Interviu su autore – apie jausmus, kurie įkvėpė parašyti romaną „Jausmai“, tikras to laikmečio istorijas ir atradimus su operatoriumi lankant po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.
– Tarp novelių rinkinio „Kūnai“, išrinkto 2020-ųjų Metų knyga suaugusiems, ir romano „Jausmai“ – penkerių metų tarpsnis. Tiek laiko brendo nauja idėja?
– Knyga brendo visą gyvenimą. Kiekvienas rašytojas atsakytų tą patį – dar nepabaigęs vienos knygos, jau ieškai idėjų kitai, kartais tai darai pasąmoningai, atrodo, net nesistengi, o smegenų dugne kažkas klijuojasi. Man rodos, romanas „Jausmai“ prasidėjo nuo švelnaus nostalgijos jausmo ir filmo „Jausmų galia“ garso takelio.
– Nostalgiškas romanas skraidina į 2009-uosius – toks šūkis vilioja atsiversti knygą. Kas tapo „Jausmų“ įkvėpimo šaltiniu?
– Kažkurį vakarą su draugais prisiminėme studijų metus. Tada, jau šiek tiek prakutę, kilome į savo pirmuosius skrydžius lėktuvais. „FlyLAL“ bankrutavo, bet išpopuliarėjo „Ryanair“. Skrydžiai buvo pigūs. Pamenu, skrisdavome į Frankfurtą, naktį praleidę oro uoste, kildavome į Ispaniją, Italiją ar Portugaliją. Taigi toks paradoksas: Lietuvoje krizė, visi kalba tik apie tai, o mes skraidome pirmyn atgal, nelabai kreipdami dėmesio į politinę ar ekonominę situaciją. Šitas paradoksas pasirodė įdomus, atrodė, kad čia yra, kaip sakoma, mėsos – bus, apie ką kalbėti. Pagalvojau apie tai ir pamiršau, kol rašant vieną novelę prieš akis iškilo romano personažė – hipsterė Mona. Tada pagalvojau: oho! Juk tada ne tik krizė mus smaugė, ne tik lėktuvai kilo, tada Vilniuje suklestėjo hipsterių judėjimas, persmelktas nostalgijos vakarietiškai praeičiai, kurioje mes patys nė negyvenome, bet sugebėjome ilgėtis. Pamažu ėmiau kurti romano „Jausmai“ pasaulį.
– Buvo sunku prisiminti, kuo gyvenome prieš penkiolika metų?
– Atrodo, kad šitie laikai buvo ką tik. Ir tik tada, kai ėmiau knistis po archyvus ir klausinėti draugų, supratau, kaip smarkiai Vilnius pasikeitė. Tokių terminų kaip startuolis“ ar „dirbtinis intelektas“ kasdieniame diskurse apskritai nebuvo. Mes buvom klaikiai neturtingi. Gal ne tiek skaičiais sąskaitose, kiek vidumi. Daug ko bijojom, mažai žinojom, nesirūpinome psichologine sveikata. Po Vilnių kursavo eismo taisyklių nepaisantys mikriukai, taksi automobiliai buvo prirūkyti. Skaitydama tuo metu dienraščiuose ar portaluose pasirodžiusius straipsnius, nustebau, kiek viešojoje erdvėje buvo seksizmo, kaip dažnai moteris buvo pateikiama kaip prekė. O kur dar istorijos iš užsienio – apie ten siaučiančias lietuvių gaujas, apie sunkiai fabrikuose dirbančius žmones. Tada atrodė, kad bet kuris britas ar vokietis yra aukštesnė būtybė už lietuvį. Išties – jei dabar reikėtų laiku persikelti į 2009-uosius, pasijustume kaip siaubo filme.
– Nejučia knygos pavadinimas susisieja su filmu „Jausmai“, įrašytu į Lietuvos kino aukso fondą. Tai atsitiktinis sutapimas?
