parašyto sakinio, įdomiai sukonstruoto siužeto. Kaip pats matytum dabarties tendencijas?
– Sutikčiau, kad socialinė tematika pastaruoju metu tikrai dominuoja ir man pačiam kažkiek dėl to tikrai gaila, nes ir pats matau literatūriškumo, kuris man dažnai daug artimesnis, pasitraukimą į antrą planą. Literatūroje, kuri versta į anglų kalbą – literatūriškumo dar tikrai yra ir ganėtinai daug, gal todėl pastaruoju metu ir skaitau vien vertimus į anglų kalbą. Tačiau pačioj anglakalbėj literatūroj tarp jaunų, šiuolaikinių autorių arba tų, kurie jau įsitvirtinę, tą aptinku vis rečiau. Šiemet buvo tik du tokie autoriai – beveik visiškai niekam nežinomas Markas Haberis ir jo knyga „Reinhardt‘s Garden“ ir Hilary Leichter romanas „Temporary“. Abu žaismingi, žaidžiantys su literatūrine tradicija, kupini vaizduotės ir puikiai parašyti tekstai, bet dėmesio jiems anglakalbėje spaudoje, palyginus, labai nedaug.
– Ir pabaigai, kadangi šiandien prasideda pirmasis gruodžio savaitgalis, o su juo ir Paviljono knygų savaitgalis — tai ką reiškia pradėti viešą leidyklos gyvenimą ir prisistatyti pasauliui Paviljono knygų savaitgalyje?
– Jausmas labai malonus! Labai džiaugiuosi, kad kilo visai nemažas susidomėjimas pirmomis knygomis. Į knygyną ateina tikrai daug žmonių, besidžiaugiančių „Pninu“, vis iš kažkur atplūsta sveikinimai. Tai jaučiu didelį palaikymą iš literatų bendruomenės, kas man tikrai labai svarbu. O ir įsilieti į Paviljono leidėjų būrį – vienas malonumas, nes dar prieš porą metų, jau mintyse kurpdamas leidyklos planus, mėgavausi ta mintimi, jog su Paviljono žmonėmis būsim tam tikra prasme bendražygiais.
