Autofikcinio romano centre – namai ir jų tvarkymo apsėsta moteris. Nuolatinės, nesibaigiančios motinos, žmonos pareigos ir didžiulis noras realizuoti save. Į visa tai autorė žvelgia su humoru ir ironija, o Havajų sala tampa egzotišku fonu pasakotojos liūdesiui ir kultūriniams atradimams. Be abejo, tai pasakojimas ne tik apie kasdienę rutiną, bandymus susitvarkyti namus, bet ir savęs paieškas bei pastangas susikurti vidinę tvarką. V. Rykštaitės nuoširdus balsas ir nepagražintos istorijos iš Havajų jau tapo paguoda ir įkvėpimu daugeliui moterų. Toks ir „Mėlynas namas Havajuose“, apie kurį kalbamės su autore.
– Namai – šios knygos centras ir vienas svarbiausių motyvų. Ar toks namas yra ir tavo gyvenimo, šeimos centras?
– Žiūrint simboliškai, namas – tai savasties simbolis, sielos buveinė. Stipriai tapatinuosi su šia idėja, kartais net baisu, kaip tiesmukai ją priimu. Man labai svarbus mūsų namų vidus, puoselėju kiekvieną kampelį, ilgai svarstau, kur dėti vieną ir kitą daiktą, o jį padėjus tarytum įsigalioja naujas mikrovisatos dėsnis, nebegalima to daikto judinti, juo pasinaudojus būtina padėti ten kur buvo, lygiai taip pat. Nežinau, gal turiu kokį su tvarka susijusį sutrikimą?
Įdomu tai, kad man visiškai nerūpi namo išorė. Prie paradinių durų amžinas šiukšlynas, nes vyras vis pamiršta išvežti šiukšles. Kieme žolė nepjauta, sodą užvaldė pasiflorų vijokliai. Aišku, mano ego iškart nori girtis, kad tokia namo priežiūra byloja apie turtingą mano vidinį gyvenimą ir neprisirišimą prie išorės. Bet tiesa kur kas proziškesnė – tiesiog su trim vaikais ir darbais nesuspėju sutvarkyti namo išorės.
Spalį skubiai skridau į Lietuvą taisyti dantų. Pirmąsyk Havajuose palikau savo dukrytes taip ilgai. Išvykdama verkiau, o žinai, kas nutiko vėliau? Gėda sakyti, bet nepasiilgau nei vyro, nei vaikų, jaučiau, kad man reikia nuo jų pailsėti. Nustebau suvokusi, kad labiausiai pasiilgau… savo mėlyno namo. Tai erdvė, kurioje jaučiuosi saugi, lyg sraigė kiaute. O tvarkymasis – vienas iš nedaugelio procesų, kurį bent šiek tiek galiu kontroliuoti.
Beje, kol manęs nebuvo, vyras sutvarkė namus ir šiek tiek perstumdė baldus, nes jam taip atrodė geriau. Dabar truputį juokinga prisiminti, bet tas baldų perstumdymas mane klaikiai įskaudino, pasijutau lyg netekčiau namų apskritai. Tai buvo vienas didžiausių mūsų poros konfliktų. Vyrui atrodė smulkmena, o man – mano pasaulio griūtis. Sutarėme, kad namie niekas negali stumdyti baldų ir keisti vazų ar knygų vietų. Man užtenka chaoso išoriniame pasaulyje. O namai – stabilumas, saugumas, tvirtovė, maistas, kvepiantys lininiai patalai, karštas dušas.
– Autofikcinis romanas – taip apibūdini „Mėlyną namą Havajuose“. Visos tavo knygos yra iš tavo gyvenimo, kažkiek apie tave. Kodėl?
– Visos knygos yra apie mane. Buvo metas, kai gėdijausi tai pripažinti iš kuklumo, kuris Lietuvoje laikomas vertybe. Pamenu, kaip nustebau, kai mano draugė menininkė, žinoma Londone fotografė Sebnem Ugural pati pozuodavo savo nuotraukoms. Tai man atrodė taip narciziška. O ji tik gūžteldavo pečiais: daugybė fotografų taip daro. Dabar jaučiuosi taip pat. Daugybė menininkų kūryboje atsispiria nuo savo gyvenimų.
Esu iš tų rašytojų, kurie rašymą patiria kaip terapiją – su kiekviena knyga vis perrašau savo gyvenimą ir sveikstu, gyju, augu. Tai supratusi pasijutau tvirčiau ir ramiau. Dabar svajoju sukurti kursą, skirtą būtent terapiniam rašymui, kur suteikčiau galimybę žmonėms rašyti apie savo gyvenimą ir pajusti tame galią, galimybę, kerštą, pasveikimą, meilę – ką tik nori. Juk, kai rašai, nieko nėra neįmanomo. Tikiu, kad tai, kaip patiriame gyvenimą, tėra būdas, kaip pasakojame istorija. Tą patį įvykį žmonės patiria taip skirtingai. Įdomiausia, kad pakeitus istorijos pasakojimo būdą pasikeičia ir gyvenimas.
– Naujoje knygoje labai atvirai, kartais su ironija, net sarkazmu, kartais labai jautriai kalbi apie buvimą mama, žmona, moterimi. Apie nuolatines, nesibaigiančias pareigas ir poreikį realizuoti save bei šių dviejų polių suderinimą. Ar sunku tam atrasti literatūrinę kalbą? Nebijai atvirumo?