– Kad romanas vaidinsis „Jausmai“, žinojau dar tada, kai nenutuokiau, apie ką jis bus. Keista, kad dar niekas neparašė romano tokiu pavadinimu, kai absoliučiai visi romanai yra apie jausmus. Po režisieriaus Almanto Grikevičiaus mirties 2011-aisiais, filmą „Jausmai“ rodė per LRT. Sirgau šlykščiu gripu, buvo sausis, krito didelės snaigės, ta akimirka man įstrigo. Šitas filmas – tai lietuviško kino ištakos, kažkas be galo svarbaus mūsų kultūroje. O mano romano herojams rūpi viskas, kas vakarietiška. Jie žavisi filmais „Jausmų galia“ ir „Memento“. Kai ieškojau filmo, kurio fone susitiks mano romano herojai, pamaniau, kad jis idealiai tinka.
– Jau vien romano pavadinimas, atrodo, tęsia minėtą knygą „Kūnai“. Ar iš tiesų jas kas nors sieja?
– Knygas pirmiausia sieja tai, kad jos abi – mano. Žinoma, skiriasi žanrai. „Kūnai“ – novelių rinkinys, „Jausmai“ – romanas. Vis dėlto kurdama norėjau ne versti naują lapą, o tęsti tai, ką pradėjau, – pasakoti apie žmogų, kuris išgyvena naujus, dar nepatirtus jausmus kasdienėse situacijose. Seniai supratau, kad turbūt jau nebūsiu istorinių romanų ar fantastinių sagų autorė. Man rūpi čia, priešais mane, stovintis žmogus su nuklypusiais sportbačiais, jis ieško savęs išorėje – svečioje šalyje ar meno kūrinyje, kito žvilgsnyje, vis bando į save pažvelgti iš šalies, nors tai neįmanoma net save nufilmavus. Tokie žmonės buvo „Kūnuose“, tokie ir „Jausmuose“ – tikintys, kad vis tiek kažkur egzistuoja siena, kurią nugriovus išryškės tikrieji jų pačių portretai.
– Abi knygas sieja ir tai, kad jų viršelių iliustracijas kūrė ta pati menininkė Jolita Vaitkutė. Buvo svarbu išlaikyti tą patį stilių?
– Jolita Vaitkutė pajuto „Kūnų“ noveles, jos kurtas viršelis ne tik atspindėjo knygą – atrodo, kad jis puikiai veiktų ir kaip atskiras meno kūrinys. Nusiunčiau Jolitai ankstyvą „Jausmų“ variantą. Ji užsikabino už oro uosto, kur pagrindinis herojus, saugumo specialistas, kiaurai šviečia žmones ir daiktus, o paskui jis skrenda į tolimą salą, kurioje stebėdamas banginius patiria ekstazę. Sudėjus šituos du dalykus, Jolitos fantazijose gimė nauja gyvūno rūšis – banginis-lėktuvas, kurį išvysti galima tik peršvietus oro uosto introskopu.
– Oro uostu pasakojimas „Jausmuose“ prasideda ir baigiasi. Juos vadini šiuolaikinėmis bažnyčiomis. Kuo oro uostai taip vilioja žmones?
– Žmones visada viliojo dangus. Šiais laikais skraidome dažnai, bet, man rodos, kad skrydis dar neprarado magijos. Dauguma keleivių neįsivaizduoja, kaip veikia lėktuvas, bet pasitiki pilotais ir inžinieriais, sėda į milžinišką metalinę dėžę ir savo noru kyla į orą. O pats oro uostas – tai tarytum vartai į dangų. Šita vieta visada kelia įtampą. Pati skraidau dažnai, bet pakeliui į oro uostą visada jaudinuosi, netgi jei tai tik trumputis skrydis į Varšuvą. Taip pat oro uostas, dažni skrydžiai – tai Vakarai, kapitalizmas, vėlgi – tam tikra svajonė. Oro uoste paliekame ir sutinkame mylimuosius, keičiame laiko ir klimato juostas. Neišeina pasakyti, kad šita vieta neypatinga. O dar kiek visko populiariojoj kultūroj! Prieš pat skrydį susigrąžinta mylimoji, komiškas bendrakeleivis, gyvenimą pakeitęs praleistas skrydis, galų gale – katastrofa. Be galo daug energijos oro uostuose – galima kalbėti ir kalbėti.
– Skaitant romaną atrodo, kad pati kadaise dirbai oro uoste. Kai rašytojas sumano rašyti istorinį romaną, tenka knistis archyvuose ar skaityti mokslininkų darbus, o jei nori rašyti apie kur kas artimesnius laikus?
– Oro uostų gyvenimu šiek tiek domėjausi visada. Man įdomu, kam visos tos taisyklės, kodėl procesai būtent tokie, kodėl pareigūnai tokie griežti, kad jų niekaip neperkalbėsi. Tik, aišku, mano žinios paviršutiniškos, turėjau daugiau pamatyti iš darbuotojo perspektyvos. Keletą jų anksčiau esu kalbinusi laidai „(Ne)emigrantai“, o su saugumo specialistu Edvinu bendravau specialiai knygai. Jis papasakojo daugybę keistų nutikimų, iš jo išgirdau sąvoką „arkos paralyžius“, kuri vėliau tapo svarbia romano detale. Taip pat turiu draugą aviacijos entuziastą. Rašydama vis nusiųsdavau žinutę: „Žiūrėk, o gali būti taip?“ Aišku, daug informacijos radau internete. Šiais laikais kiekvienai temai rasi įrašą „YouTube“.
– Istorija apie tai, kaip moteris bandė apatinėse kelnaitėse persivežti medaus stiklainį, nėra išgalvota?
– Šita istorija – visiškai tikra, papasakota saugos specialisto, bet dauguma jų – išgalvotos. Rašydama norėjau sukurti nuotaiką, nupiešti oro uoste tvyrančią frustraciją. Juk ir pati eidama per patikrą baiminuosi, ar tikrai neturiu nieko draudžiamo.
– Ar tai, kad jau daugybę metų ieškai emigrantų istorijų ir lankaisi pas juos, duoda kūrybai impulsų?
– Televizija turi tam tikrus reikalavimus. Visų pirma, istorija turi būti žiūrovui aiškiai pateikta. Jis turi suprasti, kas ir kodėl. O juk kartais kažką jauti, netgi matai, o paprastai papasakoti apie tai sunku, kartais atrodo, kad net neįmanoma. Pasitaiko, kad ir pašnekovas užkabina kokią nors temą, potyrį, kuris televizijai netinka, bet galėtų būti plėtojamas grožiniame tekste. Taigi, kiekvieną žmogų, apie kurį rašau, kažkada buvau sutikusi, bent jau kažkurią jo dalį.
– Tad esi vaikščiojusi po atokią salą, kurią aprašei „Jausmuose“?
– Esu vaikščiojusi po ne vieną atšiaurią Norvegijos salą. Didžiausią įspūdį padarė Siorburiojus – salelė, kur šiek tiek atslūgus pandemijai kalbinau ten gyvenančią Liutkų šeimą. Tie lietuviai – ypatingi. Prieš kurį laiką saloje ėmė trūkti gyventojų, valdžia paskelbė konkursą, kad ieško didžiulės šeimos, kuri atvyktų ten gyventi. Liutkai – gilūs, įdomūs žmonės, vieni puikiausių pašnekovų, kokius gyvenime esu sutikusi, – ryžosi šitam žingsniui ir tarp grėsmingų salos vėjų rado laimę. Po to ne kartą svajojau į tą salą sugrįžti, bet vis nesusidėliodavo kortos, taigi sugalvojau savo salos variantą, tarytum fantaziją, ir į Siorburiojų grįžau savo romano puslapiuose. Salą modifikavau, pritaikiau sau, ji nėra tikra, bet taip, panašioje saloje esu vaikščiojusi ir savo ausimis girdėjau, kad ten galima po pažastimi pasikišti debesį ir parsinešti jį namo.