– Atvirumo nebijau, nes daug ką pasilieku sau, daug kas išgalvota. Mano gyvenimas pilnesnis ir didesnis už tai, ką pasakoju knygose. Kartais būna neramu, kaip mano vyras priimtų kai kurias knygos vietas, todėl jam išverčiu, paaiškinu, ką ir kodėl bandau perteikti. Ir viskas. O dėl tos ironijos, dažnai mano gyvenimas kitiems atrodo juokingas, nors aš net nebandau juokauti. Būna, pavyzdžiui, pasakoju draugei viską, kaip yra ir kaip jaučiuosi, o ji juokiasi, lyg aš tyčia kurčiau komediją. Nežinau, ar man duotas šmaikštus gyvenimas, ar toks požiūris į jį. Mamos šeima į visus sunkumus žiūri su humoru, niekada neturėjome tabu temų, net liūdnus įvykius visada aptariame ir patys iš savęs pasijuokiame. Gal dėl to man ir pavyksta taip rašyti.
Literatūrinė kalba man skaudi tema. Jaučiu, kad gyvenant užsienyje mano lietuvių kalba skursta, o sėdint namie su vaikais netobulėja ir anglų kalba. Esu kalbų sąstingyje. Visada greitai atpažįstu žmones, kurie sukasi akademinėje aplinkoje – jų žodynas ir sakinių struktūra turtingesnė, labiau koncentruota. Jaučiuosi to netekusi ir dažnai nerimauju, kad mano rašymas tampa primityvus.
– Noras tvarkytis, pastangos susitvarkyti ir mintis bei pojūtis, kad niekada nepavyksta susitvarkyti iki galo. Taip pat rašai, kad, kai susinervini, tvarkaisi. Tad knygoje labai svarbus tas tvarkymosi, apsivalymo motyvas. Kodėl?
– Kai pagimdžiau antrą dukrą Indrają Nają, ketvirtą dieną po jos gimdymo nusprendžiau visame name išplauti grindis. Išploviau, tada gailėjausi, nes atguliau su ūmiu mastitu. Gimus sūnui Radviliukui prisiekinėjau sau, kad šįkart nebūsiu durna ir namų netvarkysiu. Bet ištvėriau gal savaitę ir vėl keliais apėjau visus kampus su šluoste. Tada vėl pasijutau blogai, bet negalėjau liautis tvarkiusis. Šiomis patirtimis pasidalijau Instagrame ir su palengvėjimu skaičiau šimtus kitų moterų žinučių. Pasirodo, daugybė mūsų po gimdymo elgiasi taip pat. Pradedu nujausti, kad tai – anaiptol ne paikas namų šeimininkės kvailumas, o stiprus ir reikalingas moters instinktas. Mums būtina judėti, kad gytume, kad sveiktume ir stiprėtume, o namų tvarka sukuria harmonijos, kontrolės ir saugumo jausmą.
– Praėjo metai nuo knygos „Kaip būti“ pasirodymo, per tuos metus pasikeitė daug dalykų. Tai pirmieji sūnaus metai. Daug dėmesio skiri Ukrainai – nuo karo pradžios renki lėšas parduodama specialius lipdukus. Šiomis dienoms gyvenote neramiai, nes jūsų saloje veržėsi didžiausias pasaulio ugnikalnis. Tad pasaulis aplink labai intensyvus, neramus, o kaip atrandi energijos, kaip pavyko sudėti mintis, rašyti knygą?
– Oi, Ukranos temą dabar, deja, visiškai apleidau. Per daug sukrėtimų vyko asmeniniame gyvenime – pradedant siaubingu dantų skausmu ir baigiant ūmia vaiko alergija bei didžiausio pasaulyje ugnikalnio išsiveržimu ir pasiruošimu evakuacijai. Visa tai per porą mėnesių. Tačiau tai tik patvirtino taisyklę, kad norėdama rūpintis kitais pirmiausiai turiu pasirūpinti savimi. Nebelieka psichologinių ir laiko resursų užsiimti labdara, kai pačios namams gresia sudegti. Ir priešingai – kuo pati geriau gyvenu, tuo labiau noriu ir tuo geriau pavyksta prisidėti prie kitų gerovės.
– Socialiniuose tinkluose tave seka, stebi ir tavo minčių laukia daugybė sekėjų, jie dalijasi savo išgyvenimais, patarimais, žodžiu, tokia bendrystė labai svarbi. O ką ji suteikia tau? Juk būna momentų, kai tas dėmesys ir vargina, ir erzina.
– Nežinau. Man pačiai smagu gauti dėmesio, jausti bendrystę, taip pat dažnai uždavusi kokį nors klausimą gaunu tokį didelį kiekį įvairių ir išsamių atsakymų, kad turbūt apklausas vykdančios įmonės galėtų man pavydėti. Tai – privilegija, dovana.
Būnu socialiniuose tinkluose, kai namie jaučiuosi vieniša, kai mano ego trokšta paglostymų, kai noriu pareklamuoti kokį smagų dalyką. Tas buvimas man pavyksta natūraliai. Moterys rašo, kad būtent dėl to natūralumo mane ir seka – aš čia ir paverkiu, ir pasipasakoju, ir jokių filtrų nenaudoju. Nesistengiu apsimesti laimingesne ar turtingesne nei esu. Gyvenu turiningą, gražų, tikrą gyvenimą, o dar Havajuose! Tai turbūt ir vilioja – tikrumas ir buitis palmių fone.