– Šį rudenį kurti televizijos laidos „(Ne)emigrantai“ grįžai po pertraukos. Laisviems nuo įsipareigojimų metams, kuriuos skiria savo paieškoms, paprastai ryžtasi kiek jaunesni žmonės. Kokie tokių metų atradimai?
– Prieš tai dvejus metus studijavau literatūrologiją, daug keliavau ir dėl darbo, ir dėl kitų priežasčių, gavau įdomių pasiūlymų, kurių būtų buvę kvaila nepriimti. Apie laiką kūrybai nė kalbos nebuvo. Būdavo, 7 valandą ryto lėktuvu iš Kopenhagos nusileidžiu Vilniuje, o 9 valandą jau atsiskaitinėju Vilniaus universitete. Ir taip be perstojo. Atsiėmiau diplomą, baigėsi televizijos sezonas, įgarsinau paskutinę laidą ir galvoju: viskas, gana, daug išmokau, užsidirbau pinigų, geresnio laiko kūrybai nebus. Paskambinau prodiuseriui, pranešiau, kad kitais metais laidos nekursiu. Jis, aišku, nustebo, bet nesupyko. Nusipirkau kelionę į Turkiją ir, gulėdama šezlonge, bandžiau nuraminti besidaužančią širdį. Prie kūrybos grįžau iš lėto, nuo apsakymų. Viename jų ir prabilo romano „Jausmai“ herojai.
O psichologiškai buvo nelengva. Kai pripranti gyventi rėmuose – tarp atsiskaitymų, skrydžių datų, kūrybinio rašymo dirbtuvių ir kitos peklos, – staiga atsiradęs laikas tarytum slysta iš rankų. Maniau, nuo pat pirmos akimirkos patirsiu palengvėjimą, o jaučiau tik nerimą – tiesiog nebemokėjau gyventi paprasčiau. Pamažu šitas pojūtis dingo, susikūriau naują rutiną. Na, o dabar grįžau į laidą, viskas vėl sukasi, jau vėl atrodo, kad norėčiau pailsėti.
– Knygos pabaigoje dėkoji visiems, kurie skaito lietuvių autorių knygas. Kodėl buvo svarbu tai parašyti?
– Vis rečiau girdžiu frazę, kaip niekas neskaito lietuvių knygų, nes jos nuobodžios. Pastaruoju metu pasirodė ne vienas ryškus lietuvių autoriaus kūrinys. Džiaugiuosi kiekvienu. Negi nepastebėjote, kaip per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atgijo kinas? Kaip vis daugiau dėmesio skiriama lietuvių kūrybai? Atrodo, kažką pramušėme, ir noriu tuo pasidžiaugti.
Akvilė Kavaliauskaitė
Jausmai
2009-ųjų žiema Vilniuje. Visi kalba apie ekonominę krizę, o jauni žmonės tetrokšta skraidyti. Kino režisūros studentas dirba oro uoste, kiaurai šviečia žmones ir daiktus. Šaltą vakarą kino teatre jis sutinka Moną – į nieką nepanašią merginą it antenos styrančiais plaukais. Kartu jie kyla į pirmą gyvenime skrydį. Nusileidę išgyvena jausmus, kuriuos paskui norės ištrinti.
Ši knyga ilgai nepaleis. Skaitydama pažinau ne tik veikėjus, bet ir save. – Gelminė Glemžaitė, aktorė
Giliai atmosferiškas romanas, persmelktas nostalgijos ir švelniai sudaigstytas melancholijos siūlais. – Audrius Ožalas, žurnalistas ir knygų apžvalgininkas
Meistriškai sukurtas žaidimas praeitimi ir dabartimi. Norėjau, kad istorija tęstųsi kuo ilgiau. –
Jurga Baltrukonytė, žurnalistė ir rašytoja
